Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Esu itin aktyvus rinkėjas. Turbūt nebuvo tokių rinkimų ar referendumo, kad nenueičiau balsuoti. Na, gal tik sovietiniais laikais, kai, net ir tau nedalyvaujant, rinkėjų aktyvumas pasiekdavo 99,99 proc. Tad ir šįkart susiruošiau prie urnos, o išankstinio balsavimo apylinkėje man ir sako: juk jūs jau išrinkote pirmame ture! Va tai tau, apsijuokiau…

Kodėl pasakoju apie šį savo žioplumą? O todėl, kad rinkimai tampa vyresnių, t.y. politiškai susivokusių žmonių užsiėmimu. Pavyzdžiui, 2020 m. renkant dabartinį Lietuvos Seimą, balsuoti atėjo vos 39 proc. jaunimo. Šiemet viskas kartojasi. Kodėl? Komunikacijos specialistai aiškina, kad jauni žmonės apskritai mažai įtraukiami į valstybės valdymą, nes iš joje susėdusių „bebrų“ nieko gero nesitiki. Tai ilgalaikio negatyvaus požiūrio į valdžią skatinimo pasekmė.

„Kol jauni žmonės neina balsuoti, tol politikams nėra paskatos į savo programą įtraukti to, kas atlieptų jauno žmogaus poreikius. O jaunimas, kol nematys, kad politikams yra svarbūs, tol neis jų rinkti“, – aiškina Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) atstovė Vidmantė Krušinskaitė. O paskui jaunimas, protestuodamas dėl nesprendžiamų problemų, išeina  gatves, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje… Specialistė siūlo žeminti balsuojančių amžiaus ribą iki 16 metų. Gal tai ir teisinga, nes, antai, mano 16-metis anūkas jau atrodo tikrai kaip brandus, solidžiai politiškai mąstantis ir sugebantis rinktis jaunuolis…

***

O dabar – apie tai, kas svarbiausia. Iš karto reiktų suformuoti pagrindinę išvadą: rinkėjai – ne avinų banda. Pasirinkę galingą švytuoklės mostelėjimą į kairę, kaip kokiais 1992-aisiais, 2000 – aisiais ar 2012 – aisiais, jie vėl ieško išeities, kaip pagerinti žmonių gyvenimą. Kitaip sakant, jie didelio pasirinkimo ir neturi – arba dešinė, arba kairė. Atmetę tarpinių „valstiečių“ dominavimą, rinkėjai tikėjosi, kad krizinis konservatorių valdymas tuos ketverius metus atneš didžiulį palengvėjimą, tačiau, rodos, to neįvyko (čia galime atmesti kraštutinius vertinimus). Galų gale valdančioji koalicija susipešė tarpusavyje: „laisviečiai“ ėmė dergti konservatorius, liberalai, mėginę laikytis protingo viduriuko, irgi ėmė šalintis laimėjusių rinkimus kolegų. Taip TS – LKDP liko vieniša – su savo arogancija, prasta komunikacija, įnoringais lyderiais.

Bet, kita vertus, būtina pripažinti, kad pralaimėjimą patyrusi valdančioji dauguma nusipelnė ir plojimų. Ar daug rasime kadencijų, kurios išsiskirtų tokiais iššūkiais: COVID-19 pandemija, supriešinusi visuomenę į vakserius ir antivakserius, migrantų antplūdis, išdarkęs vidinę koalicijos vienybę dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų, beveik trejus metus užsitęsęs Rusijos karas prieš Ukrainą, sunkūs gynybos ir nacionalinio saugumo rebusai… Vadinasi, bausmė konservatoriams nepelnyta? Reiškia, karti visus šunis ant buvusių valdančiųjų yra žema? Bet juk čia POLITIKA, kuri, kaip kažkada pasakė vienas didžiavyris, lyg ta prostitutė: kaip aprengsi, tokia ir atrodys, nors esmė ta pati… Kartūs žodžiai.

Kas dabar? Nugalėtojų niekas neteisia. Vieni socialdemokratai Seime turės 52 mandatus, tad jiems reikės eiti obuoliauti kartu su demokratais ir/ar „valstiečiais“, atsargoj palikus vis dar abejojančius liberalus. Tuomet valdančioji dauguma turėtų 74 mandatus. Bet čia vėlgi atsiranda intriga: ar Saulius Skvernelis sutiks skinti raudonus valdžios obuolius su Ramūno Karbauskio bendrija? Manau, kad jie įveiks ir šią seną nesantaiką. Dėl ko? Dėl valdžios postų. Vėl primenu aną posakį apie seniausią pasaulio profesiją…

Jau aišku, kad TS – LKDP nueina į opoziciją. Jiems dar reikia susitvarkyti partijos viduje, išsprendžiant partijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio dilemą. Sklinda kalbos, kad nuo jų nori atskilti krikščioniškasis sparnas… Tai būtų ilgalaikis konservatorių fiasko.

Vadinasi, trys pagrindinės partijos – TS – LKDP, „Nemuno aušra“ ir Liberalų sąjūdis – su 60 bendrų mandatų lieka opozicijoje. Čia įdomiausia „aušriečio“ Remigijaus Žemaitaičio, kuris Kelmės – Šilalės apygardoje surinkęs 46,44 proc. balsų iškovojo pergalę jau pirmajame ture, pozicija. Ar jis su iškovotų 20 mandatų įsijungs į šią koaliciją, ar liks, kaip sakoma, „išdidžiame vienišume“? Ar atsitiks taip, kad nei valdantiesiems, nei opozicijai jo pagalbos nereikės?

Pralaimėjusieji trina rankomis: štai dabar pažiūrėsime, kaip populistai socdemai su besiriejančiais lyderiais valdys Lietuvą. O juk reikšminga figūra jų kelyje tampa ir Prezidentas, kuris paskubėjo iš anksto busimiems nugalėtojams dalinti simpatijas ir žadėti aukštus postus…

Viskas tik prasideda. Koalicijos, Vyriausybės kėdžių dalybos, senos ir naujos politikų sąskaitos, skandalai, nusikaltimų analizės, ambicijų teatras, rietenos…

Jau dabar žinau: po ketverių metų vėl būtinai eisiu į rinkimus. Kartu su savo anūkais. Nes nenoriu būti avinų bandoj…