Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt
Suomija priminė 1940-ųjų Žiemos karą: Helsinkis vėl metė iššūkį Maskvai. Tiesa, jis ne toks skaudus kaip anuomet, kai ši Šiaurės šalis sėkmingai pasipriešino sovietų okupaciniams užmojams, o suomių karo didvyris, maršalas Carlas Mannerheimas 1941 – ųjų rugsėjį vokiečių remiamas nužygiavo beveik iki Leningrado (iki jo buvo likę vos 19 km).
Bet apie viską iš eilės.
Praėjusį savaitgalį Suomija uždarė keturis iš aštuonių perėjimo punktus pietrytiniame pasienyje su Rusija. Liko tiek pat sienos perėjimo punktų šiaurės rytų regione, pasienyje su Karelijos ir Murmansko sritimis. Ateinantį pirmadienį vyriausybė ketina priimti sprendimą, kad nuo trečiadienio neveiks ir šie punktai, per kuriuos plūdo didžiulis srautas migrantų tiek iš pačios Rusijos, tiek iš Rytų ir Pietų šalių – Vidurio Azijos, Somalio, Sirijos, Irako. Daugelis jų ieško ne tik geresnio gyvenimo, bet ir prašo politinio prieglobsčio. Helsinkis įsitikino, kad jie prie sienos atgabenami organizuotai, ir prie to pabėgėlių organizavimo prikišusi ranką oficiali Maskva.
Laikraštis „Iltalehti“ rašo: „Ruošiamasi uždaryti visą rytinį pasienį, kad Suomija parodytų Rusijai, jog nesutinka su valdomos migracijos naudojimu kaip spaudimo priemone“. Juk prie sienos su Rusija esančių miestelių, tokių kaip Kostomukša, gyventojai sako bijantys ne tik pabėgėlių kaimynystės, bet netgi išeiti į gatvę. Yra įrodymų, kad migrantus prie Suomijos sienos stumia patys Rusijos pareigūnai. Tai tiesiogiai graso šalies nacionaliniam saugumui.
Žinoma, Maskvai tai nepatinka. Rusijos užsienio reikalų ministerija Suomijos ambasadoriui pareiškė protestą. Šiuos Helsinkio žingsnius ji pavadino „vienareikšmiai provokacinius“. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pagrasino atsakomosiomis priemonėmis. Jis dėjosi nesuprantąs ir liejo veidmainio ašaras: „Juk su Suomija mes turime senus ir gerus pragmatinius santykius, grįstus abipuse pagarba…“ Priminsiu, kad Maskva žiaurų atsaką Helsinkiui žadėjo, kai ši buvo priimta į NATO.
„Pakartosiu Jums savo žodžius ponai, jog maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu. Nežinia, kiek mūsų Tauta sugebės tvariai išsilaikyti ant kojų, tačiau mes jokiu būdu nepriimsime mums Stalino įžūliai brukamos „sutarties“, kokią jis įbruko mūsų Pabaltijo draugams (lietuviams, latviams ir estams). Tas šalis Kremlius jau kramto, o vėliau – praris ir visai suvirškins. Mes tokio paties „likimo“ nenorime“.
Carlas Mannerheimas, 1939 m. lapkričio 28 d. slaptame Suomijos Valstybės gynybos tarybos posėdyje.
Visai neseniai, šių metų rugsėjį, Suomija kartu su Estija pritarė Europos Komisijos rekomendacijoms ir uždraudė įvažiuoti Rusijoje registruotiems automobiliams. Tuomet rusai pradėjo traukti ant dviračių ir net paspirtukų. Kirtę Suomijos sieną šias transporto priemones jie numesdavo ir taip paplisdavo po šalį. Dabar ir tokiai migracijai ateina galas. Paskutinis kantrybės lašas buvo, kai rugpjūčio pabaigoje suomių policija sulaikė ultradešiniosios Rusijos grupuotės „Rusič“ lyderį Janą Petrovskį, kuris pateko į ES ir JAV sankcijas už dalyvavimą nuo 2014 metų vykdomoje agresijoje prieš Ukrainą, buvo kariavęs Sirijoje Basharo Assado pusėje ir atvirai demonstravo savo šovinistines pozicijas. 2016 m. J. Petrovskį iš šalies deportavo Norvegija, bet šis apsisukęs vėl veržėsi į Skandinaviją.
Štai prieš tokius ir ne tik tokius kovoja Baltijos bei Šiaurės šalys. Keturios jų – Latvija, Lietuva, Estija, Suomija – sustiprino pabėgėlių kontrolę pasienyje su Rusija ir Baltarusija, bet ji kol kas neliečia šias sienas kertančių leidimus turinčių žmonių. Tačiau Baltijos valstybės vis karščiau diskutuoja, kad būtina sienas uždaryti ir Rusijos piliečiams, tarp kurių yra birželį maištą sukėlusios ir plačiai po Rusiją bei aplinkines šalis pasklidusios „Wagner“ grupuotės narių.
Bet grįžkime į istoriją. Putinas ją turbūt jau išmokęs. Kai 2016-ųjų vasarą jis lankėsi Helsinkyje, jau tada visa Europa kalbėjo apie Suomijos ir Švedijos narystės NATO planus. Spaudos konferencijoje Putinas perspėjo: „Jeigu Suomija įstos į NATO, tuomet suomių kariai nustos buvę nepriklausomi, nustos buvę suverenūs visa to žodžio reikšme“.
Tuomet jo vizitas į Helsinkį, atrodo, buvo persunktas nostalgijos cariniams laikams, kai Rusija 1812 m. šalį okupavo ir pastatė carui Aleksandrui II paminklą pačiame miesto centre. Jis ten stovi iki šiol. Suomiai kantrūs, jo neverčia, nenukelia, kaip pasielgė estai su sovietiniu Bronziniu kareiviu. Gi Maskvą papiktino 2016 m. birželio viduryje ant vienos Sankt Peterburgo aukštosios karinės mokyklos sienos atidengta paminklinė lenta maršalui Carlui Mannerheimui. Ko gero, dabar jos ten nebeliko, bet nuoskaudą rusai jaučia dar nuo 1939 – 1940 m. karo.
Šiandien suomiai Maskvai sudavė dar vieną niuksą, ėmę uždarinėti visą 1340 km ilgio sieną su Rusija. Bet ši vis nepasimoko. Ji nuduoda, kad nesupranta, kas pagreitino Suomijos slinktį į NATO, nors apie tokių planų paskatas apžvalgininkai kalbėjo per patį Rusijos karą Sakartvele (tuometinėje Gruzijoje) 2008 m. Dabar Putino režimą šalys atstumia dėl jos įžūlios agresijos prieš Ukrainą. Kaip pasakytų mano anūkas: kas čia dar nesuprantamo?
***
„Pakartosiu Jums savo žodžius ponai, jog maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu. Nežinia, kiek mūsų Tauta sugebės tvariai išsilaikyti ant kojų, tačiau mes jokiu būdu nepriimsime mums Stalino įžūliai brukamos „sutarties“, kokią jis įbruko mūsų Pabaltijo draugams (lietuviams, latviams ir estams). Tas šalis Kremlius jau kramto, o vėliau – praris ir visai suvirškins. Mes tokio paties „likimo“ nenorime“.
Carlas Mannerheimas, 1939 m. lapkričio 28 d. slaptame Suomijos Valstybės gynybos tarybos posėdyje.
