Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

Lygiai prieš šešerius metus, kai Europą užplūdo milijonas pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, daugiausiai iš karo siaubiamos Sirijos, parašiau straipsnį, kuris sukėlė nemažą daugelio internautų pasipiktinimą. Tiesa, po penkerių metų, kai Lietuva sutiko priimti daugiau kaip 1000 migrantų, mano pozicija šiek tiek pakito: rašiau, kad be reikalo mes ketiname įsileisti tiek svetimšalių… Bet istorijos ratas nenumaldomai sukasi, ir šiandien per sieną į Lietuvą su diktatoriaus A. Lukašenkos pagalba jau prasprūdo daugiau kaip 4000 kitataučių. Šį kartą prisiminti senąją publikaciją paskatino per televiziją išgirsta įdomi kunigų Ričardo Doveikos ir Juliaus Sasnausko diskusija. Siūlau šį kiek pataisytą straipsnį šiandienos skaitytojo dėmesiui.

Pabėgėlių problema apėmė mūsų protus. Į Europą plūstantys migrantai užgožė Rusijos karą Ukrainoje, Krymo aneksiją, represijas prieš ten gyvenančius totorius, į šalį nustūmė „Islamo valstybės“ keliamą grėsmę, net padėtį Sirijoje, kituose arabų kraštuose, kuriuose skubiai įsitvirtina Rusija. Ji apmarino ir mūsų atmintį.

Lankantis Portugalijoje ir Ispanijoje per jų televizijas negirdėjau nė žodžio apie Europos krepšinio čempionatą ar padėtį Ukrainos frontuose. Vien tik pabėgėliai, na, dar futbolas su pasauline žvaigžde Cristiano Ronaldo. Nėra ką sakyti: Europai priglausti daugiau kaip milijoną pabėgėlių – nemenka užduotis. Ji neduoda ramybės politikams, valdžios vyrams, atskirų tarnybų vadovams, maitina tautiškai nusiteikusius veikėjus, be abejo ant šios bangos daugelis būsimų kandidatų į Seimo rinkimus plūstels į viršų…

Bet ar kas pagalvojo, kiek emigrantų iš Lietuvos istorijos sūkuriuose yra priglaudęs tas abejingas, šaltas ir turtingas pasaulis? Šimtus tūkstančių. Ir nebūtinai jie bėgo nuo įvairių kataklizmų, karų ar persekiojimo. Tad ir mes nevadinkim jų pabėgėliais, tarsi nurodydami jų išvykimo prievartines priežastis. Vis dėl to kiekvienoje emigracijos bangoje galima įžvelgti krizės, konflikto, karo ar represijų paskatas.

VDU lietuvių išeivijos institutas savo svetainėje rašė, kad lietuviai yra viena iš tų mažų istorinių tautų, kurios išeiviai gausiomis bangomis išsibarstė po visą pasaulį. Lietuva nuo XIX a. pabaigos pagal gyventojų skaičių buvo viena iš daugiausiai emigrantų pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė. Kažkas apskaičiavo, kad lietuvių po visą pasaulį pasklido daugiau negu dabar yra Lietuvoje.

Lietuvos gyventojų emigracijos pradžios galima būtų ieškoti XIII-XIV a. Niekas nežino, kiek aukštuomenės ir kariuomenės likučių ištirpo slavų tautų erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūros, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė įgijo imperinių bruožų. Tai liudija visoje šioje teritorijoje išlikusios „lietuviškos“ pavardės, vietovės, pilys, kiti istoriniai objektai.

Nuo XVI a. emigraciją daugiausiai lėmė ideologinės, religinės, ekonominės ar politinės priežastys. Pavyzdžiui, radikalieji Lietuvos protestantai (arijonys – krikščionybės srovė, atsiradusi IV a. Romos imperijoje, neigusi Trejybės dogmą, Kristaus dieviškumą) XVII a. bėgo nuo kontrreformacijos teroro. Ši emigracija į Vakarus nuplukdė daug iškilių asmenybių, tarp kurių minimas ir vienas pirmųjų lietuvių – gydytojas Karolis Aleksandras Kursius (Cursius, Curtius), 1659 m. įkūręs pirmąją lotynišką mokyklą Naujajame Amsterdame (Niujorke). Jis laikomas pirmu žymiu lietuviu, patekusiu į Ameriką.

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų XVIII a. pabaigoje ir carizmo įsigalėjimo pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį, tarp kurių buvo nemažai persekiojamų pasipriešinimo dalyvių. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių ir lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV. Lietuvių emigracija XIX-XX a. daugiausiai buvo ekonominė, nors netrūko ir politinių motyvų: carizmo rusifikacijos politika, augantis tautinis išsivadavimo judėjimas, 1905-1907 m. revoliucijos pralaimėjimas, okupacijos, karai. Pavėlavęs pramoninis perversmas Lietuvoje, augant gyventojų skaičiui, į miestus nesutraukė laisvų darbo rankų, bet skatino masinę emigraciją. Užsienyje buvo galima gauti labiau apmokamo darbo, susitaupyti ir grįžus gimtinėn geriau įsikurti. Kai kurie žmonės emigruodavo į JAV ir dėl politinių priežasčių: dėl carizmo persekiojimų, represijų, taip pat norėdami būti naudingi tautinei veiklai užsienyje.

1880-1914 m. emigracija tapo masine. Ji ypač išaugo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijose. Ieškodami darbo gyventojai daugiausiai kėlėsi į Latviją ir Rusiją – stipresnius pramoninius miestus ir regionus. 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897-1914 m. dar apie 74 tūkst. lietuvių išvyko į Rusijos imperijos miestus. Didžiausias kėlimasis buvo 1904-1914 m. Tai lėmė ekonominės priežastys, glaudžiai susijusios su politinėmis. Blogėjant tarptautinei padėčiai, ypač išaugo vyrų emigracija.

Dar labiau emigracija padidėjo I-ojo pasaulinio karo išvakarėse. 1912 m. į JAV emigravo 14071, 1913 m.- 24647, o 1914 m.- 21584 lietuviai. Kaip teigė istorijos mokslų daktaras Tomas Balkelis, 1918 metais Rusijoje buvo apie 550 000 karo pabėgėlių iš Lietuvos. Kiek iki 1899 m. lietuvių atvyko į JAV, remiamasi tik spėliojimais (dažniausiai tyrinėtojų minimas skaičius – apie 50 tūkst.). Net ir po 1899 m., kai imigravusiųjų į JAV lietuvių, kurie kaip atskira tautybė buvo įtraukta į imigracijos pranešimus, skaičius nėra tiksliai nustatytas. Tyrinėtojų duomenimis 1880-1914 m. jis svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių. Mažiau atsidūrė Didžiojoje Britanijoje (Anglijoje skaičiuojama apie 4000 lietuvių, Škotijoje – apie 8000), dar mažiau Kanadoje (apie 4000), vienetai pasiekė Pietų Ameriką.

Kaip ir daugelis kitų Vidurio ir Rytų europiečių, iš Lietuvos pasitraukė daugiausia neturtingi, menko išsilavinimo (53 proc. į JAV 1899-1914 m. atvykusių lietuvių buvo neraštingi), ir ne itin aukštų kultūrinių poreikių kaimo žmonės. JAV jie pirmiausia susispietė apie anglies kasyklas Pensilvanijoje, susitelkė siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) arba Čikagos skerdyklose. Didžioji dalis ekonominių emigrantų nelaikė savęs emigrantais, traukdavo į JAV ketindami užsidirbti pinigų ir grįžus geriau įsikurti Lietuvoje, nusipirkti žemės. Daliai jų per keletą metus pavykdavo susitaupyti pinigų ir grįžti namo – statistiškai reemigravo apie 20 proc. lietuvių emigrantų.

Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga. 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė virš 100 tūkst. gyventojų. Nors, lyginant su prieškario laikotarpiu, emigrantų skaičius žymiai sumažėjo, pagal emigracijos mąstą Lietuva vis dar tebebuvo tarp lyderių, lyginant su kitais Europos kraštais. Emigracija ir toliau liko ekonominė, politinių motyvų buvo nedaug. Mokslininkai nemano, kad 1926 m. perversmas Lietuvoje turėjo įtakos šiai bangai. Beje, keitėsi emigracijos šalys – JAV dėl įvestų imigracijos kvotų (nuo 1924 m. liepos 1 d. Lietuvai buvo taikoma 344 emigrantų metinė kvota, o po 5 metų ji padidinta iki 366) prarado lyderiaujančios šalies, kaip pagrindinio lietuvių emigrantų tikslo, poziciją. Emigrantų keliai pakrypo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją, Urugvajų), dalis jų (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje į Pietų Ameriką išvyko iki 60 proc. visų emigrantų.

Artėjantis karas ir sovietinė okupacija ne tik padidino emigracijos mastus, bet ir pakeitė jų motyvus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir jam baigiantis Lietuvą paliko dar apie 60 tūkst. pabėgėlių. Tai buvo masinė politinė emigracija, nulemta politinių priežasčių. Tas pasitraukimas buvo stichiškas, neplanuotas, neorganizuotas. Atsidūrę pabėgėlių stovyklose ir atsisakę grįžti į komunistų valdomą tėvynę, jie tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Būtent tuomet jų statusas atitiko dabartinių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir arabų šalių statusą. Skyrėsi ir socialinė naujųjų emigrantų sudėtis: dauguma tai buvo inteligentai, išsilavinę žmonės, Lietuvoje užėmę aukštus postus, žymūs politikai, menininkai, mokslininkai. Po karo daugiausia lietuvių susibūrė Vokietijos internuotųjų stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau – tolimesne emigracija.

Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu „Displaced Persons“ (sutrumpintai – dipukai). Įdomu, kad tuomet ir dabar pabėgėlius labiausiai pasiryžusi globoti būtent Vokietija. Istorikas T. Balkelis aiškina, kad tai lemia niūri Vokietijos patirtis II pasaulinio karo metais. 1948-1950 m. lietuviai iš Vokietijos DP stovyklų pasklido po visą pasaulį: nedidelė jų dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), didžioji banga įsikūrė JAV (apie 30 tūkst.), likusieji – Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikos valstybėse. Gyvenant Vokietijoje, geografiškai šalia Lietuvos, visos viltys ir planai, skatinami iš už Atlanto skelbiamu greitu Tėvynės išlaisvinimu, buvo siejami su Lietuva, gyvenama viltimi ir tikėjimu kuo greičiau sugrįžti, todėl ir savęs įvardijimas „tremtiniais“ buvo priimtiniausias pirmaisiais buvimo svetur metais. Persikėlę tolėliau jie save jau ėmė vadinti išeiviais. Tačiau pabėgėlio statusas jiems buvo žeminantis…

Trečioji emigracijos banga, niekuo nepanaši į ankstesnes, Lietuvą ištiko jau atkūrus nepriklausomybę, nors daug kas vėlgi įvardija ekonomines priežastis. Tiesa, šaliai 2004 m. įstojus į ES, ji atslūgo, tačiau apie 2010-uosius vėl pakilo. Dabar ji pasisuko į britų salas, kurios išsiskiria liberaliais imigracijos įstatymais, Skandinaviją. Tačiau daugiausiai užsieniečių iki šiol priglobia Vokietija. 2011 m. iš visų ES valstybių narių teritorijose gyvenusių 33,3 mln. užsieniečių, nesančių tos šalies piliečiais (jie sudarė 6,6 proc. visų bendrijos gyventojų), 7,2 mln. gyveno Vokietijoje. Bet lyginant su nuolatinių gyventojų skaičiumi, daugiausia užsieniečių santykinai buvo Liuksemburge – nes 43,1 proc., o ES šalių piliečiai sudarė 86,3 proc.

Per nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvyko 825 tūkst. asmenų arba beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. 2014 m. emigracija sumažėjo, šiek tiek išaugo imigracija. Statistika teigia, kad absoliuti dauguma gyventojų išvyksta dėl ekonominių priežasčių, tačiau tyrimai rodo, kad sprendimą emigruoti lemia ir kiti veiksniai: socialinis nesaugumas, teisingumo trūkumas, netikėjimas ateitimi, prastas darbdavių požiūris į darbuotojus, geresnės karjeros galimybės užsienyje. Didėja ir išvykstančiųjų studijuoti skaičius. Pagrindinės išvykimo šalys – Jungtinė Karalystė, Airija, Vokietija ir Norvegija.

Pagal valstybių pateiktus oficialius statistinius duomenis Jungtinėje Karalystėje gyvena 124 tūkst., Airijoje – 40 tūkst., o Norvegijoje – 24 tūkst. lietuvių. Tai sausi skaičiai.

Tačiau maždaug 600 metų lietuvių migracijos istorija rodo, kad, kokios bebūtų išvykimo priežastys, juos be didesnių abejonių priglaudė Vakarų pasaulis. Sovietmečiu jis ne tik suteikė skalsesnį duonos kąsnį, galimybę įsitvirtinti, bet neliko abejingas ir politiniams išeivijos lūkesčiams.

Todėl per kelerius metus priimti 1105 pabėgėlius iš kataklizmų apimtų kraštų – tegul kitos kultūros, papročių ir ne tokio tviskančio intelekto – yra žmogiškoji pareiga. Ne tik įsipareigojimas pagal 1951 m. ratifikuotą Ženevos konvenciją ar pagal 2004 m. stojimo į ES sutartį, bet ir atsakomybė, žmogiškoji priedermė.

Kada gi Lietuva atsimokės už šimteriopai didesnio lietuvių pabėgėlių srauto prieglaudą Vakaruose? Dabar atsirado tinkama proga.

Straipsnis parengtas pagal: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-pabegeliai-is-lietuvos-kada-atiduosime-skola.d?id=69110180