Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt
Lietuvoje praūžė Joninės. Bent trumpas metas užsimiršti, šalia kokio gaisro gyvename. Daugelis šventės vikruolių šokinėjo per Joninių laužus, bet tikrasis laužas liepsnojo visuomenėje ir valstybės institucijose, kurios priėmė nevienareikšmį sprendimą – apriboti prekių tranzitą į Kaliningrado sritį.
Lietuva atsitrauks?
Kas gi atsitiko? Galima nekreipti dėmesio į visokių komentatorių ir politologų keliamą erzelį, kad tik įkąstų valdantiesiems ar pašlovintų chamišką Seimo nario darbiečio Aido Gedvilo išpuolį prieš premjerę. Bet štai rimti politikai, tokie kaip europarlamentaras Petras Auštrevičius, kuris vadovavo derybų dėl stojimo į ES komandai, duoda pylos savo tautiečiams už jų „nekompromisinę poziciją, jog reikia laikytis anksčiau suderintos taktikos ir nepasiduoti Rusijos spaudimui“.
Esminis diskusijų klausimas – ar leisti vežti sankcionuotas prekes per ES teritoriją, jei jos gabenamos ne į kokią kitą šalį, o „iš Rusijos į Rusiją“. Sankcijų sąlygose ši aplinkybė nenumatyta, ir ją interpretuoti galima visaip. Europos Komisijoje gimė ir svarstomas dokumentas, kuris Vilniaus prašymu turėtų patikslinti šią sąlygą. Kaip sakoma, smulkmena, bet nemaloni…
Taip pat skaitykite
P.Auštrevičius siūlo Ingridai Šimonytei muštis į krūtinę ir viešai atgailauti, kad padarė neapgalvotą sprendimą. Jis taip pat ir, ko gero, pagrįstai kala prie sienos Prezidentą, kuris delsia skelbti savo aiškią poziciją šiuo klausimu. Išeina taip: ES įvedė sankcijas, Lietuva puolė jas uoliai vykdyti ir paskubėjusi liko kalta. EK vėl visą atsakomybę numeta Vilniui: neva jūs prisivirėte košės ir patys ją srėbkite. P. Auštrevičius per nuotolį pakursto ugnį ir pranašauja konstitucinę krizę Lietuvoje. Kitaip sakant, naujus parlamento rinkimus ir Vyriausybės kaitą…
Šiaip jau tokia įvykių raida būtų normalus demokratinis gyvenimas, jei ne viena aplinkybė: Rusija trina rankomis. Ji Donecke ne tik pasistumia į Ukrainos širdį, užkariaudama naujas pozicijas, bet tarptautinėje arenoje iškovoja dar vieną pergalę – išgasdina Briuselį. Šis, Dalios Grybauskaitės žodžiais, ima krūpčioti, daro nuolaidas Maskvai ir „nuo sergančios galvos ant sveikos“ suverčia visą atsakomybę už tranzitą Lietuvai. Tad ar verta kalbėti apie Europos Sąjungos vienybę?
Maskvos propaganda jau smaginasi: esą, lietuviškieji neūžaugos išsigando kaip reikiant. Užteko tik treptelėti koja, kad Lietuva bus užblokuota iš jūros, ir „laikas kalboms jau baigėsi“, kai Briuselis ir Vilnius nutarė „patikslinti“ savo sankcijas. Lietuviškieji propagandos šaukliai puolė tvirtinti, kad Lietuva pataikauja Briuseliui ir užsiima veidmainyste. Rytų Europos studijų centro programų vadovas, politologas Tomas Janeliūnas į šuns dienas siunčia visą susenusią Vakarų Europos visuomenę ir neveiklią Lietuvos Vyriausybę, nors pats kokių nors receptų pateikti vengia…
Maskva veidmainiauja
Bet yra ir gera žinia. Ukrainą ketvirtadienio vakarą pasiekė ir ilgai laukta naujiena – Europos Vadovų taryba jai suteikė kandidatės į ES statusą. Dar vasario 28 d., vos tik prasidėjus karui, Kijevas pateikė prašymą, nors viltis įstoti į bendriją jis puoselėjo jau seniai. Toks statusas suteiktas ir Moldovai, kuri, kaip žinome, Europoje yra kone vargingiausia šalis. O štai Sakartvelui teks palaukti: tai Tbilisio mokestis už pataikavimą Rusijai…
Maskva nudavė, kad šis žingsnis jos nejaudina. Esą tai vidinis ES reikalas. Bet iš tikrųjų jos siekiai supriešinti bendriją, kuri skelbia vis naujus sankcijų paketus Maskvai, akivaizdūs dar nuo 2013 m., kai buvęs Ukrainos lyderis Viktoras Janukovyčius, vengdamas savo šalies asocijuotos narystės ES, su Briuseliu pasirašė bevizio susisiekimo ir prekybos be muitų susitarimą. Tuomet, kaip primena portalas Graniru.org, Maskva baisiai siuto ir V. Janukovyčiui įsakė šio susitarimo atsisakyti. Radoje jis nebuvo ratifikuotas. Tačiau tuomet prasidėjo Maidanas…
Dabar gi Kremlius su rūgščia grimasa praneša, kad Ukrainos integracija į ES – tai „vidinis bendrijos reikalas“, kad ji vadovaujasi „pragmatiniais išskaičiavimais“. Kažkas yra pasakęs, kad jei visos tironijos elgtųsi racionaliai, tai jos būtų amžinos. Rusijos karas Ukrainoje ne tik paspartina jos integraciją, NATO pozicijų stiprėjimą Rytų flange, bet ir priartina pačios Rusijos subyrėjimą. Kam Rusijos tautoms reikia izoliuotos, karo nualintos ir vis naujų žemių ištroškusios imperijos?
