J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“

Česlovas iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Lenkų atsiradimas Lietuvos teritorijoje nugrimzta į pagonybės laikus. Sunku nustatyti, kada pirmieji kaimynai atsikraustė į LDK, bet istorikai rašo, kad tai galėjo būti XII a. pradžia, kai vyko lietuvių grobiamieji žygiai į lenkų žemes. Pasekime šiuos bendru likimu tapusios istorijos vingius.

Rūstūs viduramžių santykiai

Lietuvos istorijos instituto istorikas Darius Baronas kartu su kolegomis „Lietuvos istorijos“ III tome (Vilnius, 2010) rašė, kad viduramžiais lenkų ir lietuvių etninės teritorijos nesilietė, nes jas skyrė jotvingių žemės (tyrimą galima rasti portale LDKistorija.lt). Pirmieji pastovesni kontaktai tarp lenkų ir lietuvių pastebimi nuo 1209–1211 m., kai prasidėjo grobiamieji lietuvių žygiai į lenkų teritorijas. Su šiuo reiškiniu reikia sieti lenkų įsikūrimą Lietuvoje. Ko gero, nuo XIII a. II pusės, kai lietuvių žygiai į lenkų žemes suintensyvėjo, pavieniai lenkai (gal ir viena kita šeima) tapo nuolatiniais Lietuvos gyventojais.

Lietuvių užkariavimai tuo metu pakluso nuožmiems papročiams; kitaip LDK imperija negalėjo atsispirti totorių, kryžiuočių, rusėnų puldinėjimams. Lenkų istorikai nustatė, kad vieno didesnio grobiamojo žygio metu į lietuvių nelaisvę galėdavo patekti apie 500–600 belaisvių. Žinant bendrą lietuvių žygių į Lenkiją skaičių, manoma, kad lietuviai pagrobė ir išsivedė apie 12 500 lenkų. Toks grobimo procesas tęsėsi iki 1376 m., kai įvyko paskutinis didelis lietuvių kariuomenės žygis į Lenkiją. Lietuviai į nelaisvę dažniausiai imdavo moteris ir vaikus. Paverstos vergėmis moterys tapdavo žmonomis, namų ūkio ar vaikų prižiūrėtojomis. Pagrobti lenkų vaikai papildydavo bajorų namuose laikomos nelaisvosios šeimynos narių skaičių. Tam tikra belaisvių dalis būdavo parduodama arba išmainoma prekybos žmonėmis tinkluose. Panašu, kad lietuviai per daug nesidomėjo eiliniais vyrais: užkluptus juos paprastai stengdavosi nužudyti. Gyvi belaisviai keltų rūpesčių, juos tektų budriai saugoti. Be to reprodukcijai jie buvo nereikalingi.

D. Baronas pastebi, kad beteisė lenkų belaisvių padėtis, lietuvių vykdyta prekyba žmonėmis, belaisvių, kaip grobio, pasiskirstymas ir jų išsklaidymas po lietuvių bajorų kiemus neleido kurtis gausesnėms kompaktiškoms lenkų bendruomenėms. Dėl šios priežasties jų būdavo galima sutikti įvairiose Lietuvos vietose. Grobio žygiai į lenkų žemes ir bendravimas su nelaisvėn pakliuvusiais žmonėmis padėdavo vienam kitam lietuviui išmokti lenkų kalbą. Lenkai Lietuvoje – belaisviai, bėgliai ir misionieriai XIV a. naujai besikuriančiuose Lietuvos miestuose, tokiuose kaip Kernavė ar Vilnius, egzistavo sąlygos, skatinusios kai kuriuos užsieniečius įsikurti Lietuvoje nuolatiniamm gyvenimui. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino prašymas atsiųsti mokančius lenkų kalbą pranciškonus rodo, kad buvo poreikis rūpintis Lietuvoje, nebūtinai vien Vilniuje, gyvenusių lenkų sielovada. Visos šalies gyventojų mastu tokių lenkų skaičius buvo nedidelis, jis nekeitė esminių demografinių charakteristikų. Apie kiekybiškai reikšmingą lenkų migraciją į Lietuvą šaltiniai nieko nesako ir vėlesniais amžiais. Todėl XVI–XVIII ir vėliau Lietuvoje vykusi polonizacija sietina ne tiek su ekonominiais ir socialiniais, kiek su kultūriniais ir ideologiniais procesais.

Nelygiateisė Liublino unija

Apie lietuvių ir lenkų santykius rašiusi, neseniai 50 – metį pažymėjusi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (A. Žuvinto slapyvardžiu pasirašytą straipsnį perspausdino „Aušra“, Nr.18 (58) pastebėjo, kad kalbėti apie lietuvių ir lenkų santykius reikėtų nuo 1325 metų, kai Gediminas išleido savo dukrą Aldoną už Vladislovo Lokietkos sūnaus Kazimiero. Autorius gana negatyviai vertino Liublino uniją ir lenkų dominavimą šioje nelygiateisėje sąjungoje. Jis mini Adomą Mickevičių, kuris yra pasakęs: „Lietuvos istorija romantiška, Lenkijos istorija skandalinga.“ „Praeityje buvo Liublino unija, sujungusi tokias nepanašias tautas: lenkai — impulsyvūs, sangvinikai, ambicingi, nevengia naujovių, garbėtroškos net iki liguistumo, o kad apgintų savo garbę kartais nesibiją net ir visai negarbingų poelgių; lietuviai santūrūs, flegmatiški, šiek tiek paslankūs, konservatyvūs, bet labai atkaklūs ir moka save ginti“, toliau rašė autorius. Praeityje liko karaliaus Žygimanto Augusto testamento žodžiai: „Kiekvienas, kuris norės pasirodyti esąs niekingas nedorėlis ir dės pastangas, norėdamas atskirti, tebijo Dievo keršto, nes Dievas neapkenčia ir prakeikia tuos, kurie sėja neapykantą tarp brolių.“

1569 m. liepos 1 d. Liubline atidarytame bendrame Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seime sudaryta unija ((lenk. Unia lubelska; įkurta ATR, lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów), anot Kronikos, dirbo ne lietuvių, o lenkų naudai: lenkiškos dvasiškijos, taip pat lenkiškų mokyklų pagalba bajorija buvo taip sulenkinta, kad ji daugiau atstovavo lenkų, negu lietuvių tautą. Teisus buvo lenkų dvasininkas ir istorikas Juozapas Kraševskis „Vytauto kovose“ (1844 m.) paties Vytauto lūpomis pranašavęs, kad „lenkų siurbėlė“ įsikibs į Lietuvos kūną ir siurbs jos kraują, iki visai išsiurbus pames jį, kaip nereikalingą lavoną. O merdint bajoriškai Žečpospolitai romantikos mūsų krašte nerastum nė su žiburiu, bet užtat skandalų apsčiai.

Kaip toliau rašo autorius, lietuviškas išliko tik valstietis baudžiauninkas. Čia pasireiškė jo lietuviškas atkaklumas, bet tam padėjo ir tai, kad sulenkėjęs dvarponis jį nelabai laikė žmogumi, greičiau naminiu gyvuliu. Bet tas beteisis užguitas valstietis rado savyje jėgų iškelti saujelę šviesuolių, sugebėjusių visų pirmą išblaivinti Lietuvą, duoti jai į rankas lietuvišką knygą, tą knygą apginti nuo caro žandaro persekiojimo bei lenkų patyčių ir atvesti mūsų tautą į išsvajotą tikslą — Nepriklausomybę. Lietuvos padėtis laisvės priešaušrio metu buvo nepavydėtina: ekonomiškai kraštas atsilikęs, pramonė silpna, tauta mažaraštė, sumažėję tautos etnografinės sienos. Liublino unija šalies kūne paliko savo piktžaizdžių: sulenkėjo ištisi rajonai, kur anksčiau gyveno gryni lietuviai — pietų, ypač pietryčių Lietuva, Kauno, Jonava, Kėdainių apylinkės. O apie miestus nebuvo nė kalbos — nebent tik iš žydo krautuvininko galėjai išgirsti lietuvišką žodį.

Kas mums kiša koją?

Nuoskaudų kupiną istoriją papildo kovos su lenkais 1919 – 1920 ir vėlesniais metais, kai buvo užgrobta apie trečdalis tuometinės Lietuvos teritorijos ir lenkų agresorius kėsinosi užimti visą Vidurio Lietuvą bei įgyvendinti seną J. Pilsudskio svajonę – atkurti ATR principu „nuo jūros iki jūros“.  Jauna Lietuvos valstybė nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė tolesnį L. Želigovskio veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus kautynes prie Giedraičių ir Širvintų. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau Vilniaus problemos ir ji neišsprendė: 19 metų kraštas liko lenkų okupacijos gniaužtuose, ir ši okupacija sukūrė ilgalaikį autonomijos precedentą, kuris nauja jėga pasireiškė nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu 1990 – 1991 m.

Mes nelinkę vėl kelti Vilniaus autonomininkų „bylos“, kuri gerokai apjuodino dviejų valstybių santykius ir lenkų bendruomenės Lietuvoje veiklą. Reikalai ėmė taisytis, kai 1992 m. sausio 12-14 d. metu Vilniuje buvo pasirašyta „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos“ bei Konsulinė konvencija. Tai suteikė galimybę pradėti derybas dėl Draugiškų santykių sutarties tarp abiejų šalių. Ir štai tuometiniai prezidentai Lechas Wałęsa ir Algirdas Brazauskas 1994 m. balandžio 26 d. pasirašė „Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį“. Ji buvo pasirašyta 15 metų terminui, tad senokai netekusi galios, tačiau jos 27 straipsnyje numatytas automatiškas pratęsimų dar 5 metų terminui skaičius, ir jis nėra ribotas.

Bet 2014 m. lapkritį DELFI rašėme, kad šiame nelengvame santykių maratone trūksta vieno svarbaus sraigtelio: nuo 1920 metų nėra pamatinės Lenkijos ir Lietuvos Taikos sutarties, jos negali pakeisti „skylėtas“ beveik prieš 28 metus pasirašytas susitarimas, o tai atveria galimybes prieš Lietuvą nukreiptoms spekuliacijoms ir galimai ardomajai veiklai. Galime džiaugtis, kad Rusijos keliamų grėsmių (o dabar ir tiesioginės agresijos) akivaizdoje atsirado tam tikro Vilniaus ir Varšuvos pozicijų bendrumo, bet tokia padėtis („karo padėtis be karo“) negali ilgai tęstis. Dažnai formalūs dalykai virsta tikru karu.

Prieš pusantrų metų portale Voruta.lt pastebėjome (straipsnį perspausdino “Lietuvos Sąjūdžio” svetainė (Lietsajudis.lt, 2020 12 09), kad lenkų autonomijos aidas pavojingai kartojasi ir šiandien. Pavyzdžiui, tuomet „Vilnijos“ krašto draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva tvirtino, jog „Kurier Wileński“ interneto svetainėje matęs taip formuluojamą klausimą: ne ar bus Vilniaus krašto autonomija, bet kada ji bus… Tuomet veikusiame „Facebook“ profilyje „Autonomia dla Wileńszczyzny“ lenkų tautybės piliečiai buvo atvirai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos. Esą tai vienintelis būdas užkirsti kelią persekioti lenkus dėl jų „etninių“ žemių ir lenkiškų mokyklų. Teigiama, kad tik autonomija gali užtikrinti lenkų teises.

Po eilinių savivaldos rinkimų įvairių politikų svarstymuose buvo gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos šiame krašte perspektyvas. Primindamas, kad anuomet Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, įžvalgusis Nepriklausomybės akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas būgštavo, jog Vilniaus regione, o gal visoje Lietuvoje gali prireikti vėl įvesti tiesioginį valdymą…

***

Taigi, valstybių santykiuose ir lenkų bei lietuvių sugyvenimo Lietuvoje istorijoje juodulių galbūt daugiau negu pasitenkinimo jų puikia raida. Bet tai nereiškia, kad šią įtampą reikia kurstyti, ją priminti “ant kiekvieno kampo”, tačiau nevalia jos ir užmiršti. Aklumas gimdo nepasitikėjimą, o šis griauna lietuvių ir lenkų tautinės mažumos santykius.