Česlovas Iškauskas. Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Česlovas IŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Visai neseniai Lietuva ir Lenkija šauniai pažymėjo 1994 m. balandžio 26 d. pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-metį. Vyko iškilmės, pasakytos entuziastingos kalbos, pokšėjo šampanas. Tiesa, kaip įprasta, svečiai iš Varšuvos nesibodėjo priekaištauti Lietuvai dėl „trijų raidžių“, dėl tautinių problemų lėto sprendimo, Seimo narė iš lenkiškojo flango – dėl mokyklinių egzaminų lenkų kalba, pliekė Lietuvos valdžią dėl atskirų sutarties straipsnių nevykdymo.

Bet kelkime kitą klausimą: ar ši deklaracija prilygsta Taikos sutarčiai tarp dviejų kaimyninių šalių? Juk jų tarpusavio santykių istorija, ypač 1920 m. Rytų Lietuvos okupacija, leidžia tvirtinti, kad tokia klasikinė formali sutartis buvo būtina. Kitaip sakant, tie santykiai, kaip niūriai tai beskambėtų, iki šiol karo stovyje…

Siūlau beveik prieš penkerius metus viešojoje erdvėje šia tema publikuotą ir dabar kiek paredaguotą straipsnį. Jis aktualus ir šiandien.

***

Sutikime, kad valstybių santykiuose yra svarbūs visi susitarimai, kurie padeda normaliai bendradarbiauti, išsaugoti stabilumą ir rimtį, užtikrinti taiką regione ar pasaulyje. Bet svarbiausia ir visa apimančia paprastai yra laikoma Taikos sutartis, kuri bent formaliai įteisina pozityvius santykius, nutraukia buvusius nesutarimus, sukuria sąlygas draugiškam kaimyniniam bendradarbiavimui.

Ir priešingai: nesant fundamentalios Taikos sutarties, yra laikoma, kad valstybių, ypač kaimyninių, konfliktas nesibaigė, karo stovis tęsiasi, o jų santykiuose tvyro įtampa. Ir tereikia mažos kibirkšties, kad tas konfliktas, tegul ir grynai diplomatinis, atsinaujintų. Klasikinis pavyzdys – taip ir nepasirašyta taikos sutartis tarp SSRS ir Japonijos. Dvišalių santykių pagrindu yra laikoma 1956 m. rugsėjo 19 d. Maskvos deklaracija, pagal kurią tarp SSRS ir Japonijos oficialiai nutraukta karo padėtis ir užmegzti diplomatiniai santykiai. Tada SSRS lyderis Nikita Chruščiovas užtikrino Tokiją, jog, kai tik bus pasirašyta taikos sutartis, bent dvi iš keturių Kurilų salų bus grąžintos Japonijai. 1993 metais buvo pasiektas dar vienas susitarimas, kuriame vėl žadama spręsti salų statuso klausimą. Bet – vežimas nė iš vietos. „Taikus“ karo stovis tarp dviejų valstybių tebetvyro…

Per visą Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją, kaip tvirtina „Wikipedia“, pasirašytos bent septynios svarbios sutartys. Dauguma jų apima LDK ir ATR laikotarpį. Galima pradėti nuo 1392 m. rugpjūčio 4 d. Jogailos ir Vytauto pasirašytos Astravos sutarties, pagal kurią Jogaila sugrąžino Vytautui Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonijos žemes bei dovanojo naujų. Tuomet Vytautas gavo teisę valdyti LDK su sostine Vilniuje ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu. Kartu jis oficialiai pripažino esąs Jogailos vasalas.

Paminėtina Gardino sutartis, sudaryta 1432 m. spalio 15 d. Gardine tarp Žygimanto Kęstutaičio ir Jogailos įgaliotinio, nes, 1430 m. nelauktai mirus Vytautui, susidarė įtempta politinė padėtis, nes Didysis Lietuvos kunigaikštis nepaliko įpėdinių bei testamento. Pagal šią sutartį LDK ir Lenkijos santykiai tapo dar glaudesni.

1413 m. spalio 2 d. pasirašyta Haroldės sutartis, susidedanti iš trijų aktų, siekė apsaugoti abi valstybes nuo Vokiečių ordino, o prieš tai, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos pilyje tarp lenkų bajorų ir Jogailos sudaryta Krėvos unija sustiprino Lenkijos karalystę: vedęs sosto paveldėtoją Jadvygą Jogaila tapo Lenkijos karaliumi.

Vis dėl to svarbiausia iš šių septynių sutarčių buvo 1569 m. liepos 1 d. pasirašyta Liublino unija, kuri pagimdė Abiejų Tautų Respubliką, gyvavusią net 226 metus. Tai buvo viena sunkiausių vasališkų sutarčių Lietuvai, nes iš jos buvo atimtos didelės teritorijos ir labai apribotas suverenitetas, o bendrame Seime jai teko tik trečdalis vietų.

Bet prieš tai paminėkime dar Melniko aktą, sudarytą 1501 m. spalio 3 d. ir po 20 dienų patvirtintą netoli Varšuvos. Jame pakartotas LDK ir Lenkijos karalystės susitarimas, Lietuvoje sėdus į sostą kunigaikščiui Aleksandrui. 1401 m. pasirašytą Vilniaus – Radomo sutartį taip pat galima laikyti Vytauto ir Lietuvos bajorų pakartotinais įsipareigojimais būti ištikimais Lenkijos karūnai. Mažesnę reikšmė turėjo vadinamoji Dovydiškių sutartis (1380 m. gegužės 31 d.), sudaryta per tam tikslui surengtą medžioklę Užnemunėje tarp kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino. Neverta pamiršti gana keistos Kėdainių unijos, pasirašytos 1655 m. spalio 20 d. tarp Lietuvos didikų ir Švedijos karaliaus vietininko, nes Lietuva tuomet buvo užimta, o LDK turėjo išeiti iš unijos su Lenkija ir tapti Švedijos karalystės protektoratu.

Istorikai rastų dar keletą svarbesnių, ne chronologine tvarka pasirašytų Lietuvos ir Lenkijos susitarimų, bet laikas daryti šuolį per keletą šimtmečių – į 1920-uosius metus, kai tų metų spalio 7 d. Suvalkuose tarp Lenkijos ir Lietuvos buvo pasirašyta pirmoji tarpvalstybinė Suvalkų taikos sutartis. Ji galėjo tapti naujų reikšmingu pasiekimu tarpvalstybiniuose santykiuose po liepos 12 d. sudarytos Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties.

Lyginti šių abiejų sutarčių nėra prasmės: vieną jų lenkai sulaužė, net nepradėjus jai įsigalioti, gi antroji iki šių dienų liko kaip gerų kaimyninių santykių etalonas, nors, suprantama, bolševikai ją sudaryti turėjo savų ekspansinių motyvų: Raudonoji armija, vydama lenkus, užėmė dalį Lietuvos, ir po šautuvų durtuvais kilniaširdiškai liepos 15 d. perdavė Vilnių Lietuvai, nors lenkai Antantei reikalaujant taip pat jau buvo įsipareigoję tai padaryti, tačiau kartu ir reikalavo pasilikti dalį pietrytinės Lietuvos, į kurią jie vis tiek klastingai įsiveržė po trijų mėnesių.

Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik rugpjūčio 26 d., kada Lenkija savo ruožtu perėjo į kontrpuolimą. Tą pačią rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko lenkų derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą, spaudimu nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi Suvalkų sutartimi. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo, visą laiką ruošdamasi Lietuvos aneksijai.

Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu spalio 9 d. karinį išsilavinimą carinės Rusijos armijoje gavęs Liucjanas Želigovskis su lenkų karių rinktine, imitavęs Vilniaus krašto gyventojų maištą, apėjęs demarkacinę liniją, nesunkiai užėmė Vilnių, kur tebuvo trys Lietuvos kariuomenės batalionai. Varėnos geležinkelio stočiai atitekus Lenkijai, Lietuva nebegalėjo atsiųsti greito pastiprinimo į Vilnių iš Suvalkų fronto. Jauna Lietuvos valstybė tarp abiejų sutarčių pasirašymo de facto nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė tolesnį L. Želigovskio veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus kautynes prie Giedraičių ir Širvintų. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau Vilniaus problemos ir ji neišsprendė.

Bet sunkiai pasiekta Suvalkų taikos sutartis buvo sužlugdyta 19 metų, o gal ir iki šiandienos. Taikos su Lenkija nebuvo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Rytų Lietuvos okupacijos sąlygomis 1936 m. buvo pradėtos Lenkijos ir Lietuvos derybos, kurios sekėsi sunkiai ir vainikavosi 1938 m. kovo 14 d. Lenkijos ultimatumu: arba Lietuva atkuria diplomatinius santykius, besąlygiškai atsisakydama Vilniaus krašto, arba Lenkija pasilieka sau teisę garantuoti savo valstybės interesus „savomis priemonėmis”. „Savų priemonių“ turėjo imtis prie Lietuvos sienų telkiama Lenkijos kariuomenė, kuri gviešėsi užimti visą Lietuvos teritoriją. Po 5 dienų, kovo 19-ąją, trims dienoms užvilkinusi atsakymą, Lietuvos vyriausybė vis dėl to priėmė ultimatumą…

Santykiai tarp dviejų šalių tarsi ir pagerėjo: gruodį Kaune buvo pasirašyta prekybos sutartis, plėtėsi kultūriniai santykiai, bet netrukus į tarptautinę areną išėjo du stambūs grobuonys – Sovietų Sąjunga ir Vokietija, tad Lenkijos ir Lietuvos taikos sutartis tebeliko dūlėti kažkieno stalčiuose.

***

Tik po pusšimčio metų Rytų Europos tautoms ir Baltijos šalimis, nusimetusioms sovietinės okupacijos naštą, atėjo nauji laikai. Iškart, žlugus pučui Maskvoje, 1991 m. rugpjūčio 26 d., Lenkijos premjeras Janas Kšyštofas Beleckis (Jan Krzysztof Bielecki) savo raštu pranešė Lietuvos kolegai Gediminui Vagnoriui, kad „Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė sprendimą dėl pasirengimo užmegzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika“. 1992 m. sausio 12-14 d. metu Vilniuje buvo pasirašyta „Deklaracija dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos“ bei Konsulinė konvencija. Tai suteikė galimybę pradėti derybas dėl Draugiškų santykių sutarties tarp abiejų šalių.

Ir štai tuometiniai prezidentai Lechas Valensa (Lech Wałęsa) ir Algirdas Brazauskas 1994 m. balandžio 26 d. pasirašė „Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį“. Ji buvo pasirašyta 15 metų terminui, tad jau penkerius metus netekusi galios, tačiau jos 27 straipsnyje numatytas automatiškas pratęsimų dar 5 metų terminui skaičius, ir jis nėra ribotas. Taigi, tokių pratesimų penkmečiui gali būti ir vienas, ir dešimt. Jei sutarties kontrahentai jos valingai nesustabdys, ji gali veikti labai ilgai. Kita vertus, toks automatinis pratęsimas gali būti interpretuojamas laisvai ir palikti erdvės sutarties nesilaikymui…

Bet ar ji apima klasikinės Taikos sutarties sąlygas? Istorikas Algimantas Kasparavičius yra paminėjęs ne vieną abejotiną sutarties vietą, kuri, nesutarimams iškilus (o jų netrūksta ir šiandien), gali virsti pavojingo konflikto dingstimi.

Pavyzdžiui, anot istoriko, kad ir valstybių teritorija ir sienos reikalai, kurie šioje sutartyje apibrėžti gana painiai ir neaiškiai. Štai preambulėje apie valstybių teritorinį vientisumą pasakyta, kad šalys iškilmingai abipusiai patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje.“ Kokių „dabartinių teritorijų“, bendrų Vilniaus ir Varšuvos? Ši preambulės tezė yra beveik tobula abrakadabra, iš kurios nieko neįmanoma suprasti ir kurią galima skaityti, aiškinti ir interpretuoti kaip kam maloniau ar naudingiau, teigė A. Kasparavičius.

Kitaip sakant, minėtoji sutartis vargu ar atitinka klasikinės Taikos sutarties reikalavimus, nes joje nemažai landų savaip interpretuoti ir pateisinti galimas pretenzijas į teritoriją, vieną ar kitą objektą, į pamatinius valstybingumo atributus, tokius kaip kalbą, tradicijas, tautinių mažumų padėtį, politinių partijų tautiniu pagrindu veiklą ir pan. Ta laisva interpretacija šiandien sudaro sąlygas nesutarimams tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Štai humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Garšva tarsi išskleidžia 16-ąjį sutarties straipsnį, kuris sako, jog „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“ Autorius ragina liautis mulkinus Lietuvos lenkiškų mokyklų moksleivius bei rinkėjus, nerašinėti šmeižikiškų skundų, nusikabinti savo partijos iniciatyva iškabintus gatvių užrašus, nekaitinti padėties dalijamomis Lenko kortomis, neskatinti Penktosios kolonos ir t.t. Bet to lojalumo vietos lenkiškiems politikieriams aiškiai trūksta.

Tai, kad nuo 1920 metų nėra pamatinės Lenkijos ir Lietuvos Taikos sutarties, kad jos negali pakeisti „skylėtas“ prieš 25 metų pasirašytas įprastą deklaraciją atitinkantis susitarimas, atveria galimybes prieš Lietuvą nukreiptoms spekuliacijoms ir galimai ardomajai veiklai.

Galime džiaugtis, kad Rusijos keliamų grėsmių akivaizdoje atsirado tam tikro Vilniaus ir Varšuvos pozicijų bendrumo, kad nekyla valstybinės priešpriešos, bet tokia neapibrėžta padėtis („karo padėtis be karo“) negali ilgai tęstis. Dažnai formalūs dalykai įžiebia tikrą karą.