Seimo kanceliarijos (aut. O. Posaškova) nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Neseniai Lietuva paminėjo įsijungimo į vienas pagrindinių Europos tarptautinių organizacijų ES ir NATO 20 – metį. Tačiau pasaulyje tokių sutartinių struktūrų veikia šimtai, o tarpvalstybinių ir tarpžinybinių susitarimų pagrindu – tūkstančiai. Be abejo, kiekviena šalis gali ir privalo atsirinkti, kuri organizacija, sąjunga ar blokas atitinka jos interesus – politinius, ekonominius, karinius, mokslinius, kultūrinius. Ne paslaptis, kad ilgainiui vienos jų tampa žalingomis, priešiškomis, kitos pačios praranda aktualumą ir įtaką.

Taip atsitiko su 1922 m. įkurta keliolikos valstybių sąjunga – SSRS. Skirtingos tautiniu, paprotiniu ir ekonominio išsivystymo lygiu suburtos respublikos negalėjo ištverti „stipraus centro“ drakoniško vadovavimo ir po 69 metų išsiskirstė, palikusios vieną Rusijos Federaciją, kuri savo ruožtu taip pat inkorporavusi įvairių tautų mišinį. Šiandien jos pastangos atgaivinti seną imperiją šioms tautoms neša tik netektis, todėl, istorikų nuomone, tokiai federacijai (sąjungai) taip pat lemta iširti.

Sąjungų įvairovė

Žinynai pabrėžia, kad tarptautinė organizacija – nuolatinis junginys, įsteigtas tarptautiniu susitarimu tam tikrai tarptautinei problemai, nurodytai steigiamajame dokumente, spręsti ir tarptautiniam bendradarbiavimui plėtoti. Yra išskiriamos tarpvyriausybinės tarptautinės (pavyzdžiui, Jungtinės Tautos, ESBO, Europos Taryba, Europos Sąjunga) ir nevyriausybinės organizacijos (jų nariai yra nacionalinės asociacijos ir fiziniai ar juridiniai asmenys; pavyzdžiui, Amnesty International, Médecins Sans Frontières).

Portale Vle.lt teisininkė Lyra Jakulevičienė rašo, jog tarptautinių organizacijų prototipais galima laikyti antikos miestų‑valstybių karines politines sąjungas – simachijas, t. p. genčių ir miestų junginius – amfiktionijas, kurios turėjo bendrą šventyklą, iždą, kariavimo taisykles ir kita. Sukurtos religiniams tikslams ilgainiui amfiktionijos įgijo nemažai politinių galių. Pakanka paminėti tokią tarptautinę prekybos sąjungą kaip Hanza, pirmąją organizaciją „Šventąją sąjungą“, regionines organizacijas –  Arabų lygą, Amerikos valstybių organizaciją, Afrikos vienybės organizaciją, saugumo tikslais sukurtus aljansus – NATO, ESBO, teisinę struktūrą Tarptautinį baudžiamąjį teismą ir t.t. Tokių struktūrų kūrimąsi ir vaidmenį atidžiau yra išnagrinėjęs autorių kolektyvas 2001 m. išleistoje knygoje (Dainius Žalimas, Skirgailė Žaltauskaitė – Žalimienė, Zenonas Petrauskas, Jonas Saladžius. Tarptautinės organizacijos. Vilnius: Justitia, 2001).

Tarptautinės sąjungos ir blokai savo specifika kiek skiriasi nuo mūsų minėtų organizacijų. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo yra skiriami Rytų ir Vakarų blokai, daugiausiai karinio susipriešinimo prasme. Prekybos blokai, sustiprėję po šio karo, t.y. 7-me ir 8-me dešimtmečiais bei po SSRS žlugimo, apėmę apie 50 proc. viso pasaulio prekybos, prarado aktualumą ir dabar tik sąlyginai įtraukia septynias tarptautines organizacijas (ES, Karibų sandrauga, NVS, Šiaurės Amerikos laisvos prekybos sutartis ir pan.).

Daug svarbesni tapo kariniai blokai. Pavyzdžiui, Trilypė sąjunga susidarė XX a. pradžioje, iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo Austrijos ‑ Vengrijos, Italijos ir Vokietijos karinis politinis blokas. Paskui atsirado Keturlypė sąjunga, vėliau pasivadinusi Antante. Šių sąjungų arba blokų susidūrimas lėmė nesantaiką tarp Rytų ir Vakarų, kitaip sakant, Europos perdalijimus.

Europos tautoms lemtingos tapo sąjungos, susidariusios Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Susidūrimui ruošėsi sąjungininkai (angl. Allies; Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Čekoslovakija ir kitos, iš viso 26 valstybės) ir vadinamoji Ašies sąjunga (angl. Axis; Vokietija, Italija, Japonija ir kt.). Abiejų blokų karas truko daugiau kaip ketverius metus. Į jį buvo įtraukta 61 valstybė, 1,7 mlrd. žmonių (80 proc. Žemės gyventojų). Kariauta Europoje, Azijoje, Afrikoje, Okeanijoje (iš viso 40 šalių teritorijose), visuose vandenynuose, oro erdvėje. Mobilizuota apie 110 mln. žmonių. Per karą žuvo 50–55 mln. žmonių, iš jų apie 30 mln. civilių gyventojų.

Po nacistinės Vokietijos ir Japonijos pralaimėjimo egzistuoti abiem blokams nebuvo prasmės ir sąlygų. Bet kilo Šaltasis karas, kurio rezultatas – iš naujo susikūrusios dvi gynybinės karinės sąjungos – NATO ir Varšuvos sutarties organizacija (VSO). Vakarų valstybių aljansas gyvuoja iki šiol ir įgauna vis didesnę reikšmę kartu sulig didėjančia Rusijos bei jos satelitų keliama grėsme, gi VSO nustojo egzistuoti po 36 metų – 1991 m. liepos 1 d., kai žlungant SSRS iš jos pasišalino pagrindinės Rytų Europos valstybės.

Lietuva – Hanzos dalyvė

Lietuva turi karčią narystės įvairiose sąjungoje bei organizacijose patirtį. Šiuo metu ji yra daugiau kaip 100 tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Tarptautinės darbo organizacijos, NATO, ESBO, Pasaulio prekybos organizacijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ir kitų) narė. Užsienio reikalų ministerijos svetainėje rašoma, kad Lietuva dalyvauja beveik 50 tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų veikloje.

Jeigu neskaičiuosime ilgų įvairių okupacijų dešimtmečių ar šimtmečių, priklausomybės okupantų sąjungoms, tai galime prisiminti pirmąją svarbesnę narystę. Tai buvo Šiaurės Vokietijos miestų prekybos sąjunga Hansa, apėmusi apie 100 prekybos centrų visoje Šiaurės Europoje ir aplink Baltijos jūrą. XV a. viduryje Vilniuje, Kaune Hansa jau turėjo savo įgaliotinius, o Kaune – ir kontorą (faktoriją), kuri užsidarė apie 1532 metus (Hanzos paskutinis suvažiavimas įvyko 1669 m.).  Istorikas Egidijus Aleksandravičius tvirtina, kad formaliai Kaunas šiai prekybos organizacijai nepriklausė, nes tuomet jis negalėjęs priklausyti LDK. Tačiau Hanzos pirkliai Kauno ir kitų Lietuvos miestų neaplenkdavo, o po 1408 m., kai Didysis kunigaikštis Vytautas suteikė miestui Magdeburgo teises, 1441-aisiais buvo įkurta Hanzos pirklių (Dancigo, dabar vadinamo Gdansku) kontora. Tik 1991 m. Kaunas buvo priimtas į vadinamąją Naujųjų laikų Hanzos miestų sąjungą.

Nauda, privalumai, pavojai

Bet iš tiesų visapusiška Lietuvos valstybės narystės tarptautinėse organizacijos istorija prasideda po 1918 m. vasario 16-osios. Pasukime faktologinį kaleidoskopą (šaltinis – https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-naryste-tarptautinese-organizacijose ). Jau 1919 m. Lietuva kreipėsi į Tautų Sąjungą, prašydama priimti ją į šią organizaciją. Prašymas buvo patenkintas 1921 m. Narystė Jungtinėse Tautose atnaujinta 1991 – ųjų rugsėjo 17d., ir Lietuva tapo jų nare tarp visų 193 valstybių. Tais pačiais metais Lietuva įstojo į Tarptautinę darbo organizaciją (narystė atkurta 1991 m.). 1922 m. Lietuva tapo Pasaulinės pašto sąjungos nare (narystė atkurta 1992 m.), 1923 m. – Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos ir Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos nare (visose narystė atkurta 1991 m.), 1924 m. – Tarptautinio olimpinio komiteto nare (narystė atkurta 1991 m.) ir t.t. 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavus Lietuvą narystė tarptautinėse organizacijose nutrūko.

Apie pilnateisę Lietuvos narystę ES ir NATO nuo 2004 m. mes jau nemažai rašėme.

Turbūt kiekvienos valstybės dalyvavimas kokioje nors sąjungoje ar bloke susijęs su narystės privalumais, nauda ir pavojais. Narystės Europos Sąjungoje naudą esame pajutę kone kiekvienas. Antai, dabar eurą naudoja daugiau kaip 340 mln. ES piliečių, panaikinta valiutos svyravimo rizika, nereikia skaičiuoti maržų, skirtumų tarp jos pardavimo ir pirkimo. Telefono ryšys bei skaitmeninės paslaugos yra be papildomo mokesčio, taikomo kitoms šalims ne narėms. Savo naudą pajutęs verslas, egzistuoja laisvas prekių ir žmonių judėjimas. Asmenų laisvė judėti ir gyventi Europos Sąjungoje yra ES pilietybės pagrindas. Ši laisvė nustatyta 1992 m. Mastrichto sutartimi. Pagal Šengeno susitarimus laipsniškai panaikinus vidaus sienas, ES šalių piliečiai ir jų šeimos nariai gali laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

Narystės NATO privalumai kiekvienam žmogui mažau jaučiami. Jais įsitikinsime, jei Lietuvai kils kokia nors grėsmė. Portale Kam.lt akcentuojama, kad NATO šiandien yra efektyviausia pasaulyje tarpvalstybinė kolektyvinio saugumo sistema, kuri suteikia Lietuvai patikimas saugumo garantijas.

Tačiau kaip paprastai, šalia šios narystės simpatikų egzistuoja ir euroskeptikai. Jų kiekis tolydžio svyruoja pagal tai, kokie iššūkiai vyksta tarptautinėje arenoje. Žinynuose net pateikiama sąvoka „euroskepticizmas“. Tai politinis judėjimas, prieštaraujantis tolimesnei Europos integracijai ar iš viso Europos Sąjungos egzistavimui. Pavyzdžiui, euroskeptikai neigiamai vertina Lisabonos sutartį ir galimą Europos konstitucijos įvedimą. Pagrindinis motyvas – nacionalinių interesų neigimas ir uzurpavimas. Esą Briuselio biurokratija – brangiai kainuojanti, neefektyvi, išpūsta struktūra, stabdanti ekonomikos vystymąsi, ryjanti mūsų visų pinigus, vedanti į globalizaciją, skatinanti migraciją. „Tautinis identitetas pavojuje!“ – šaukia euroskeptikai. Šį judėjimą paskatino „Brexit“ akcija – Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES.

Oponentai narystei NATO šaukia silpniau, tačiau politinėse diskusijose, pavyzdžiui, rinkimų kampanijose, dar pasigirsta balsų, kad jos narystė Aljanse didina pavojų iš Rusijos pusės, ypač dabar, kai Lietuva aktyviai remia Ukrainą Rusijos kare prieš šią šalį. Bet tuomet vėl cituojamas 2002 m. lapkritį Lietuvoje viešėjęs JAV prezidentas George‘as Bushas, nuo Vilniaus Rotušės laiptų miniai pasakęs: „Ilga baimės netikrumo ir vienatvės naktis baigėsi, jūs prisijungiate prie stiprios ir augančios NATO šeimos, agresijos akivaizdoje drąsūs Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės niekada daugiau neliks vieni“.

Kita vertus, Lietuvai peršamas neutralumas nėra gera išeitis išsaugoti nepriklausomybę ir tautinį identitetą. Apie tai mes jau rašėme. Tai parodė prieškarinė valstybės istorija. Šiandien agresorius kaip tik stiprina mūsų nusiteikimą kuo glaudžiau valstybės likimą sieti su ją saugojančiomis transatlantinėmis organizacijomis. Tai tampa mūsų egzistavimo abėcėlė.