Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt
Nėra abejonių, kad Chersono išlaisvinimas iš rusų okupantų yra didžiulis Ukrainos kariuomenės laimėjimas. Prieš karą šis dešiniojo Dniepro upės kranto srities centras turėjo daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų. Šių metų kovo 3 d. Rusija miestą okupavo ir pasiskelbė savo teritorija. Dabar Ukrainos karius pasitiko tik nedideli būreliai džiūgaujančių miestiečių, kurie išvengė prievartinės okupantų surengtos deportacijos į Rusijos gilumą ir Krymą.
Kijevas taip pat kupinas optimizmo, bet dar daugiau – santūrumo. Tai, kad keliasdešimt tūkstančių rusų karių su technika persikraustė į kairįjį Dniepro krantą ir ten sulindo į gynybinius apkasus, dar nereiškia, kad ties šia fronto linija įsiviešpataus ramybė ir taika. Daugelis įtaria rusų klastą. Kur jį slypi?
Taip pat skaitykite
Akivaizdu, kad Putinas norėtų šį karą užbaigti, nes jis Rusiją įvėlė į pražūtingą ir beviltišką žaidimą. Jis siekia pasauliui sudaryti įspūdį, kad siekia derybų, bet štai Kijevas kažkodėl su jomis nesutinka. Putinas Vakarams pamėtėja gudrų masalą: esą, jūs pavargote nuo pagalbos Ukrainai, skurdinate savo ekonomiką, varote žmones į recesiją, užuot panaikinę dėl karo įvestas sankcijas, o tuomet atpigtų energijos ištekliai iš Rusijos, ir vėl viskas stotų į savo vietas. Tad Vakarams ir Kijevui tereikia mažo žingsnio – nutraukti paramą Kijevui ir priversti jį sėsti už derybų stalo esant dabartiniam status quo. Chersono atidavimas, pasak Maskvos, yra toks geros valios ženklas taikai atkurti…
Keisčiausia, kad daug kas Vakaruose į šias pinkles įkliuvo. Net Amerikos prezidentas Joe Bidenas per Kongreso vidurio kadencijos rinkimus ėmė kartoti, kad naikintuvų Ukrainai netieks, nes, esą, tai reikštų Trečiojo pasaulinio karo pradžią su branduolinio ginklo panaudojimu, o ir šiaip JAV daug padeda šiai šaliai. Pasirodo, tarp Vašingtono ir Maskvos vyksta užkulisinės derybos.
Visoje šioje Maskvos surengtoje gundymo taktikoje vienintelis situaciją realiai ir patriotiškai vertinantis yra prezidentas Volodimyras Zelenskis. Jis kantriai ir nuosekliai tvirtina, kad prie derybų stalo Kijevas sės tik esant kitai Rusijos vadovybei, kai Rusijos kariuomenė pasitrauks iš visų užgrobtų teritorijų ir kai iš Rusijos bus išreikalautos reparacijos. Prezidentas yra tikras laisvės garantas, nors praeityje, kaip prisimename (ir to šis politikas neslepia), prodiusuodamas įvairius serialus (pavyzdžiui, nostalgijos sovietinei tikrovei nestokojančius „Svotus“) jis naudojosi Rusijos oligarchų pinigais…
Rusų klasta slypi ir kitur: Chersone galimai liko šimtai užsimaskavusių okupantų, kurie vykdys ir sabotažą, ir kitokią ardomąją veiklą. Atkurti infrastruktūrą trukdo ir visur iškaišiotos minos. Štai kodėl Kijevas santūriai vertina pažangą Chersono srityje.
Iš šiurkščios diplomatijos arsenalo Maskva ima naudoti ir kitus spąstus: ji siūlo įšaldyti padėtį kairiajame Dniepro kranto ruože prie Chersono, kad, esą, ukrainiečiai artėjant žiemai galėtų atstatyti sugriautą socialinį ir energetinį ūkį mieste. Mat, kokie rusai geradariai! Kaip rašo „The New York Tims“, šiuo ugnies nutraukimu Rusija nori pasinaudoti ruošiantis puolimui 2023 m. vasarį-kovą. Rusijos fronte stringa logistika, esamas gyvosios jėgos spragas bandoma užpildyti neparengtais mobilizuotais vyrais, kurie tampa tikra „patrankų mėsa“. Kita vertus, nėra jokių garantijų, kad sutikus su paliaubomis, rusų raketos vis tiek nepaliaujamai skries virš ukrainiečių galvų. Jie Putino garantijų tvarumu įsitikino dar prieš karą: sutelkęs apie 130 tūkst. karių prie Ukrainos sienų praėjusių metų pabaigoje Kremlius tvirtino, kad niekas nieko nežada pulti…
Kijevas ryžtingai pareiškė, kad jis nieko įšaldyti nesiruošia. Netoliese jie turi realų tokio įšaldymo pavyzdį – Padniestrio anklavą. „Mes ne šaldymo kamera“, – pareiškė Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Aleksėjus Danilovas. Atgavę srities centrą, ukrainiečiai kontroliuoja tik apie 23 proc. Chersono srities, o tai jų netenkina. Ekspertai tvirtina, kad ukrainiečiai telkia jėgas puolimui Zaporižės srityje link Melitopolio, bet apie persikėlimą per Dnieprą ir puolimą kairiajame upės krante jie dar nekalba. Tai būtų nelengva operacija, nes vien Dniepro plotis kai kur siekia 700 metrų, o ties Kachovkos vandens saugykla – net 10 kilometrų.
Rusų klasta slypi ir kitur: Chersone galimai liko šimtai užsimaskavusių okupantų, kurie vykdys ir sabotažą, ir kitokią ardomąją veiklą. Atkurti infrastruktūrą trukdo ir visur iškaišiotos minos. Štai kodėl Kijevas santūriai vertina pažangą Chersono srityje.
Tačiau šioje pergalėje yra kitas momentas: Rusijoje auga nepasitenkinimas karo eiga Ukrainoje. Kremlius vis rečiau vartoja „specialiosios karinės operacijos“ terminą, o portalo Graniru.org apžvalgininkas rašo, kad lapkričio 11-ąją prasidėjo Rusijos irimas. Taip irsta (yra, byra, griūna) mirusio organizmo palaikai. Kremliuje jau baiminasi, kad Kijevas gali tiesiogiai smogti Maskvai: juk iki jos tėra 755 kilometrai, tai yra, kelios valandos kelio, o raketoms – keliolika minučių…
Jeigu jau prakalbome apie rusiškas klastas, tai pabaigai klausimėlis: ar žinojote, kad garsioji frazė „Koks jį velnias nešė į tą galerą?“ į mūsų kasdienę kalbą atkeliavo iš visų laikų garsiausios XVII a. prancūzų dramaturgo J. B. Molière‘o komedijos „Skapeno klastos“? Pats laikas tą klausimą užduoti Putinui.
