Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Kai užsimoju rašyti apie Sakartvelą, kurį anksčiau vadindavome Gruzija (VLKK paskubėjo 2020 m. gruodžio 21 d. priimti nutarimą Nr. N-2 (183) dėl šios Kaukazo šalies pervadinimo, tačiau komisija leidžia ją vadinti įvairiai), visada atgyja prisiminimai iš 1992 m. rudenį vykusio apsilankymo joje.

Sovietinio palikimo šešėlis

Mūsų trijų LTV žurnalistų kūrybinę grupę, Džoharo Dudajevo kvietimu tų metų rugsėjį atvykusią į Grozną dalyvauti pirmųjų Ičkerijos nepriklausomybės metinių renginiuose, prezidento atstovo spaudai Movladžio Udugovo nurodymu senos „Volgos“ taksi automobilis garsiuoju Gruzinų karo keliu nugabeno tiesiai į dar karo dūmais tvoskiantį Tbilisį. Po to, kai Maskvos remiami vietiniai komunistai išvijo pirmąjį nepriklausomos Čečėnijos prezidentą Zviadą Gamsachurdiją (jis prisiglaudė viloje šalia Grozno, bet jau kitų metų gale mirė paslaptingomis aplinkybėmis), buvo praėję vos keli mėnesiai. Tbilisio gatvės buvo tuščios, pilnos perversmo metu palikto šlamšto, nuo parako ir gaisrų aprūkusiomis sienomis, neveikiančiomis parduotuvėmis.  Vaizdas buvo baisus, nors ir Lietuva tuomet dar nebuvo išsivadavusi iš sovietinių blokados gniaužtų…

Bet mūsų globėjai pasirūpino: greitai surado, kur prisiglausti, vėlų vakarą slapčia pavalgydino parlamento rūsyje dar veikusioje valgykloje, o duonos (lavašo) surado kepykloje, nes parduotuvės sostinėje neveikė. Rytą filmavome kulkų išvarpytas parlamento rūmų kolonas, gatvės medžio kamiene įstrigusį minosvaidžio sviedinį, vieną kitą niūrų ir atsargų praeivį. Paskui buvome priimti tik kovo mėnesį į Tbilisį iš Maskvos „atkomandiruoto“ buvusio Gruzijos komunistų partijos vadovo ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro Eduardo Ševardnadzės. Jis iškart ėmėsi vadovauti tuomet sudarytai Valstybės tarybai, o po spalį surengtų rinkimų tapo dar ir  Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Per maždaug pusvalandžio interviu jis atrodė liūdnas, susikrimtęs, bet šis patyręs ir gudrus diplomatas išreiškė draugiškumą Lietuvos nepriklausomybės siekiams.

Apie E. Ševardnadzę – atskira kalba. Atrodo, buvęs Gruzijos vidaus reikalų ministras atitiko Maskvos interesus ir vėliau iš žvalgybininko rūbų išaugusio Putino mentalitetą. Nuo to laiko Sakartvelas tarsi nepajudėjo iš politinio sustingimo. Rusija iki šiol laiko jį apglėbusi, o 2008-ųjų rugpjūtį net atplėšė dvi suverenias, tačiau iki šiol nepripažintas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikas. Vidinio karo būsenoje ši Kaukazo valstybė tebėra iki šiol.

Maskvos ranka ypač juntama nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Kai Putinas paskelbė naują mobilizaciją, tūkstančiai rusų ėmė bėgti iš šalies ir daugiausiai jų pasuko pro beveik atvirą Sakartvelo sieną. Tarp vengiančių būti pašauktais į karą suplūdo įvairaus plauko Putino agentų, paprasčiausių diversantų ir Kremliaus rėmėjų. Aktyviausi jų nutūpė valdančiojoje Sakartvelo partijoje „Gruzinų svajonė – demokratinė Gruzija“, įkurta 2012 m. gegužės 7 d. verslininko Bidzinos (Rusijoje jis buvo Borisas) Ivanišvilio. Ji valdo šalį nuo pat įsikūrimo pradžios. Opozicija čia susiskaldžiusi ir nevieninga, neturi vieno lyderio. Spalį vykusiuose parlamento rinkimuose „svajotojai“ vėl nugalėjo, bet opozicija juos vadina „rusų svajone“.

Nelygių jėgų kova

Niekas neabejoja, kad Tbilisis gauna instrukcijas iš Maskvos, o Penktoji kolona veikia visa galia. Įsitvirtinę valdžioje – parlamente ir vyriausybėje – „svajotojai“ kopijuoja Rusijos priimtus teisės aktus (pavyzdžiui, dėl užsienio agentų, dėl LGBT draudimo), tempia šalį į Rusijos farvaterį.

Paskutinis lašas, sukėlęs nuo lapkričio 28 d. vykstančių protestų bangą, buvo valdančiųjų sprendimas atidėti integracijos į ES procesą iki 2028 metų pabaigos, nors ši kryptis įtvirtinta šalies konstitucijoje ir ją remia apie 80 proc. gyventojų. Ilgai tylėjęs Briuselis priėmė sankcijas kai kuriems Sakartvelo politikams, bet tai šių nejaudina: Maskva juk dosnesnė.

Kai Vilnius bandė remti opoziciją, nuo Tbilisio gavo sprigtą: Lietuvos ambasadorius Tbilisyje Andrius Kalindra gegužės pabaigoje buvo iškviestas į Sakartvelo užsienio reikalų ministeriją, kur jam buvo pareikšta, kad „Vilnius šiurkščiai kišasi į šalies vidaus reikalus“. Tai Maskvos padiktuotas Tbilisio atsakas į prezidento Gitano Nausėdos žodžius, kad Sakartvelo parlamentas priėmęs kontroversiškąjį „užsienio įtakos“ įstatymą atitolino šalį nuo Europos.

Valdančiųjų balsas ir jėgos kur kas didesnės negu opozicijos ir kol kas brutaliai ginasi nuo stichiško pasipriešinimo. Oligarchas B. Ivanišvilis, palikęs didžiulį verslą Rusijoje ir iš to surentęs valdžios piramidę Sakartvele, gali atrodyti gana nuosaikus kito, kur kas jaunesnio – premjero Iraklijaus Kobachidzės fone. Šis 46-rių politikas, filosofas ir teisininkas, gavęs mokslinius laipsnius Diuseldorfe,  atvirai prorusiškas ir pasisakantis už visišką derybų su ES nutraukimą, nes, esą, reikia susitelkti ties valstybės reformų klausimu, o Briuselis tik primeta savo valią. Jo nuomone, Maidanas Sakartvele nepasikartos, o smurtui jo šalyje vadovauja Vakarų politikai. Kaip tai girdėta iš Maskvos…

Kokia kartvelų ateitis?

Kol kas mūru su opozicija stovi šalies prezidentė 72-jų metų prancūzų kilmės buvusi užsienio reikalų ministrė S. Zurabišvili. Ji turi gilias kartvelų intelektualų, dar 1921 m. pasitraukusių politinių emigrantų šaknis. Tačiau jos raginimai nepripažinti parlamento rinkimų teisėtais, o po jų sudarytą „svajotojų“ vyriausybę laikyti nelegitimia, paskendo valdančiųjų pasipriešinime: Konstitucinis teismas atmetė jos pretenzijas.

Prezidentės kadencija baigiasi visai netrukus, ir jau gruodžio 14 d. iš 300 rinkikų sudaryta rinkikų kolegija (pusė – parlamento deputatai, kita pusė – regionų atstovai) balsuos už naują šalies vadovą. Kas juo taps, atrodo, aišku. Juk šalies vadovo rinkimai Sakartvele ne visuotiniai ir atviri…

Grįžtant prie Lietuvos pozicijos šios suskaldytos ir nuolat ant pilietinio karo slenksčio balansuojančios Kaukazo valstybės atžvilgiu, naujasis kairės centro Seimas išvengė priimti rezoliuciją, kad spalio mėnesį Sakartvele įvykę parlamento rinkimai neatitinka demokratiniams rinkimams keliamų tarptautinių standartų. Opozicija tikina, kad ypač dėl to pasistengė „Nemuno aušros“ atstovė Agnė Širinskienė, tapusi dar vieno savo šeimininko Remigijaus Žemaitaičio bendražyge. Svarstymas atidėtas iki šio ketvirtadienio, o gal ir galutinai…