Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Lietuva amžių amžiaus kentėjo nuo visokių -izmų. Jos baltiškąją savastį ėdė ir griovė tokie reiškiniai kaip slavizmas, carizmas, polonizmas, o pastaruoju metu vėl pakilusi litvinizmo banga. Juos uoliai įgyvendino carinė Rusija, šlėktiškoji Lenkija, nacizmo puoselėtojai, sovietiniai okupantai. Kai kurie istorikai atsikerta: LDK irgi vykdė agresyvią kitų tautų engimo politiką. Bet tai buvo gūdžiais viduramžiais, o šiandien buvusiose kunigaikščių užkariautose Rusijos ar Ukrainos žemėse beliko lietuviškų pavardžių ar vietovardžių žymės.

Nenuostabu, kad nuo įvairių atėjūnų nutautinimo politikos labiausiai kentėjo Pietryčių Lietuva, t.y. tie regionai, kurie nuo seno geografiškai prisišlieję prie didžiųjų imperijų žemių. Štai buvusi ATR partnerė Lenkija paliko sunkią okupacinę naštą Lietuvos regione – nuo Suvalkų iki Zarasų. Praeitame rašinyje pastebėjome, koks tas ekonomiškai ir kultūriškai atsilikęs kraštas iki šių dienų (https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-polonizacija-pietryciu-lietuva-paverte-atsilikusia/).

Jie gviešėsi mūsų žemių…

Litvinizmo ir polonizacijos tiesiogiai sieti negalima. Vienas reiškinys yra slaviškoji ideologija, siekianti sumenkinti LDK ir dabartinės Lietuvos etnosocialinį palikimą, kitas gi yra tiesiogiai su 1920 m. J. Pilsudskio vykdyta okupacija ir dabar nuolat iš Varšuvos pasigirstančios „kresų“ politikos atgarsis. Beje, pastarąjį reiškinį nesunku išplėsti: 1933 m. atėjus į valdžią Hitleriui, Lenkijos lyderiai puolė bičiuliautis su fiurerio lyderiais ir derėtis su jais dėl Klaipėdos krašto dalybų. Štai ką rašėme viename straipsnyje (https://alkas.lt/2018/11/21/c-iskauskas-kaip-lenkija-gviesesi-klaipedos-krasto/):

„…pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…“

Kitaip sakant, kol Hitleris neištiesė nagų į pačią Lenkiją, Varšuva su juo kartu „medžiojo“ geopolitikoje neapsisprendusius Europos kraštus. Taip polonizmas derėjo su nacizmu. Netgi tuomet, kai Europoje griaudėjo pabūklai, Lenkija rezgė planus užgrobti vakarines Lietuvos žemes. Dar viena iškalbinga ištrauka:

„Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu…“

Galimas tik įsivaizduoti, kaip tuomet būtų „apkramtyta“ Lietuva – be Pietryčių regiono  (be to Varšuva jau buvo formaliai paskelbusi Vidurio Lietuvos įgyvendinimo idėją) ir Klaipėdos krašto.

Naivu, juokinga, bet pavojinga

Bet šiame rašinyje įdėmiau pažvelgsime į kitą, tarsi ir naujomis spalvomis pastaraisiais metais nušvitusią litvinizmo teoriją. Apie tai jau esame rašę Voruta.lt svetainėje (https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-naujas-baubas-litvinizmas/).

Tai daugiau teorinis naratyvas, bet ne ką mažiau pavojingas negu tiesioginė agresija. Žinynai tvirtina, kad pirmas šį terminą pavartojo istorikas Tomas Baranauskas, kuris prieš kokį dešimtmetį atskleidė itin nemalonią jo reikšmę. Anot jo, litvinizmas yra dar carinės Rusijos ir lenkų istoriografijos plakinys, ginčijantis LDK ir Lietuvos kilmę. Lietuviškumas trukdė tiek carinei imperijai, tiek J. Pilsudskio planams atkurti Abiejų Tautų Respubliką „nuo jūros iki jūros“, bet su Lenkijos dominavimu.

Nauja litvinizmo banga atėjo sulig vasališka Lukašenkos laikysena Maskvos atžvilgiu. Kaip ir Putinas, taip ir „batka“ nuolat kalba, jog Ukrainos ir Baltarusijos valstybės buvo sukurtos Lenino. Bet apie 2005 m. Lukašenka pasigavo savo istorikų teiginius, kad LDK vis dėl to buvo lietuvių ir baltarusių valstybė. Kaip tik tuo metu, pasak istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus, jis bandė suartėti su opozicija, tačiau po Putino spaudimo įkurti Sąjunginę valstybę kaimyninio diktatoriaus istorinės žinios vėl pasisuko kitaip. Lietuviškoji LDK istorija trinama, o Vytauto ir Jogailos statulos išvežtos iš Baltarusijos nacionalinio muziejaus. Lukašenka ėmė skiesti, kad baltarusių etnosas buvo LDK stuburas, o Vytautas – nepatikėsite – buvo baltarusis…

Bet, pasirodo, jis įtikino ir kai kuriuos mūsų istorikus. Antai, Nerija Putinaitė 2020 m. ELTAI sakiusi, jog Vyčio, kurį savinasi ir baltarusiai, negalime laikyti išskirtiniu Lietuvos simboliu dėl šio šaknų LDK istorijoje, o jos bendramintis Alfredas Bumblauskas antrina: lietuviams reikėtų laikytis santūriai ir netrukdyti baltarusiams turėti Vytį. Jie lyg ir sutinka su baltarusių istorikų vartojamu terminu „litvinai“, kurie esą ir yra tikrieji gudai.

Iš tikrų, nepaneigsi, kad mūsų istorinės asmenybės susipynusios tarpusavyje, o baltų, gudų ir Kijevo Rusios praeities taip lengvai nesudėliosi į etnines lentynėles. Bet Lukašenkos noras pasisavinti lietuvišką istoriją dažnai virsta parodija. Antai, jau prasidėjus Ukrainos separatinių respublikų atplėšimui nuo Ukrainos ir Krymo aneksijai, Vitebske skubotai buvo atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarde pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Konkursą jam kurti laimėjo tas pats skulptorius, kuris pagal profesiją yra metalo liejikas. O ant „Olgierdo“ rankos skulptorius patupdė sakalą, kuris, pasak skulptoriaus, reiškė pasiuntinį iš praeities į ateitį…

Litvinizmas virsta propaganda

Istorijos tyrinėtojas Rimgaudas Dilius straipsnyje „Kas ir kodėl skatina litvinizmą?“ (https://alkas.lt/2019/12/07/r-dilius-kas-ir-kodel-skatina-litvinizma/) atkreipia dėmesį į naujus šio reiškinio pavyzdžius. Jis primena:

„Neseniai (2019 m. gruodį – Č.I.) įvykusios 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės (ne perlaidojimas, o laidotuvės, nes jie anuomet buvo tiesiog užkasti), kylantys klausimai dėl pasirinkto jų laiko ir to, kaip jos buvo rengtos. Visa tai, galima sakyti, parodė, kad litvinizmas jau peržengė taikstymosi su juo ribas“.

Istorikas primena litvinizmo pseudoistorijos lingvistinę kilmę. Jis atskleidžia, kad „rusėniškuose metraščiuose užrašytą Mindovg litvinistai jau pradėjo tarti Mindaug, Vitovt – Vitaut, Dovmont – Daumont ir t.t. Tačiau tai, pasak jų, vis viena yra slaviškos kilmės ikikrikščioniški vardai. Tikrasis valstybės pavadinimas – Litva, jis yra slaviškos kilmės, tai lietuviai iškraipė ir pavadino Lietuva. Dabartiniai baltarusiai yra tiesioginiai litvinų palikuonys ir Litvos įkūrėjai bei paveldėtojai…“

Suprantama, kad, kaip tvirtina R. Dilius, susikūrus atskirai Baltarusijos valstybei, vis dar kuriantis baltarusių tautai, visiškai suprantama, kad bandoma ieškoti savo ištakų, savo valstybės istorinio tęstinumo. Ir ne be pagrindo. Istorinių paralelių galima surasti, tačiau jas pritempti ant ideologinio lintvinizmo kurpalio – jau šiuolaikinių slavų propagandistų uždavinys. Jis aktualus tapo būtent po 2014 m. Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios…

Ko mums reikia imtis?

Beje, istorikai atkreipia dėmesį, kad šiame žaidime yra ir dar vienas žaidėjas, kuriam litvinizmas yra parankus. Tai Lenkija. Visoje Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR istorinėje raidoje matome didėjančią Lenkijos, lenkiškos kultūros ir kalbos, lenkiškumo įtaką. Lenkėjo LDK lietuviai ir rusinai – pirmiausia didikai ir bajorai, išsilavinę žmonės, inteligentija ir šviesuomenė, miestiečiai, vėliau ir valstiečiai. Tai sudarė gerą dirvą Lietuvos polonizacijai…

Tad paklausime, kuo litvinizmas parankus Lenkijai? R. Dilius rašo:

„Jis griauna lietuvių tautinės atminties, tapatybės, valstybingumo pamatus, žemina ir menkina mus. Tai silpnina mus ir daro labiau pažeidžiamus, kad ir tai pačiai polonizacijai, nes tautos ryšio praradimas su istorija, kurią laikėme sava, yra didžiulis smūgis tautą vienijantiems saitams, tautos atsparumui. Jau geriau, jei tokios istorijos nebūtume turėję (pvz., kaip latviai ir estai), nes prarasti, ką laikei sava, yra kur kas sunkiau ir skaudžiau, nei niekada neturėti…“

Tiesa, dabartiniai geopolitiniai iššūkiai lyg pridengia šią pseudoistoriją. Bendrystė su Lenkija Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje, Lukašenkos režimo griežta izoliacija įtikina, kad visokios lietuviškos savasties neigimo teorijos neturi jokio pagrindo ir yra žalingos etninei savivokai, tiesiai šviesiai kalbant – mūsų Nepriklausomybei. Joms reikia duoti griežtą atkirtį. Mokslininkų, politikų, visuomenės.