Linos Kalinauskaitės paveikslas „Karalius Mindaugas“.  L. Kalinauskaitės pav.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Valstybės diena arba Karaliaus Mindaugo karūnavimas (liaudiškai – mindauginės) paženklintos mūsų pasididžiavimu gimus Lietuvos valstybei, prilygstančios Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700-osioms metinėms. Abi šios datos tiek šimtmečių nutolusios nuo šiandienos, kad nėra visiškai tikslios, nes viena remiasi Gedimino laiškais, kita – žinomo istoriko prof. Edvardo Gudavičiaus 1998 m. išleistoje jo studijoje „Mindaugas“ išdėstytu loginiu samprotavimu. Bet mums to pakanka.

E. Gudavičius, pažiūrėjęs į Mindaugo gyvenimo ir veiklos kalendorių, pamatė, kad 1253 metų rugpjūčio mėnesį jis vyko į karo žygį. Tad labiau tikėtina, kad vainikavimas vyko liepos mėnesio pirmoje pusėje. Vainikavimas turėjo įvykti sekmadienį, o sekmadieniai tų metų liepą buvo liepos 6 ir 13 dienos. Tad galiausiai 1990 – ųjų spalio 25 d. Aukščiausioji Taryba įstatymu „Dėl švenčių dienų“ nusprendė vainikavimo data laikyti liepos 6 – ąją. Tiesa, vadovėliuose neakcentuojama, kad ir profesorius rėmėsi tik hipoteze. Verta priminti, kad ši diena buvo minima nepriklausomoje Lietuvoje jau prieš sovietinę okupaciją, nors tuomet Mindaugą nustelbė Vytauto Didžiojo – Užkariautojo asmenybė.

Faktiniu Lietuvos valdovu Mindaugas tapo apie 1240 – uosius, kai jis buvo maždaug 40 metų amžiaus, bet tai buvo tik pretenzijos sukurti galingą valstybę. Ketinimus sustiprino tai, kad 1219 m. buvo sudaryta lietuvių ir žemaičių konfederacija, bet ji toli gražu negalėjo konkuruoti su kaimynine Kijevo Rusios valstybe, apjungusia didelę rytų slavų teritorijų. Būtent jai Lietuva mokėjo duoklę, ir tai trukdė savo valstybę.

Tad viskas vyko pamažu, teigia istorikė Jolanta Karpavičienė. Mindaugas suprato, kad sustiprėti galima tik suvienijus Lietuvos žemes ir prijungus aplinkines teritorijas. „Be abejonės, priešams tai nepatiko, dėl to jie jį vaizdavo kaip žiaurų, niūrų, kietą, bet ir išmintingą žmogų“, – prieš trejus metus „Lietuvos rytui“ sakė istorikė. „Jis sugebėjo užmegzti kontaktą su Livonijos ordino krašto magistru Andriumi fon Štirlandu (Andreas von Stirland) tam, kad priimtų krikštą. Norint tapti krikščionių karaliumi, legitimuoti savo valdžią ne tik gentainių akivaizdoje, bet ir tarptautiniu mastu, tai yra labai svarbus žingsnis“, – pasakojo ji.

Tačiau kilo didžiulis pasipriešinimas, ir, kaip manoma, 1263 m. rugsėjį Treniotos iniciatyva Mindaugas ir du jo sūnūs buvo nužudyti. Po metų neatlaikiusi susipriešinimo mirė jo žmona Morta. Kituose šaltiniuose teigiama, kad Mindaugo nužudymo metu Morta jau buvo mirusi. Iki šiol nežinoma, kur visa tai įvyko, kur visi palaidoti. „Nė vieno iš mūsų valdovų kapų nerandame, tiksliai žinoma, tik kur ilsisi Jogaila“, – teigia archeologas Aleksiejus Luchtanas.

Istorikas Liudas Jovaiša priduria, kad ir kiti Lietuvos valdovai – nuo Vytenio iki Kęstučio ir Algirdo – bent kartą buvo išreiškę norą karūnuotis. „Labiausiai pasisekė Didžiajam kunigaikščiui Jogailai, kuris tapo ir Lenkijos karaliumi, nulėmęs Lietuvos religinį ir civilizacinį lūžį“, – tvirtina mokslininkas. Karaliaus skeptro buvo vertas ir Vytautas, suvaidinęs didelį vaidmenį kovose su vokiečių ordinu ir krikštijant Žemaitiją. Jis 1430 m. rugsėjo 8 d. turėjęs pasipuošti puikiu Niurnbergo juvelyrų karališkuoju vainiku. Bet L. Jovaiša sako, kad po 100 metų nuo Mindaugo karūnavimo, XVI a., vėl buvo atgimusi karūnos idėja, kai buvo norima karūnuoti Žygimanto Senojo sūnų Žygimantą Augustą, bet norai ir liko norais: valstybės statusas jau buvo susiformavęs…

Tačiau  mirus šiems didžiavyriams, valstybės idėja išsikvėpė, ji buvo stimuliuojama nebent intelektualų svajonėse. Tik praėjus kokiems šešiems šimtmečiams, kai Lietuvai grėsė pavojus pakliūti į bolševikinės Rusijos nagus, Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Tuomet Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. Taip 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu – Vilhelmu von Urachu (Mindaugu II), o liepos 13 d. šalį paskelbė konstitucine monarchija. Bet W. von Urachas nespėjo susikrauti net lagaminų. Kare pralaimėjusiai Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės, ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Formaliai Lietuvos karaliumi jis išbuvo 113 dienų – iki Steigiamojo seimo išrinkimo… W. Von Urachas mirė netrukus, 1928 m. kovą, Rapale.

Beje, ir po to buvo mėginimų surasti Lietuvai karalių. 1931 m. kovo mėn. po 1926 m. gruodžio perversmo buvęs 14-os vyriausybės vadovas ir Smetonos favoritas (paskui prezidento nušalintas) Voldemaras rašė: „Jau 1928 m. buvo išleista atsišaukimų, kad kariuomenė paskelbtų Smetoną Lietuvos karaliumi. Aš liepiau visus atšaukimus sunaikinti, išbarti jų autorius, o Smetonai išaiškinau, kad tokio žygio pasėka būtų vien tarptautiniais sumetimais, kad jis nebūtų nei Lietuvos karalius, nei liktų prezidentu. Jis sutiko su mano argumentais. Galimas dalykas, kad dabar norima pakartoti senas manevras. Tik ne „tautininkai“ paskelbtų Smetoną amžinu prezidentu, o jis pats turėtų tai padaryti“.

Šiais laikais monarchijos viltis paskatina nebent Mindaugo II-ojo anūko, 61-rių sulaukusio  Inigo von Uracho vizitai Lietuvoje bei nuščiuvusi Lietuvos Karalystės Rūmų (LKR) veikla (ilgą laiką jų ir asociacijos „Lietuvos monarchistų judėjimas“ (LMJ) prie Vilniaus miesto savivaldybės rekvizitus bei LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko, įregistravusio Genealoginių tyrimų centrą, pavardę buvo galima rasti šios asociacijos svetainėje).

***

Vis dėl to niekas nenustelbė tikrosios Valstybės dienos didybės. Tegul tas valstybingumo gimimas neturi ryškių kontūrų, kaip ir apskritai Lietuvos vardo ar Vilniaus atsiradimo datos, bet mums, šios valstybės piliečiams, dabartinių geopolitinių negandų akivaizdoje jis suteikia tvirtą motyvą, džiaugtis, švęsti ir stiprėti vienybėje.