Ant vokiečių tanko ,,Pantera“ sėdi Stasys Vaitkevičius, 1945 m. Iš asmeninio S. Vaitkevičiaus archyvo
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt
1944 – ųjų liepa Lietuvai tapo dar vienu istorijos smūgiu, kai sovietinė kariuomenė iš mūsų krašto stūmė dar vieną okupacinę kariauną – nacistinės Vokietijos pulkus. Anot tėvų pasakojimų, mano panemunės miestelio žmonės frontą kentė dvi savaites: vieną nubloškiant sovietų pulkus į Rytus, kitą – šiems grįžtant atgal. Paprastai gyventojai, stiprėjant pabūklų kanonadai, sulįsdavo į išraustus bunkerius arba bėgdavo į mišką, o jai nutilus vėl gyvendavo kasdienį gyvenimą. Bet vis tiek ramybės nebuvo…
Šiaip jau vokiečiai nebuvo žiauresni negu rusai, žinoma, išskyrus žydus, kuriuos naciai būriais varydavo keliu į Prienus ir Marijampolę, veždavo sunkvežimiais ir naikino vietoje. Balbieriškio istorikas ir Tolerancijos ugdymo centro vadovas Vitas Rymantas Sidaravičius tvirtina, kad jų galėjo būti keli šimtai. Lygindami su sovietų teroro politika, žmonės sakydavo, kad vokiečiai reikalavo tvarkos, paklusnumo, o jų pastatytas policijos nuovados viršininkas Kazys Degutis netgi padėjo gyventojams išvengti jų bausmių ar vežimo į Vokietiją.
Į Vakarus per Lietuvą frontas ritosi keliomis kryptimis. 1944 m. liepos 4 d. pirmasis Pabaltijo (vadas Ivanas Bagramianas) ir trečiasis Baltarusijos (armijos generolas Ivanas Černiachovskis) frontai įsiveržė į Lietuvą. Liepos 13 d. buvo užimtas Vilnius, kurio senamiestį rusų aviacija negailestingai subombardavo, nors iš jo vokiečiai jau buvo pasitraukę. Rugpjūčio 1 d. buvo užimtas Kaunas. Kaip rašė rašytojas, istorijos tyrinėtojas Sigitas Tutlys, atkakliausios kovos vyko Šiaurės Lietuvoje, o pajūryje jos užsitęsė iki pat 1945 m. gegužės (vadinamas Kuršo katilas). Rytų Prūsijoje kovo tęsėsi dar ilgiau…
Vienas iš fronto ruožų ėjo per Prienų, Birštono – Balbieriškio ir Alytaus apylinkes. Vydami vokiečius sovietai nuo Puzonių miškų artilerija apšaudė Balbieriškio miestelį ir prieškariu ant vadinamosios Opninės kalno statytą aerodromą. Pirmiausia nukentėjo senas Bišiurkės sielininkų kaimelis panemunėje, prie kurio sovietų kariai buvo įrengę perkėlą, o persikėlę puolė Peršėkės upelio ir miestelio kryptimi. Liepos 24 d. jis buvo užimtas. Bet keletą dienų anksčiau miestelio Laisvės aikštėje vyko tragiškas epizodas. Pedagogas ir žurnalistas Justinas Adomaitis 2008 m. kalbino to meto liudininkus ir savo knygoje „Abipus Peršėkės“ rašė, kad liepos 22-osios rytą tos baisios tragedijos korta iškrito pusei miestelio trobų.
Tą rytą šalia gyvenęs Motiejus Sidaravičius pastebėjo žydo Aižiko sode užsimaskavusius penkis vokiečių tankus. Staiga viena „Pantera“ pajudėjo link bažnyčios, bet paskui apsisuko ir ėmė siųsti liepsnos liežuvius į kiekvieną sodybą. Pusė miestelio namų, daugiausiai žydų, ėmė liepsnoti. Bet ties keliuku į kapines tankas buvo pašautas iš priartėjusių sovietų prieštankinio pabūklo. „Pantera“ į kairįjį šoną gavo keturis šūvius – trys ėjo rikošetu, o ketvirtas tanko viduje sukėlė sprogimą. Pro apatinį liuką išlindęs vokiečių tankistas puolė bėgti, bet čia pat, jau griovyje, buvo sovietų nušautas. Kitas rastas sudegęs tanko viduje. Supleškėjo ir žydo Notkaus odų fabrikas, liko tik rauginamų odų saugyklos – rūsiai.
Visa tai mačiusiojo sūnus V. R. Sidaravičius pasakoja, kad būtent šio vokiečių tankisto kaulus kasinėdamas šaltiniuoto griovio žemę 2002 m. jis ir rado. Netrukus į miestelio istoriką kreipėsi vokiečių karių palaidojimų ieškančios Vokietijos visuomeninės organizacijos atstovas, Vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos pirmininkas, atsargos pulkininkas Manfredas Drobe, kažkada vadovavęs sovietų kariuomenės išvedimui iš tuometės Vokietijos Demokratinės Respublikos, o 2000-ųjų pradžioje ieškojęs Lietuvos ir kitų tautiečių kapų (pavyzdžiui, Jurbarko rajone, Smalininkų apylinkėse, Endriušių kaimo kapinaitėse 2006 m. buvo atkasta 60 vokiečių kariškių palaikų).
Pastarasis buvo gavęs informacijos, jog Balbieriškyje, kažkur Dvaro parko pietinėje dalyje, palaidoti 23 vokiečių kariai, žuvę per 12 dienų, kai Balbieriškyje vyko mūšiai, o šalia Vilniaus gatvės ir keliuko į kapines, kur ir buvo pamuštas vokiečių tankas, palaidotas dar vienas kareivis. Ir iš tikrųjų, po kurio laiko žuvusio tankisto palaikai po pusės amžiaus buvo surasti ir identifikuoti, nors likusių 22-jų palaidojimų aptikti taip ir nepavyko. Istorikas sako, kad nei jam, nei kitiems apklaustiems miestelio žmonėms vokiečių karių palaidojimo vieta nėra žinoma. Po kelerių metų tankas buvo supjaustytas, jo dalys ir vikšrų segmentai ilgai mėtėsi balbieriškiečių ūkiuose… Gi surasto vokiečio kaulus M. Drobe išsivežė tyrimui ir perlaidojimui į Kauno vokiečių karių kapus Šančiuose.
***
Šis karo pabaigos epizodas, nutikęs lygiai prieš 80 metų, liudija, kad karo baisumai nepalieka ramybėje nė vieno iš mūsų. Jie atgyja jau išėjusiųjų, jų vaikų ir anūkų atmintyje ir perspėja: darykime viską, kad tai nepasikartotų…
