Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Jeigu skaitytojo paklausčiau, kaip supranta terminą „litvinizmas“, jis tik pakraipytų ūsą ir suglumęs neatsakytų nieko. Tikras patriotas tikintų, kad jis reiškia pasididžiavimą savo Tėvyne, jos istorija, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo laikų, kai lietuviai apjungė Baltijos ir Juodąją jūras. Objektyvumo siekiantis istorikas teigtų, kad lietuviai nepagrįstai stengiasi savintis kai kuriuos istorijos tarpsnius, ypač LDK iškovojimus, nors tam nėra rimto pagrindo.

Žinynai tvirtina, kad pirmas šį terminą pavartojo istorikas Tomas Baranauskas, kuris prieš kokius aštuonerius metus atskleidė itin nemalonią jo reikšmę. Anot jo, litvinizmas yra dar carinės Rusijos ir lenkų istoriografijos plakinys, ginčijantis LDK ir Lietuvos kilmę. Lietuviškumas trukdė tiek carinei imperijai, tiek Juzefo Pilsudskio planams atkurti Abiejų Tautų Respubliką „nuo jūros iki jūros“, bet su Lenkijos dominavimu.

Nauja litvinizmo banga atėjo sulig vasališka Lukašenkos laikysena Maskvos atžvilgiu. Kaip ir Putinas, taip ir „batka“ nuolat kalba, jog Ukrainos ir Baltarusijos valstybės buvo sukurtos Lenino. Bet apie 2005 m. Lukašenka pasigavo savo istorikų teiginius, kad LDK vis dėl to buvo lietuvių ir baltarusių valstybė. Kaip tik tuo metu, pasak istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus, jis bandė suartėti su opozicija, tačiau po Putino spaudimo įkurti Sąjunginę valstybę kaimyninio diktatoriaus istorinės žinios vėl pasisuko kitaip. Lietuviškoji LDK istorija trinama, o Vytauto ir Jogailos statulos išvežtos iš Baltarusijos nacionalinio muziejaus. Lukašenka ėmė skiesti, kad baltarusių etnosas buvo LDK stuburas, o Vytautas – nepatikėsite – buvo baltarusis…

Pasirodo, jis įtikino ir kai kuriuos mūsų istorikus. Antai, Nerija Putinaitė 2020 m. ELTAI sakiusi, jog Vyčio, kurį savinasi ir baltarusiai, negalime laikyti išskirtiniu Lietuvos simboliu dėl šio šaknų LDK istorijoje, o jos bendramintis Alfredas Bumblauskas antrina: lietuviams reikėtų laikytis santūriai ir netrukdyti baltarusiams turėti Vytį. Jie lyg ir sutinka su baltarusių istorikų vartojamu terminu „litvinai“, kurie esą ir yra tikrieji gudai.

Reikia pripažinti, kad ir lietuviai mėgsta pabrėžti savo lemiamą įtaką „civilizuojant“ kraštus į Rytus ir Pietus. Vytauto Didžiojo žygiai link Mėlynųjų vandenų kone tapo istoriografijos kertiniu akmeniu, stabdant Aukso ordos slinktį. Kai kurie autoriai taip įtikėję į įvairias sąmokslo teorijas, kad Kolumbą laiko lietuvių kilmės, o Joe Bideną kildina iš Riurikovų dinastijos ir LDK ukrainiečių etnoso, suprask – ir iš lietuviškojo flango (šią nuodėmę iš dalies pripažįsta ir šių eilučių autorius pernai išleistoje knygoje „Lietuviais esame mes gimę“).

Taip, mūsų istorinės asmenybės susipynusios tarpusavyje, o baltų, gudų ir Kijevo Rusios praeities taip lengvai nesudėliosi į etnines lentynėles. Bet Lukašenkos noras pasisavinti lietuvišką istoriją dažnai virsta parodija. Antai, jau prasidėjus Ukrainos separatinių respublikų atplėšimui nuo Ukrainos ir Krymo aneksijai, Vitebske skubotai buvo atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui, o Naugarde pastatytas paminklas karaliui Mindaugui. Konkursą jam kurti laimėjo tas pats skulptorius, kuris pagal profesiją yra metalo liejikas. O ant „Olgierdo“ rankos skulptorius patupdė sakalą, kuris, pasak skulptoriaus, reiškė pasiuntinį iš praeities į ateitį…

Litvinizmo ideologija, žinoma, neapsiriboja vien tik simbolių ir istorijos savinimusi. Radikalesni apžvalgininkai mano, kad jos paskirtis – neigti Lietuvos valstybingumą ir net pretenduoti į lietuvių žemes. Štai vienoje interneto paskyroje keliamas retorinis klausimas: kodėl Gudija, pasinaudodama litvinizmo ideologija, prisijungė prie savo valstybės apie 20 tūkst. kv. km. Lietuvos teritorijos su Lyda, Krėva bei Gervėčiais? Jos tikslas, toliau rašoma portale, „yra rytų Lietuvos, Vilniaus vakarinio regiono aneksija bei prijungimas prie Gudijos valstybės. Taip pat yra žvalgomasi į visą likusią Aukštaitijos teritoriją, kas iš esmės lemtų Lietuvos valstybės sunaikinimą. Tuo tarpu kitos Gudijos dalies visuomenės ideologija yra rusofašizmas, kurios tikslas yra iškart visos Lietuvos aneksija bei lietuvių tautos genocidas“.

Tokiomis užmačiomis įtariama Baltarusijos opozicija bei kai kurie pabėgėliai nuo Lukašenkos režimo. Politologas Vytautas Sinica rašo, jog Lietuvoje drastiškai auga Baltarusijos piliečių skaičius. Tarp 60 000 gavusiųjų leidimą gyventi šalyje vos 206 gavę prieglobstį. Visi kiti – ekonominiai migrantai. Tarp jų plinta litvinizmo doktrina, kurią jie skleidžia mūsų šalyje. Ne veltui beveik 1000 Baltarusijos piliečių įvardyti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Jie tampa Penktosios kolonos dalimi. Beje, Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Cichanouskaja tvirtina, kad „ši problema sukurta dirbtinai, ir ja siekiama sukiršinti lietuvius ir baltarusius“.

Čia vietoj epilogo verta pacituoti Valstybės saugumo departamentą: „Litvinizmas yra radikali baltarusiško nacionalizmo atšaka, kurios vienos iš pagrindinių ideologinių nuostatų yra LDK bei ją valdžiusių kunigaikščių dinastijų baltiškos kilmės neigimas ir didelės Lietuvos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių, priklausomybės kvestionavimas“.