Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt

Nesakykite, kad praėjusios Jėzaus gimimo šventės buvo liūdnos. Turkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko romane „Tos keistos mano mintys“ pagrindinio herojaus Stambulo gatvėmis klajojančio vargetos Kartašo lūpomis vis kartojama: liūdesys – tai meilė. Sunku nesutikti.

Kaip ir kvietė šv. Tėvas kalėdiniame pamoksle „Urbi et Orbi“, tame vienišume, uždarume ir mirksinčių žvakių šviesoje mes jutome brolystę, solidarumą, užuojautą tam nelaimėliui, kuris neturi ką valgyti, kuris kankinasi ligoninės palatoj ar pandeminiame skafandre slaugo mirtimi besivaduojantį ligonį. Štai čia pasireiškia meilė artimam, silpnesniam, parama kenčiančiam nepriteklių ar aplankytam tamsių minčių…

***

Ir štai išaušo antrasis šv. Kalėdų rytas. Sėdžiu vienas, spaudau kompiuterio klavišus. Už lango – lengvu sniegeliu padengti balti namų stogai. Dangus šviesėja, blaivosi. Po nedidelės operacijos ligoninėj esu savanoriškoj izoliacijoj, šeima dėl visa ko laikinai nutolo. Mano Kūčių stalas nebuvo gausus. Bet liūdna ir vieniša nebuvo: šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti per nuotolį… Paskui prisiminiau savo kolegą Vytautą, kuris jau mėnesį leidžia Antakalnio ligoninėj, prijungtas prie deguonies aparato, kuris palaiko kvėpavimą. Be deguonies – dūsta. O vyras iš stuomens ir iš liemens, sportininkas, Rotary klubo narys, geras žurnalistas, aktyvus politikas, Nepriklausomybės Akto signataras. Virusas palaužė. Šventes jis leidžia vienas. Ryšys su pasauliu – jam lyg tas dvasinis deguonis, neleidžiantys jaustis prastai. Mes nebuvome dideli draugai, bet tą Kūčių vakarą aš visa širdimi troškau, kad jis jaustųsi pakiliai, kad galų gale išeitų į apsnigto miesto gatves, nusimestų sunkią negalios naštą ir vėl būtų su visais mumis…

***

Kas yra stebuklas? Stebuklinės pasakos nebe reikalo sukurtos. Jos teigia šviesą, jos nugali blogį, įprasmina gėrį ir artimo meilę. Dažnai jos baisios. Toks gyvenimas – bėgimas per kasdienes negandas, per istorijos sąvartynus, per tremtis ir kalėjimus, per skaudžias ir – mums atrodo – neteisingas netektis, per netikėjimą ir prakeiksmus likimui. Bet visada per tas gyvenimo užtvaras prasišviesdavo tolumoje sklindanti šviesa. Jūs manote, kad pokario partizanai netikėjo laisve, geresne, be okupantų ateitimi? Ar galvojate, kad ištremti tėvai ir seneliai nelaukė to sunkiai įtikėtino stebuklo – grįžti į savo namus, auginti duoną, myluoti vaikus?

Aš vis galvoju: juk mūsų tėvams buvo daug sunkiau – iškęsti visus karų ir pokarių baisumus, artimųjų mirtis, sudegintus ar ateivių užgrobtus namus, vergauti okupantui. O mes gi pradedame dejuoti, inkšti, keikti visus ir viską, kad atslinko virusas, kad negalime prisikimšti pilvų ar surengti gausios puotos…

Mes nemokame liūdėti, sustoti, susimąstyti, mes reikalaujame visko iškart ir tuojau pat, kaip esame įpratę per 30 nepriklausomybės metų. Taip, mūsų tikėjimas stebuklu yra palaužtas.

***

Šeštadienio rytą tarp eilinio pranešimo apie susirgusių nuo COVID-19 ir mirčių skaičių staiga švystelėjo stebuklinga – bent aš taip manau – naujiena: pirmųjų beveik 10 tūkstančių vakcinos dozių iš Belgijos atvežta į Ekstremalių sveikatai situacijų centro sandėlius. Jos iškart paskirstytos penkioms centrinėms gydymo įstaigoms ir jau sekmadienį, nuo 8 val. ryto, jomis pradėti skiepyti medikai, esantys pirmose kovos su virusu linijose. Dar prieš Naujuosius Lietuvą pasieks kita skiepų partija. Be to nupirkta trūkstamų medicinos prietaisų už 480 tūkst. eurų…

Galbūt daugeliui tai joks stebuklas, kai kas vėl puls kritikuoti valdžią, nerangius buvusius ir esamus politikus ir ministerijų klerkus. Bet atsiplėšę nuo niūraus žemiško mąstymo pagalvokime: ar šis stebuklingas atsinaujinimas mums neatveria šviesos tame tunelio gale, ar jis nesuteikia optimizmo, kad viskas bus gerai, kad šv. Kalėdų ir Naujųjų metų dvasia pagaliau įgauna realius kontūrus…

***

Arkivyskupas Gintaras Grušas kalėdiniame sveikinime sakė, kad karantinas mums davė gerą pamoką – išmokė būti šeimoje, užjausti ir padėti artimam, vidiniame liūdesy apmąstyti savo vietą Dievo pasaulyje. Tačiau psichologai perspėja, kad tokia būsena turi savo ribas. Garsus filosofas Frydrichas Nyčė knygoje „Virš gėrio ir blogio“ yra išsakęs prasmingą sentenciją: jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. Kitaip sakant, ilgai užsitęsęs nusiminimas lyg praraja ima traukti į save…

Bet Aukščiausiasis taip surėdęs, kad žmoguje lyg galingas variklis užkoduotas džiaugsmo, optimizmo, pažangos poreikis. Skaidrus liūdesys mums tik padės išryškinti savo paskirtį Žemėje…

***

Dabar, kai rašau šias eilutes, nuo netoliese esančios bažnyčios bokštų sklinda kariljono garsai, o radijas transliuoja nepaprastai gražią Tomo Augulio dainą „Kalėdų naktį tylią“ su tokiu pat prasmingu priedainiu:

Tą naktį, tą naktį, tą naktį,

Kai sniegas už lango žibės,

Aš noriu, kad tu man uždegtum

Žvakutę mano širdies…

Pirminis komentaro šaltinis –  www.silales-artojas.lt