Šumano deklaraciją 1950 m. gegužės 9 d. pateikė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert’as Schumanas. multimedia.europarl.europa.eu nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas,  www.silales-artojas.lt

Mano tėvas – nedidelio panemunės miestelio stalius – besislapstęs nuo sovietinės kariuomenės įvairiuose kaimo darbuose, karui besibaigiant buvo sučiuptas ir išvežtas į Vengrijos frontą. Užnugaryje vežimu vežiojo maisto produktus. Tarnyba tęsėsi vos keletą savaičių iki Pergalės. Bet to pakako, kad tėvas parsivežtų daug įspūdžių, nors niekaip nesuprato, kokia ten rusų pergalė, jei frontas dar griaudi ir griaudi.

Tai nebuvo jo Pergalė. Kai po kelerių metų šventės proga jį pakvietė į vykdomąjį atsiimti albumą, jis tik numojo ranka, o dovaną netrukus atnešė į namus. Albumą turiu iki šiol. Sovietai norėjo prisijaukinti prievarta paimtus vyrus, tačiau tikrovė juos atbloškė nuo tokios valdžios: Lietuvoje siautė raudonasis teroras…

Kodėl dabar prisimenu tėvo patirtį? Netrukus jis gavo aštuonerius metus sunkiųjų darbų lagerio, kad su vyrais vestuvėse kačerga uždubasino aršų vietinį stribą. Grįžo po trijų, kai mirė Stalinas. Šiaip santūrų ir mažakalbį tėvą tarsi kas buvo pakeitę: su vyrais šaipydavosi iš valdžios, sovietinės Chruščiovo, paskui Brežnevo politikos, traukė per dantį parsidavusius valdininkus, kažkuriam ir į nosį užvožė, tad gavo daboklės.

Pergalė taip ir liko toli praeityje, nes ji buvo svetima. Šiandien, kai Rytai teberengia paradus, sako ugningas patriotines kalbas, marširuoja gatvėmis ir skleidžia šovinistinę isteriją, tas kaimo stalius garsiai ir atvirai pasiųstų juos „ant trijų raidžių“, jei ne dar šiurkščiau. Milijonų pasaulio žmonių SSRS neįtikino, kad jos karas, kaip mus mokė vadovėliuose, buvo „gynybinis, todėl teisingas“. Bičiuliavęsis ir gėręs šampaną su Hitleriu „tautų vadas“ Stalinas vėliau apsimetė nacizmo auka ir pats įgavęs įžūlumo pavergė pusę Europos. Tokia štai buvo Pergalės kaina.

Mums seniai nekyla klausimas, ką švęsti – Pergalės ar Europos dieną. Gerbdami to karo aukas ir kariavusius už nugalėtojus (turiu galvoje kad ir 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją), šiandien nemanome, kad fašizmas klestėjo tik Vakaruose. Jo komunistinė atmaina rado gerą dirvą tarpti ir stalininėje Sovietų Sąjungoje, jos daigų yra ir šiandien.

Todėl kur kas didesnė šventė – tą pačią 1950 m. gegužės 9-ąją Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano pirmą kartą iškelta Europos integracijos idėja ir pasiūlymas įkurti Europos anglių ir plieno bendriją. Tačiau vieningos Europos idėja sklandė dar nuo 19 a. Napoleono kariuomenės karininko sūnus, garsus rašytojas Victoras Hugo tuomet svajojo apie vieningą ir taikią Europą. 1851 m. surengtame Paryžiaus taikos kongrese jis kalbėjo: „Ateis diena, kai patrankos taps muziejaus eksponatai. Ir mes stebėsimės, kad tokie dalykai kadaise egzistavo. Ateis diena, kai mes pamatysime, kad dvi didžiulės grupės – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Valstijos – išties viena kitai rankas per vandenyną, keisis savo produkcija, savo meno kūriniais, savo genijų darbais, išvalys, gražins pasaulį, padarys derlingas dykumas ir susivienijusios sulauks visuotinės gerovės.“  Deja, po garsiosios kalbos didysis humanistas savo gyvenime vien Senajame žemyne dar matė mažiausiai 13 karų, iš kurių du buvo pasauliniai, sukilimų ir kitokių ginkluotų konfliktų. O ką jis pasakytų šiandien?

Niekas netvirtina, kad pergalė prieš fašizmą atnešė klestėjimą ir vienybę. Šiandien ES pergyvena ir ekonominę, ir vertybinę krizę. O Maskva Europai smogia naują smūgį. Jau anksčiau priėmusi įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už sovietinės pergalės Didžiajame Tėvynės kare neigimą, ji nugalėtojos statusą mėgina įtvirtinti nauju draudimu: Pergalės dienai V. Putinas padovanojo įstatymo projektą, draudžiantį lyginti SSRS ir nacistinės Vokietijos nusikaltimus. Dūmoje bus priimta įstatymo „Dėl sovietų pergalės įamžinimo Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945“ pataisa. Minėtas įstatymas priimtas dar 1995-siais, kai Rusijos prezidentas buvo Borisas Jelcinas, ir buvo keičiamas 4 kartus. Taip dar kartą valstybiniu lygiu išreikšta pagarba Stalinui. Vadinasi, nacių konclagerių negalime lyginti su „gulagais“, vokiečių baudėjų piktadarybių su enkavėdistų žiaurumais, analizuoti Molotovo – Ribentropo pakto, užsiminti apie bendrus bolševikų ir nacistų paradus, gretinti holokaustą ir Katynę? Baustinos ne tik Stalino ir Hitlerio, bet ir Putino – Stalino, Putino – Hitlerio paralelės? Baustina istorija?

Tuomet tūlas  lietuvis pasakytų: „nafik“ man tokios Pergalės šventės! Mes jų patys pakankamai turime.