Lenkų autonominis judėjimas Lietuvoje 1988–1992 m.  Wikimedia Commons nuotr.

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Istorikai tvirtina, kad lenkai Lietuvos teritorijoje pasirodė apie XII amžiuje, kai lietuvių grobiamųjų žygių metu tarp vergų ir belaisvių pasirodydavo ir jų. Gausiau lenkai pradėjo kurtis XIV-XV amžiuose, kai jie ėmė dirbti karališkuose teismuose, kunigaikščių kanceliarijose, paskui čia kėlėsi ištisos lenkų žemvaldžių šeimos. Gi 1569 m. sudarius LDK ir Lenkijai Abiejų Tautų Respubliką, prasidėjo smarkus polonizacijos procesas. Anot akademiko Zigmo Zinkevičiaus (https://alkas.lt/2014/01/31/z-zinkevicius-lenkiskai-kalbantys-lietuviai/), Lietuvos lenkų sąvoka atsirado polonizuojant lietuvius jau po ATR sukūrimo.

Okupacija ir polonizacija

Ypač daug lenkų į Pietryčių Lietuvą atsikėlė po krašto okupacijos 1920 m. spalio 9 d., sulaužius Suvalkų sutartį. Jai vadovavo dabartiniame Švenčionių rajone Zalavo valsčiuje gimęs J. Pilsudskis, pasiuntęs L. Zeligowskio kariauną, kuri 19-kai metų iš Lietuvos atėmė didžiulę teritoriją. Pasak Evaldo Gelumbausko ir Edwardo Trusewicziaus publikacijos „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, vien tik šiuo laikotarpiu į Rytų Lietuvą atsikėlė daugiau kaip 100 tūkst. lenkų, kurie papildė nuo seno čia asimiliuotus lietuvius ir gudus. 1937 m. gyventojų surašymo duomenimis krašte čia lenkai sudarė apie 66 proc. gyventojų

Nereikia pamiršti, kad lietuvių gera valia daugybė lenkų buvo priglausta, kai kaimyninei šaliai iškilo pavojus. Karo istoriko Gintauto Surgailio knygoje „Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 m. rugsėjis – 1940)“ pabrėžiamas lietuvių kilnumas, priglaudžiant 15 tūkst. lenkų karių ir 25 tūkst. civilių, bėgančių nuo nacių agresijos ir sovietų okupacijos. Lietuvoje buvo įkurtos net septynios internuotųjų stovyklos, viena iš jų – Palangoje.

Tačiau didžioji dauguma lenkų kolonistų susitelkė anksčiau – per J. Pilsudskio įvykdytą Pietryčių Lietuvos okupaciją, kuri tęsėsi apie 19 metų. Nedaug trūko, kad šis arealas išsiplėstų į visą Vidurio Lietuvą, kurią netrukus įkūrusi paskelbė Varšuva. O jos pretenzijos į Klaipėdą ir pajūrio žemes galėjo reikšti kone visos valstybės prijungimą prie lenkų lyderių išsvajotos imperijos „nuo jūros iki jūros“. Ačiū Dievui, taip neįvyko, nors Lietuva iškart pateko tarp dviejų didžiųjų monstrų – Stalino ir Hitlerio.

Kolonistai nustekeno lenkiškus rajonus

Kolonistų ir interventų apgyvendinti kraštai paprastai nėra stabilūs nei politiniu, nei ekonominiu požiūriu. Jie smarkiai skiriasi nuo tų teritorijų, kuriose nuo seno gyveno, vystė prekybą ir verslus senieji gyventojai, t.y. lietuviai ir kitų tautybių žmonės. Todėl nenuostabu, kad Lenkijos okupuoti Pietryčių Lietuvos rajonai buvo labiau atsilikę nuo vadinamos „smetoninės“ Lietuvos. Tas atsilikimas tarsi šleifas nusitęsė iki šių dienų.

Žinynuose teigiama, kad iš visos okupuotos Pietryčių Lietuvos ypač ekonomiškai atsilikęs agrarinis užkampis buvo Vilniaus kraštas. Krašto pramonė rėmėsi daugiausia siaura vietos rinka. Lenkijos valdžia lietuvių ir baltarusių žemes laikė pigios žaliavos ir darbo jėgos šaltiniu. 1920 m. gruodžio 11 d. Vidurio Lietuvoje paskelbus žemės reformos dekretą, buvo konfiskuoti valstybiniai, buvusio Valstiečių banko, Bažnyčios ir kiti dvarai. Iš 969 Vilniaus krašto dvarų (su daugiau kaip 50 ha ūkiais) 883 priklausė lenkams; tad jie įgijo 92 proc. visos dvarininkų žemės. Pirmenybę pirkti žemės iš fondo turėjo Lenkijos kariai. Taip siekta kraštą ekonomiškai kolonizuoti.

Ypač nustekentas buvo švietimas. 1934 m. krašte buvo 14 valstybinių pradinių mokyklų dėstomąja lietuvių kalba ir 153 mokyklos, kuriose šia kalba buvo dėstomi kai kurie dalykai. Iš tikrųjų tik apie 14 mokyklų leista dėstyti lietuviškai ir tik pirmame skyriuje. Kitos mokyklos buvo uždaromos. 1934–35 m. lietuvių švietimo draugijos teturėjo 36 mokyklas, iš jų iki 1939 m. liko neuždarytos tik dvi.

Verta paminėti okupuoto krašto psichologinę socialinę analizę, kuri pateikta, pradedant seniausiais laikais ir baigiant Atgimimo metais, prof. Z. Zinkevičiaus knygoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“. Ji išversta ir į rusų kalbą „Восточная Литва в прошлом и настоящем“, bet lenkiškai jos nėra./ Kaip rašo prof. Z. Zinkevičius, Vilnijos lenkų kalbos nereikėtų painioti su jai artima, bet daug plačiau Vilnijoje paplitusia gudų kalba, irgi išaugusia ant lietuviško substrato. Iš pradžių lietuviai šiame krašte labiau gudėjo negu lenkėjo, rašė akademikas. Lenkų okupacijos metais (1920–1939 m.) vietinių gudišką kalbą imta vadinti paprastąja lenkų kalba („po prostu“). O vietos gyventojai, save vadinę „tuteišiais“, t. y. vietiniais arba čiabuviais, tuo metu gavę Lenkijos valstybės pasus, imti laikyti lenkais. Šių įvykių padariniai tebejaučiami iki šiolei.

Kalbininkas prof. Z. Zinkevičius taip pat yra parašęs knygą „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (Vilnius, 2012). Kaip rašoma pratarmėje, knygos tyrimo objektas – Vilnijos vietinių gyventojų (ne atsikėlėlių) pavardės ir jų kilmė. Tad mokslininkas skyrė kolonistus nuo vadinamųjų „tuteišų“, tačiau ekonominiu socialiniu požiūriu atsilikimo dėmenys niekuo nesiskyrė – vieni kitus tik papildė.

Kuo naudojasi lenkų radikalai?

Šis atsilikimas ryškus ir šiandien. 2015 m. politologas Laurynas Kasčiūnas, dar būdamas laikinuoju Rytų Europos studijų centro direktoriumi, rašė: „Šis regionas yra prie Vilniaus, prie turtingiausios Lietuvos vietos, turėtų naudotis sostinės efektu, bet tuo visiškai nepasinaudoja.  Pavyzdžiui, žvelgiant į Šalčininkų rajoną, žiūrint pagal užsienio investicijas, tai skaičiai yra labai minimalūs, labai prasti“. Nedarbas Vilniaus rajone 5 proc. didesnis nei Kauno ar Klaipėdos rajonuose, nusikalstamumo lygis netgi pusantro karto aukštesnis, o darbo užmokestis nesiekia Lietuvos vidurkio.

„Ir statistika, ne tik Rudaminai, bet visam Vilniaus rajonui – negailestinga. Atlyginimai čia mažesni, nedarbas didesnis už šalies vidurkį. O užsienio investicijos užpernai buvo devynis kartus mažesnės nei Vilniaus mieste. Tad žmonėms belieka važiuoti dirbti į Vilnių. Ekspertai stebisi tokia situacija, mat visoje Europoje realiai regionai aplink sostines, dažniausiai priešingai – turtingiausi“, – jam 2015 m. pritarė istorikas Vygintas Miliūnas.

Paradoksas, bet, L. Kasčiūno nuomone, „šito regiono didžioji problema, kad LLRA, pirmiausia W. Tomaszewskio politinė jėga, yra suinteresuota šito regiono atsilikimu, kad po to šitą atsilikimą įvilktų į tautinės etninės politikos rūbą, tuo manipuliuoti, žaisti ir išlaikyti dominuojančias pozicijas“.

Dar 2012 -aisiais konservatoriai pasiūlė įsteigti Pietryčių Lietuvos plėtros fondą (PLPF). Tuometinė prezidentė D. Grybauskaitė atvirai ir vienareikšmiškai pritarė konservatorių sumanytai idėjai įsteigti specialų fondą, kuris turėtų padėti įveikti ekonominį ir socialinį Vilnijos krašto atsilikimą. Toks fondas bent lėšomis padidintų valdžios dėmesį Pietryčių Lietuvai ir padėtų jai greičiau prisivyti kitus šalies regionus. Prezidentė žinojo, jog šiai iniciatyvai nepritaria VRM su S. Skverneliu priešaky, kad A. Butkevičiaus Vyriausybė laikosi tokios pat nuomonės. Taip konservatorių ir socialdemokratų susidūrimas nugramzdino užmarštin reikalingą iniciatyvą, kuriai, beje, dėl savo suokalbiškų partinių interesų nebūtų pritarusi ir W. Tomaszewskio politinė grupuotė. Tiesa, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, esą, PLPF pritarusios, bet lenkų politikai to joms neleido… O Vyriausybė netrukus paskelbė, kad keturių Vilniaus regiono savivaldybių projektams 2015–2020 metais numatyta skirti 55 mln. eurų iš valstybės biudžeto ir ES paramos fondų. Tačiau fondo idėja liko tik projektuose…

„Lietuvos rytas“ tuomet rašė: „Neginčytina, kad reikia padėti atsiliekantiems šalies regionams. Bet politikų ginčai dėl specialaus fondo kūrimo, regis, tik nukreipia visą energijos garą į švilpuką, o plėtros traukinys iš vietos nejuda“.

Jie vis dar nerimsta…

Signatarė filologė Irena Andrukaitienė straipsnyje portale Voruta.lt (https://alkas.lt/2021/12/15/i-andrukaitiene-vilniaus-krastas-autonomizacijos-sukuriuose-1988-1992-m/) primena ankstesnius Sąjūdžio ir Vilniaus krašto autonomizacijos laikus. Lygiai prieš 36 metus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamajame suvažiavime, vykusiame 1988 m. spalio 22–23 d., buvo pabrėžta, kad LPS „besąlygiškai pripažįsta visišką kitų tautybių respublikos piliečių lygiateisiškumą visose politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo srityse, remia Lietuvos tautinių bendrijų ir tautinių mažumų siekius išsaugoti bei puoselėti savo tautinę savimonę ir kultūrines tradicijas, tačiau ryžtingai smerkia mėginimus kurstyti Respublikoje gyvenančių tautų nesantaiką“. Būtent tada kilo sumanymas sulyginti visų atkuriamos nepriklausomos valstybės socialinį ekonominį lygį, tačiau J. Pilsudskio politiniai įpėdiniai, pasinaudodami buvusių okupuotų teritorijų atsilikimu, bandė įkalti pleištą į šį taurų atgimstančios valstybės siekį. Autonomininkus ypač suerzino 1988 m. lapkričio 18 d. LSSR AT priimtas LSSR Konstitucijos papildymas 77.1 straipsniu, kuriuo lietuvių kalbai sugrąžintas valstybinės kalbos statusas. Tuomet apie 30 Vilniaus krašto apylinkių pasiskelbė „lenkų nacionalinėmis“.

Nors jau iškart po Kovo 11-osios, 1990 m. kovo 20 d., Aukščiausioji Taryba sudarė 22 deputatų Rytų Lietuvos problemų laikinąją komisiją, LKP-SSKP struktūrų skatinami ir palaikomi autonomininkai savo ardomąją veiklą tęsė toliau: jie rengė perversmą…

Jau daugiau kaip šimtmetį stebimas Pietryčių Lietuvos atsilikimas „tempia“ žemyn visą Lietuvos ekonominę socialinę plėtrą. Tai sukuria palankią dirvą užsilikusiems lenkų radikalams kaišioti pagalius į ratus valstybės politinei sistemai, reikalauti nepagrįstų teisių ir laisvių, užuot tie „kresų“ šalininkai vietose rūpintųsi buvusių kolonistų gyvenimo lygiu.