Asociatyvi Freepik nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Jau iki šeštadienio, kai naujoji socialdemokratų partija tarybos posėdyje patvirtino 86 mandatus Seime turėsiančios valdančiosios koalicijos sutartį, buvo aišku, kad jos branduolį sudarys trys partneriai – LSDP, Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“ bei Sauliaus Skvernelio vedami demokratai „Vardan Lietuvos“. Tačiau akivaizdu, kad svarbesnis klausimas, kaip pasidalinti ministerijas ir komitetus. Juk būtent šie postai, o ne visuomenei naudingas darbas parlamente, lemia partinę, asmeninę, na ir jų giminaičių gerovę. Būtent taip dažnas parlamentaras supranta šalies Prezidento kadaise iškeltą šūkį apie „gerovės valstybę“.

Kad tarp naujųjų valdžios atstovų knibžda daug teisiamųjų ir teistųjų, rašėme anksčiau, lygindami juos su lygiagrečiai einančia iki šiol teisiamojo Donaldo Trumpo valdžios formavimo epopėja. Bet Lietuva vėlgi gavo turbūt solidžiausio laikraščio „The New York Times“ dėmesio porciją: penktadienį įtakingasis JAV dienraštis rašė: „…Pagrindinė Lietuvos partija paskelbė, kad sudaro koalicinę vyriausybę su populistine partija, kuriai vadovauja antisemitiniais pareiškimais pagarsėjęs politikas“. Ir toliau: „Tai bus ypač sunku suvirškinti Vokietijai, kuri vadovauja NATO pastangoms stiprinti Lietuvos gynybą ir siunčia jai beveik 5 000 karių brigadą – pirmąjį ilgalaikį Vokietijos karių dislokavimą užsienyje nuo nacių pralaimėjimo 1945 m.“. Beje, skandalas iš tikrųjų jau pasiekė ir Vokietijos bundestagą, Izraelį, Lenkijos parlamentą ir JAV Senatą: jo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benas Cardinas pasmerkė Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimą sudaryti valdančiąją koaliciją su partija „Nemuno aušra“.

Taigi, kyla klausimas: ar mums reikia dar vienos Krištolinės nakties ar naujo Amsterdamo?

Žinoma, R. Žemaitaičiui tai nė motais. Linksmas ir patenkintas jis savo „aušriečiams“ reikalauja trijų ministrų portfelių, tarp jų – ir garsiai teisininkei, nuožmiai konservatorių kritikei, buvusiai Ramūno Karbauskio dešiniajai rankai Agnei Širinskienei. Patenkintas ir S. Skvernelis: jis bus Seimo pirmininkas. Nepatenkintas tik žemės ūkio oligarchas ir „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis, kuris su pralaimėjimo kartėliu ir dygia ironija kalba apie S. Skvernelio skrydį į valdžią.

Šiose postų dalybose maga aptarti Lietuvos užsienio politikos perspektyvą. Gerinsim santykius su Kinija. Tai būsimo premjero Gintauto Palucko, beje, nuteisto už žiurkių nuodijimo aferą Vilniaus mieste, kalbų motyvas. Dabar jis sako, kad žurnalistai šią jo tezę, kuri aiškiai nepatiks Vašingtonui, ištraukė iš konteksto. Koalicijos sutartyje santykiai su NATO, su sąjungininkais, parama Ukrainai, ryšiai su transatlantiniais partneriais apibrėžiami kaip ir Konstitucijoje. Nieko naujo. Tačiau prisimenant S. Skvernelio raginimus, jam dar būnant premjeru, siekti gerų santykių su Rusija bei Baltarusija, šiandien galima laukti visko. Naujoji dauguma, be abejo, žvalgysis į D. Trumpą, kuris irgi šiuo metu formuoja savo komandą bei turės jėgų persvarą visame Kongrese. Nemanau, kad G. Paluckas puls JAV prezidentui į kojas, bet D. Trumpo ir Europos santykiai gali smarkiai pasikeisti, ir ES bei NATO parama Ukrainai ims braškėti. Tai paveiks ir naują Lietuvos vyriausybę, jei tos paramos garantu netaps Prezidentas. Beje, esant būtinybei šalies vadovą turės pakeisti S. Skvernelis…

Vadinasi, šiose postų dalybose ypač svarbi tampa užsienio reikalų ministro – antroji po ministro pirmininko – pozicija. Į ją bus siūloma Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė, dar vadinama lietuviškaja Margaret Thatcher. Bet intriga tokia, kad esą Prezidentas šį postą siūlęs ir diplomatui Deividui Matulioniui, ketinusiam rinkimuose dalyvauti su partija „Vardan Lietuvos“ (prie premjero S. Skvernelio jis buvo vicekancleris) , bet paskutiniu metu atsisakęs. Galbūt šią kandidatūrą rinktis paskatins ir pernai, per NATO viršūnių susitikimą, perbėgusi juoda katė tarp ambasadoriaus ir Gabrieliaus Landsbergio…

Grįžkime prie Lietuvos įvaizdžio pasaulyje ir minėto JAV laikraščio publikacijos. Numoti į ją ranka nevertėtų, nes D. Trumpo komandoje gausų žmonių, kurie atkreips 47-ojo prezidento dėmesį į antisemitinę Lietuvos valdžią. Tai ne tas pats, apie ką rugsėjį rašė tas pats leidinys. Tuomet viena jo publikacija sukėlė lietuvių pasipiktinimą, kai parašė, kaip pasigaminti „vasarišką, šaltą, lenkišką šaltibarščių sriubą“. Mūsų maisto istorikai bandė nuraminti, kad šaltibarščiai – dar ATR laikų, t.y. bendras su lenkais patiekalas, ir nėra čia ko užsigauti… O vienas šou verslo korifėjus taikliai paklausė: ar D. Trumpas mėgsta šaltibarščius?

Kur kas svarbesnė „The New York Times“ pavasarį pasirodžiusi publikacija apie Vilniaus gatvėse padažnėjusią rusų kalbą. Straipsnyje gana kritiškai rašyta apie lietuvių meilę pabėgėliams iš kitų kraštų, apie kultūrinį šoką, kurį sukėlė vis dažniau čia girdima rusų kalba, apie „Lietuvos, kaip mažai tikėtino demokratijos bastiono, įvaizdį“.

Žinoma, ne naujosios valdžios valioje pakeisti tokią situaciją. Tačiau jos politikai yra atsakingi už antisemitizmo apraiškas, netoleranciją ir, be abejo, už būsimus sprendimus. O pasitikėjimas jais vis mąžta. „Nieks kits čia nekalts“, – dainuojama dainoje…