Napoleonas Bonapartas

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Liūdnai savo turtingo gyvenimo istoriją baigusio Napoleono Bonaparto (Napoleono I-ojo) sąsajos su Lietuva neturi jokio genealoginio atspalvio. O vis dėl to jis buvo svarbus – ir nebūtinai kaip užkariautojas – Lietuvai. Kodėl? Siūlome dar vieną kiek pakoreguotą pasakojimą iš ankstesnių autoriaus rašinių, patalpintų knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“ (Kaunas, 2012).

Geopolitinės prielaidos

Per šimtmetį suformuotos Švedijos sukurtos „Baltijos imperijos“ karai su ATR ir Rusijos imperija dėl geresnio priėjimo prie Baltijos jūros baigėsi garsiuoju Poltavos mūšiu (dabartinėje Ukrainoje) 1709 m. liepos 8 d. , kuriame nugalėtoju tapo Petras I. Nors baigiamajame karų etape ATR nedalyvavo, bet pergalės rezultatus ji pajuto. Kaip rašoma Lietuvos istorijos instituto 2009 m. liepą išplatintame 300-ųjų Poltavos mūšio metinių proga išleistame aplinkraštyje, pirmiausia į sostą 1710 m. sugrįžo saksų dinastijos atstovas Augustas II Vetinas, o gana greitai stipriausia regiono valstybe tapusi Rusija kartu su Prūsija ėmė daryti įtaką viso regiono ir Respublikos santykiams.

Karai su švedais nusiaubė Lietuvos ūkį, o čia dar 1706 m. kilo maras. Ėmė nykti didikų giminė, dingo Sapiegų didybė, Augusto II valdoma valstybė ėmė irti. Šiomis sąlygomis įsigalėjo Rusijos imperija, kurios pastangomis XVIII a. pabaigoje pradėjo irti ir ATR. Pagrindinės žaidėjos regione tapo Rusija, Austrija ir Prūsija. Karalius Augustas III, kaip rašo A. Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, tik rūpinosi savimi, savo išvaizda, o valstybė visai pakriko.

Sustiprinusi savo pozicijas Rusija susidūrė su nauja jėga – Užnemunę užvaldžiusia Prūsija ir Varšuvos kunigaikštiją sudariusia Napoleono Prancūzija. Šis susidūrimas sukėlė garsiuosius Napoleono karus.

2012-ieji Lietuvoje buvo vadinami prancūzmečiu arba napoleonmečiu. Kauno, Vilkaviškio ir kai kurių kitų rajonų savivaldybės kaip patrakusios puolė pompastiškai pažymėti prieš 200 metų vykusį Napoleono kariaunos žygį per Lietuvą į Rusiją. Šis „tranzitinis“ okupacinės kariuomenės maršrutas taip paveikė vietos valdininkų sąmonę, kad buvo metamos nemažos lėšos surengti daug kainuojančias persikėlimo per Nemuną inscenizacijas, statomus pontoninius tiltus, vyko mūšių spektakliai, fejerverkai, pristatytos XIX a. pradžios prancūzų virtuvės, veikė parodos ir t.t.

Tų laikų provincialumo neatsikratę lietuviai ir šiandien mano, kad tada prancūzai jiems nešė laisvę, išsivadavimą iš carizmo, naujos ART ar LDK atgaivinimą. Na, bent pusmečiui…

Imperatorius-šachmatininkas

Taigi, šįkart grįžkime į gilesnę istoriją, kuri šiaip ar taip sužadino tautinius lietuvių, ypač lietuviškos bajorijos, jausmus.

Po paskutiniojo, trečiojo, Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis buvo patekusi į Rusijos imperijos sudėtį. Tačiau Europoje ėmė stiprėti Prancūzijos – vienos iš didžiausių pasaulio kolonizatorių – įtaka. Nuolat su britų imperija konkuruojanti Bonapartų dinastija pagimdė naują agresorių – Napoleoną Bonapartą, pasivadinusį Napoleonu I.

Kilęs iš neturtingų Korsikos didikų šeimos, kurios atstovai buvo ir Olandijos, Neapolio, Vestfalijos bei Ispanijos karaliais, sulaukęs vos 16 metų jis tarnavo kariuomenėje. Tolesnis būsimo valdovo likimas buvo susijęs su didžiąja Prancūzijos revoliucija. Už Tulonos vadavimą nuo anglų interventų 1794 m. Napoleonui suteikiamas generolo laipsnis, bet už simpatijas revoliucionierių vadui M. Robespierre‘ui (Maximilien François Marie Isidore de Robespierre, už pasipriešinimą monarchijai 1794 m. liepos 28 d. giljotinuotas) buvo kelioms savaitėms suimtas. 1795 m. spalį jo nedidelė kariuomenė numalšina monarchistų maištą, o po metų jis užima Šiaurės Italiją ir Milaną, kariauja su austrais, pasirašydamas taikos sutartį su Austrija.

Paskui – 1798 m. liepos žygis į Egiptą, kur pralaimėjo anglų admirolo H.Nelsono laivynui, todėl neįvykdė tolesnės užduoties – užkariauti kitą britų valdą Indiją…

Po nesėkmingų žygių į Rytus puikaus šachmatininko ir politinės kovos virtuozo Napoleono apetitas tik auga. Būdamas vos 30-ties, jis tampa Prancūzijos valdovu, o nuo 1804-ųjų gruodžio 2 d. – imperatoriumi, paskui – ir Italijos karaliumi bei Reino sąjungos protektoriumi. (Visi jo titulai buvo panaikinti 1814 m. balandžio 6 d., ištrėmus generolą į Elbos salą, iš kurios jis pabėgo ir dar beveik keturis mėnesius 1815 m. kovo 1 d. iki birželio 22-osios išbuvo Prancūzijos valdovu, kol galutinai ištremtas į šv. Elenos salą, kur ir mirė nuo skrandžio vėžio 1821 m. gegužės 5-ąją).

Klastingas Rusijos ir Prancūzijos flirtas

Taigi, XIX a. pradžioje Napoleonas pasisuka veidu į Europos Rytus. 1806 m. jis įžiebia karą su Prūsija, išprovokavęs susidūrimą su ja. (1805 m. gruodžio 12 d. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį. Napoleonas, pasiūlydamas Hanoverį grąžinti britams, sulaužė sutartį. Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją). Karalius Frydrichas Vilhelmas III 1806 m. spalio 9 d. paskelbia Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau pralaimi keletą svarbių mūšių, o pats su visu dvaru priverstas bėgti į Klaipėdą, vėliau – į Karaliaučių.

Rytprūsius tuomet gynė carinė Rusijos armija. 1806 m. gruodį visa Lenkija jau buvo užimta. Po Rusijai nesėkmingo Frydlando mūšio 1807-ųjų birželio 14 d. Prancūzijos ir Rusijos imperatoriai Napoleonas I ir Aleksandras I nutarė pasirašyti taikos sutartį. Taikos derybos truko apie dvi savaites, o Tilžės sutartį abu valdovai pasirašė ant karališkai įrengto plausto Nemune. Prie jos po poros dienų buvo priversta prisijungti Prūsija. Napoleonas dar iš trijų respublikų (Saksonijos, Vestfalijos ir Dancigo) sudarė vadinamą Varšuvos didžiąją hercogystę, kuri trumpam atgaivino Lenkijos ir Lietuvos viltis atkurti ATR.

Iš pradžių pagal Tilžės sutartį Rusijos ir Prancūzija viena kitai padėjo: kartu vykdė Britų salų blokadą, o prancūzai rėmė rusus kare su Turkija (per šį karą Rusija iš Turkijos atėmė Besarabiją, o Prancūzija gavo Jonijos salas ir Dalmatiją).

Tačiau tokia parama truko neilgai. Rusija pamažu atlaisvino britų blokados varžtus, o 1810 m. gruodį paskelbė įsaką dėl prancūziškų prekių įvežimo suvaržymų. Taip Napoleonui buvo parodyta, kad Tilžės taikos sutartimi išardyta antiprancūziška koalicija vėl pradėta lipdyti.

Tipiška diktatorių baigtis…

Bet Napoleonas I-asis nelaukė liūdnos baigties. Kaip įprasta diktatoriams, jis sulaužė pradėjusią byrėti Tilžės sutartį ir 1812 m. birželio 23-ąją peržengė Rusijos sieną ties Kaunu.

Bet iš pradžių jo Didžioji Armija („Grande Armee“) užėmė Lietuvos Užnemunę, kuri nuo 1867 m. pradėta vadinti Suvalkija. Po ATR padalijimo ši savito likimo žemė turėjo izoliuotą nuo likusios Lietuvos statusą. Dėl geresnių ekonominių ir socialinių sąlygų čia anksčiau susiformavo valstietiškas tautinės inteligentijos sluoksnis, o dėl 60-čia metų anksčiau negu visoje Lietuvoje panaikintos baudžiavos ir vėlesnių žemės reformų bei valstiečiams suteiktos asmens laisvės gyvenimo sąlygos čia buvo palankesnės. Nuo 1815 m. visos LDK priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau Suvalkijoje rusifikacija neįgavo tokių mastų. Valstiečiams buvo suteikta laisvė leido leisti savo vaikus studijuoti Europoje, iš kur jie atsiveždavo tautinio atgimimo idėjų.

Taigi, Vilkaviškio dvare 1812-ųjų birželio 19-20 d. dvi dienas apsistojęs Napoleonas ėmė ruoštis Rusijos antpuoliui. Būtent čia po prancūzų karinių dalinių parado ir buvo paskelbtas imperatoriaus įsakas pulti Rusiją. Apsižvalgęs nuo dabartinės Garliavos kalvų (dabar viena taip ir vadinama – Napoleono kalva; jos priklausė Varšuvos kunigaikštystei), jis įsakė forsuoti Nemuną. Kaunas buvo užimtas greitai, netgi be aukų. Po kelių dienų, birželio 28-ąją, krito ir Vilnius. Prancūzijos kariuomenės žygio per Lietuvą maršrutas ir dabar vadinamas Napoleono traktu. Jis ėjo maždaug šiais laikais modernizuotu buvusiu Kauno-Vilniaus plentu…

Kaip naujas okupantas niokojo kraštą…

Caro kontroliuojama Lietuva naujus atėjūnus sutiko kaip išvaduotojus. Daugelis lietuvių Napoleono atėjimą siejo su išsivadavimu iš Rusijos imperijos. Vėl atgimė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės viltys. Napoleono karas pažadino svajones atkurti prieš 17 metų subyrėjusią ATR, savarankišką jungtinę valstybę. Napoleonas 1812 m. liepos 1 d. įsaku iš vietos bajorų buvo net sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai vadovavo maršalka Stanislawas Soltanas. Bet kai liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija, prancūzai vadovauti komisijai paskyrė jau savo žmogų – Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą.

Laisvės svajones kurstė lenkų bajorija, kuri pasipriešinime carizmui vis dar vaidino lemiamą vaidmenį. Napoleonas tai išnaudojo, o jo armijoje kovėsi daug įvairių šalių vakarietiškai nusiteikusio jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna nuo Suvalkijos iki Vilniaus buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.

Napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas, buvęs Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas Vytautas Kuzmickas teigė, kad Napoleono asmenybė turėjo didelę reikšmę 1830-1831 ir 1863-1864 m. sukilimams, XX a. pradžios pasipriešinimui carizmui ir nepriklausomybės sąjūdžiui. Kita vertus, istorikas Virgilijus Pugačiauskas skeptiškai vertina prancūzmečio įtaką tautiniam sąmoningumui**. Kaip rašė laikraštis „Kauno diena“,  ties Nemunu sutelkta carinė kariuomenė nepaliko jokių vilčių  puoselėti laisvės idėjas, o ir valstybingumas tais laikais buvo suprantamas tik kaip sąjunga su Lenkija. Tiesa, lietuviai noriai rėmė Prancūzijos armiją pašarais, maistu, mobilizavo net 17 tūkst. karių reguliarią savo kariuomenę, bet savarankiškumo lūkesčiai nepasiteisino. Atvirkščiai: kaip tvirtina istorikas, ši kova kartu su prancūzais sukėlė gilų visuomenės nusivylimą, dėl to smarkiai nukentėjo Lietuvos ūkis, o po pusmečio sugrįžusi carinė valdžia dar labiau puolė rusifikuoti kraštą.

Kauno dienraštis pagal liudininkų užrašus aprašė ankstų 1812 m. birželio 23-iosios rytą prasidėjusį persikėlimą per Nemuną. Prancūzų karininkas Nicolas Fayeras savo dienoraštyje taip rašė: „Mačiau impozantiškiausią ir žavingiausią spektaklį, kurio niekada nematė mūsų žvilgsniai. Ant aukštos kalvos įsikūręs Napoleonas matė gerą tvarką ant trijų pontoninių tiltų. Kiekvienas pulkas žygiavo su muzika, o trimitų garsai susimaišė su šauksmais “Tegyvuoja Napoleonas!“.

Tačiau, pasak bernardinų vienuolio dienoraščio, Kauno gyventojams tai nekėlė šventinės nuotaikos. Greičiau priešingai. „Kai armija įžengė į miestą, prancūzai puolė po namus ieškodami maisto. Visoje apylinkėje nusiaubė laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – rašė bernardinas savo dienoraštyje.

 Iš tikrųjų nuo siautėjančios kariuomenės labai nukentėjo Kauno bažnyčios ir vienuolynai. Istoriko V. Pugačiausko duomenimis, iš septynių Kauno bažnyčių smarkiai nukentėjo penkios, iš septynių vienuolynų didžiulių nuostolių patyrė irgi penki.

Dar baisesnė buvo šaltą gruodį grįžtanti, prie Maskvos sumušta ir išbadėjusi Napoleono kariauna.

Paskui mes žinome, kas atsitiko: pergalingas prancūzų „Grande Armee“ žygis baigėsi Maskvos užėmimu ir pralaimėjimu generolui M.Kutuzovui Borodino mūšyje. Išbuvęs nusiaubtoje Maskvoje apie mėnesį, bet taip ir neprivertęs caro Aleksandro I pasirašyti taikos sutarties, Napoleonas davė įsakymą trauktis. Tai nebuvo tvarkingas traukimasis, o desperatiškas bėgimas, kurį sunkino nuolatinis alkis, priešo persekiojimas ir ankstyvi šalčiai. Dar ir dabar linkint blogo sakoma: kad tau atsitiktų taip kaip prancūzui rusų žiemą…

Į Vilnių jis sugrįžo tik gruodžio 6-ąją, bet čia neužtruko, ir gruodžio 11-ąją ties Kaunu, prie Aleksoto tilto, rusų kariuomenė vėl paklojo nemažai prancūzų kareivių. Manoma, kad ties Vilniumi žuvo apie 40 tūkst., o prie Kauno – dar tiek pat, iš viso – apie 90 tūkst. prancūzų. Visas Napoleono traktas esą nuklotas prancūzų kareivių ir karininkų kūnais. Ir ne tik: jau porą šimtmečių sklinda gandai, jog užkariautojai bėgdami Lietuvos žemėje paliko milžiniškus Rusijoje prisiplėštus turtus…

Paskui žinome, kas atsitiko: grįžęs į Paryžių imperatorius pralaimėjo dar mūšį ties Leipcigu, o vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios pabėgo, sukaupė naujų jėgų, bet 1815-ųjų kovo 18 d. patyręs naują didžiulį pralaimėjimą britams prie Vaterlo, buvo galutinai ištremtas į šv.Elenos salą, kuris mirė nuo skrandžio vėžio (o gal nunuodytas arsenu) 1821 m. gegužę.

Ką švenčia rusai ir mes?

Beje, Rusijos tyrinėtojai kritiškai vertina ir M.Kutuzovo indėlį į 1812 m. rugsėjo 7 d. įvykusį Borodino mūšį, kurio 200-ąsias metines pompastiškai ruošiamasi paminėti Rusijoje. Iki šiol liaupsinamas karvedys Borodino lauke prarado 55 tūkst. rusų kareivių, o prancūzai – pusantro karto mažiau, pastebi vienas diskusijų dalyvis savo bloge portale Gidepark.ru. Atraportavęs Peterburgui apie pergalę, M.Kutuzovas Maskvą atidavė priešui.

Beje, 1812 m. gruodį M. Kutuzovas Vilniuje surinko 97 tūkst. kareivių armiją ir puolė vytis Napoleoną. Vien tik per žygį nuo Tarutino iki Nemuno carinė armija prarado 50 tūkst. žmonių. Bet atvykęs į Vilnių imperatorius Aleksandras I feldmaršalui įteikė I laipsnio šv. Georgijaus ordiną ir į M. Kutuzovą kreipėsi šiais žodžiais: „Jūs išgelbėjote ne tik Rusiją, jūs išgelbėjote Europą“.

Blogo autorius ironiškai jį lygina su J.Stalinu, kuris po 130 metų leido vokiečiams apsiausti Leningradą ir numarinti milijoną jo gyventojų, bet „tautų tėvas“ iki šiol laikomas didvyriu. O Borodino lauke žuvę rusų kariai kartu su kritusiais prancūzais buvo palaidoti tik po dviejų mėnesių… 2012 m. jubiliejaus proga buvo rengiamas žygis Maskva – Paryžius, kuriam vadovavo ne koks kariškis, o muitinės generolas Andrėjus Beljaminovas, ironiškai pastebėjo autorius.

Nekritiškai to meto okupacijai buvo nusiteikusi ir Vilkaviškio bei Kauno valdžia. Tais metais Suvalkijoje nuo pavasario vyko renginiai, šlovinantys Napoleono žygį. Kaune pusę metų buvo rengiamasi gyvosios istorijos festivaliui „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812-ieji“. Mieste birželio 23-ąją vyko didžiulė tarptautinė šventė – prancūzų persikėlimo per Nemuną ties sala inscenizacija, mūšio su Rusijos armija rekonstrukcija, veikė parodos, vyko konferencijos, priėmimai, puotos ir t.t.

Ką napoleonmetis davė Lietuvai?

Grįžkime į tų tolimų metų birželį. Prancūzų okupacija, nors ir pusmečio trukmės, suteikė ne tik ekonominės, bet ir politinės laisvės vilčių. Kaip „Muziejininkystės biuletenyje“ (2002, nr. 5-6) rašė Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas menotyrininkas Vidas Poškus, Napoleono karas su Rusija pažadino svajones atkurti prieš 17 metų žlugusią ATR, tai yra savarankišką jungtinę valstybę. Jo armijoje kovėsi nemažai vakarietiškai nusiteikusio lietuvių jaunimo. Štai kodėl prancūzų kariauna Lietuvoje buvo sutikta gana džiugiai, nors ji taip pat plėšė, grobė, prievartavo, niokojo kraštą.

Napoleonas 1812 m. liepos 1 d. įsaku iš vietos bajorų buvo sudaręs administracinę valdžią – LDK vyriausybinę komisiją (laikinąją vyriausybę), kuriai pirmininkavo XVIII a. pabaigoje buvęs rūmų maršalka Stanislawas Soltanas. Ją sudarė 7 komitetai, administravę keturias LDK sritis, prancūzų vadintas departamentais.

Tačiau lenkai joje turėjo lemiamą įtaką. Liepos 14 d. Vilniaus katedroje buvo paskelbtas LDK gyventojų ketinimas vėl susijungti su Lenkija. Bet Napoleonas, pajutęs, kad ši struktūra slysta iš Paryžiaus kontrolės, rugpjūčio 24 d. komisijos pirmininku paskyrė Hamburgo valdytoją, grafą generolą iš Olandijos Dirką von Hagendorfą (1761 – 1822). Komisija tapo vien tik prancūzų armijos aprūpinimu užsiimančią koordinatore, o nesėkme pasibaigęs Napoleono žygis į Rusiją gruodžio pabaigoje visiškai palaidojo lietuvių viltis atkurti valstybingumą.

Kita vertus, ši okupacija Lietuvoje išplatino revoliucines prancūzų idėjas ir paskatino tautinį judėjimą carinėje Lietuvoje. Kaip sakė napoleonmečio tyrinėtojas, istorikas V.Kuzmickas, Napoleono asmenybė įkvėpė 1830-1831 ir 1863-64 m. sukilimus, ir nors jie baigėsi nesėkme (po antrojo visoje Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava), valstybingumo idėjos niekur nedingo. Nors ir buvo LDK atkūrimo Rusijos sudėtyje šalininkų, tačiau, stiprėjant carinėms represijoms, augo ir lietuvių tautinis sąmoningumas, XX-ojo a. pradžioje virtęs nepriklausomybės sąjūdžiu.