Kijivas, Ukraina, 2013 m.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt
XXI-ojo amžiaus barbarai toliau siaubia Ukrainą. Niokoja gimdymo namus, ligonines, miestų infrastruktūrą, energetikos objektus. Putino taktika paprasta: palaužti ukrainiečių stuburą, sukelti žmonių nepasitenkinimą, išvesti juos į gatves, paversti šalį dar vienu, tik jau prorusišku Maidanu.
Prisimename, kaip kilo Oranžinė revoliucija. 2013 m. lapkričio 21 d. į gatves išėjo minios žmonių, kai tuometinė Viktoro Janukovyčiaus vyriausybė atsisakė Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą susitarimo. 2014 m. vasario 18 d. prieš protestuotojus buvo mestos visos režimo pajėgos. Per keletą dienų žuvo beveik 100 žmonių, vėliau pavadintų „Dangaus šimtine“. Iš viso Euromaidane žuvo ir nukentėjo 2442 protestų dalyviai, policininkai, kariai. V. Janukovyčius buvo priverstas surengti pirmalaikius rinkimus, kuriuos laimėjo jo bendravardis Viktoras Juščenka. Po metų naujasis šalies vadovas lapkričio 21-ąją paskelbė Šlovės ir laisvės diena. Šiemet tą dieną Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis ir jo žmona Jelena Zelenska padėjo gėlių prie „Dangaus šimtuko“ paminklo Kijeve.
Taip pat skaitykite
Dar prisimename šio susitarimo priešistorę. Lapkričio pabaigoje V. Janukovyčius atvyko į Vilnių, kur buvo surengtas Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių susitikimas. Jis maloniai glebėsčiavosi su prezidente Dalia Grvbauskaite, kitais bendrijos valstybių lyderiais. Pasirašymui buvo parengta ES asociacijos ir laisvos prekybos sutartis su Ukraina. Derybos vyko sunkiai. Vienintelė Vokietijos kanclerė Angela Merkel tvirtino netikinti, kad sutartis bus pasirašyta. Matyt, ji žinojo, kad prieš šį susitikimą per dvi savaites V. Janukovyčius tris kartus bendravo su Putinu…
Su žurnalistais gražbyliavęs V. Janukovyčius gyrėsi, jog turįs lietuviškų šaknų (kovą rašėme, kad senelė Kastusė Ivanovna Janukovyč gimusi ir gyvenusi Vilniuje, o senelis ir proseneliai buvo Lietuvos lenkai… Apie tai – https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-ar-sugris-i-ukraina-maskvos-klapciukas/), bet staiga pareiškė turįs grįžti į Kijevą. Mat, ES buvo nurodžiusi priimti įstatymą, kuris leistų Julijai Tymošenko vykti gydytis į užsienį. Šią keistą priežastį svečias bandė pagrįsti dar ir kitu pasiūlymu: esą reikia pradėti trišales derybas tarp ES, Ukrainos ir Rusijos. Tai, ko gero, buvo su Putinu aptartas manevras – įvelti į ilgas kalbas apie integraciją. Tad V. Janukovyčius asociacijos sutarties nepasirašė, nors per darbo vakarienę LDK Valdovų rūmuose D. Grybauskaitė dar guodėsi, kad „viskas bus gerai“, nors buvo aišku, kad visų laukto gerumo teks palaukti. Lietuvos tarnybos nesitikėjo, kad Kijevas „pasimaus“ ant viliojančio Maskvos kabliuko: už pasilikimą jos įtakoje Putinas Ukrainai pažadėjo sumažinti dujų kainą nuo 430 iki 268,5 dolerio ir 15 mlrd. dolerių kredito… Kodėl tos tarnybos neinformavo Prezidentės?
Taigi, netrukus galutinai paaiškėjo, kad Ukraina lieka Rusijos farvateryje. Sausio pabaigoje, kai šalyje kilo nauja protestų banga prieš prorusišką režimą, ir buvo užimti valstybės pastatai, V. Janukovyčius netikėtai apsirgo ir… išėjo atostogų. Grįžęs jis toliau kalbėjo apie „dialogą ir kompromisus“, bet 2014 m. vasarį 22 d. Ukrainos parlamentas nubalsavo, kad prezidentas nebegali vykdyti savo pareigų ir konstitucinių galių, ir apkaltos proceso tvarka buvo nušalintas nuo jų. Maidanas jau įsisiūbavo, ir Putino statytiniam teko sprukti pas savo šeimininkus…
Vos prasidėjus karui Ukrainoje V. Janukovyčius staiga atsidūrė Minske. Buvo kalbama, kad, greitai nuvertus V. Zelenskį, į jo vietą ateis ši Maskvos marionetė. Jis dar bandė politikuoti. Antai, RIA Novosti kovo pradžioje perdavė V. Janukovyčiaus kreipimąsi į Ukrainos lyderį: „Jūs asmeniškai turite bet kokia kaina sustabdyti kraujo liejimą ir pasiekti taikos susitarimą“.
Šis kažkada Vilniuje itin pagerbtas politikas dabar tapęs marginaliniu veikėju, tačiau šalia Maidano pamokų mums reikia prisiminti viena: naivus mūsų politikų ir valstybės vadovų pasitikėjimas prorusiškais veikėjais daro žalą Lietuvos įvaizdžiui ir kompromituoja ilgą kovą už laisvę bei ištikimus valstybės bičiulius. Stengdamiesį žūtbūt pirmi prasibrauti į pozityvių iniciatyvų priešakį, nepastebime, kad mūsų uolumas ir simpatijos dažnai tampa juokingomis ir net žalingomis. Kada išmoksime skirti pelus nuo grūdų?
