Image by Freepik

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

„Ach, vodevilis, vodevilis…“ Prisimenate dar 1979 m. sukurtą rusų muzikinę komediją apie jauną gražią merginą, kuri nori tapti žymia artiste, o tėvas – apvesdinti su plevėsa husaru, ir kas iš viso to išėjo? Galų gale suaugusi garsi artistė tokiu pačiu keliu stumia savo dukterį… Ratas užsidaro.

Pagal geriausias, šįkart jau lietuviškas tradicijas ir mūsų valdžioje tęsiasi politinis vodevilis. Jaunas politikos husaras Remigijus Žemaitaitis veržiasi į aukštą postą, bet čia jam kelią pastoja Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis. Tada jaunuolis ketina keisti visą koalicijos sutartį, o Prezidentas Gitanas Nusėda, tarsi viso šio balagano laimintojas, žvelgia su atlaidžia šypsena ir ragina pradėti darbą, o ne rietenas. Kad pats nesiveltų į beprasmius ginčus, jis paveda savo ginklanešiui Frederikui Jansonui užpilti saują smėlio ant šios liepsnojančios aitrios naftos dėmės…

Tarp Daukanto ir Nepriklausomybės aikščių Gedimino prospektu yra koks kilometras. F. Jansonas sako: „Jeigu kažkas rėkia gatvėje, o tu eini pro šalį – tai nėra konfliktas, tai yra tiesiog riksmas“. Ir toliau: „Žmogus turi savo nuomonę, jis ją garsiai išreiškia. Bet čia laisva šalis, kurioje visi gali išreikšti savo nuomonę tyliai, garsiai, raštu, žodžiu, su baudžiamąja atsakomybe, be jos“.

Galima nuduoti, kad Prezidentui tokie triukšmai nerūpi. Jis apeis ir gatvėje besimušančius, nes tai, girdi, nuomonių raiška laisvoje šalyje. Tai, kad R. Žemaitaičio sukeltas vodevilis purvina Lietuvos įvaizdį, argi kam bėda?! „Nemuno aušros“ lyderio antisemitiniai pareiškimai iš tikrųjų nėra mažytės Lietuvos scenos, kur vyksta šis vodevilis, spektakliukas, bet kerta per valstybės prestižą. Teisus ekonomikos ir finansų ekspertas Marius Dubnikovas, vienoje TV diskusijoje sakęs, kad kilęs skandalas aplink R. Žemaitaitį pasklido plačiau po pasaulį, negu mes manome, ir kenkia investiciniams planams į mūsų šalį. Gerai, kad dar vokiečių „Rheinmetall“ spėjo ateiti į Lietuvą su milžiniškomis investicijomis, siekiančiomis 260 mln. eurų, ir darbo vietų, infrastruktūros, nacionalinio saugumo stiprinimo galimybėmis. Gruodžio 30 d. buvo pasirašyta sutartis dėl bendros įmonės steigimo. „Verslo žinios“ skelbia, kad per 20 metų vien ES viešosios investicijos išaugo daugiau kaip 16 mlrd. eurų arba BVP vienam gyventojui padidėjo 199 proc.

Net nepervertinant šio vidinio skandalo, ekonomistai teigia, kad užsienio šalyse labai jautriai reaguoja į Lietuvos politikų homofobiškus, antisemitinius pareiškimus, bravūrišką elgesį ir radikalią retoriką, dažnai ginčijančią ir mūsų užsienio politikos prioritetus. Pasak politologų, R. Žemaitaičio pasisakymai jau rikiuojami į gretą su holokausto neigėjų, antižydiškos kampanijos iniciatorių išsakomais pareiškimais. Tad iki 2027 m. gali komplikuotis ir, pavyzdžiui, 5000-inio Vokietijos karinės brigados kontingento kūrimosi Lietuvoje eiga, o tam Vokietijoje buvo įvardinta suma – 11 mlrd. eurų. Agresyvios Rusijos politikos fone tai būtų pražūtinga.

O štai F. Jansonas nuduoda, kad jokių tarpusavio ginčų tarp Prezidentūros ir „Nemuno aušros“ nėra, o tuos ginčus jis vadina „fiktyviais“ ( pranc. fictif, lot. fictio – prasimanymas, t.y. netikras, pramanytas, padirbtas, neatitinkantis tikrovės). Kitaip sakant, jokio ginčo nėra, o politikų pasisakymai – tai tik nuomonių raiška… Jeigu taip, tai nesuprantama, kodėl Prezidentas kėlė ultimatumus, kad šios partijos atstovai nepatektų į Vyriausybę? Socialdemokratams suformavus naują valdančiąją daugumą su demokratais „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“, G. Nausėda pareiškė, jog tai buvo klaida.

Užsimerkti prieš naujos valdančiosios daugumos iššūkius reiškia ne tik nepastovumą, bet ir abejingumą Lietuvos ateičiai. Kažkas pajuokavo, turėdamas galvoje kadenciją baigusį iškilų Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų: o, kad dabartinis vadovas bent treptelėtų kojele!..

O R. Žemaitaitis pasirodymą vodevilyje tęsia toliau: jis reikalauja S. Skvernelio atsiprašymo, kaltina jį melu, prievartauja koaliciją bet kokiu būdu jam skirti Seimo vicepirmininko (o galbūt ir pirmininko) postą, o jį skriaudusį G. Nausėdą apšaukia „Daukanto dvaro šeimininku, negalinčiu pamiršti asmeninių nuoskaudų…“

Ką gi, vodevilis tęsiasi. Klastingosios Žaliosios Medinės Gyvatės metais jis įgauna ne tik linksmo vodevilio, bet ir tragikomiškų spalvų.