Česlovas Iškauskas, apžvalgininkas, www.voruta.lt

Visų laikų vieno garsiausių poetų, tarsi jungusių kaimynines lietuvių ir lenkų tautas, Adomo Bernardo Mickevičiaus poemą „Vėlinės“ („Dziady“) prisiminiau senokai – prieš daugiau kaip 11 metų, 2010-ųjų balandžio 10 d., kai įvyko Lenkijos orlaivio su beveik šimtu lenkų valdžios atstovų katastrofa ties Smolensku.

Šiandien, kai pagerbiame Mirusiuosius, poemoje įamžintas niūrus poeto kelias „kibitka“ į Rusiją, kuri niekada nebuvo draugiška savo kaimynams, vėl iškyla prieš akis, lyg tolima tos XIX a. pirmosios pusės ir šių laikų sąsaja. Ši sutrumpinta publikacija buvo paskelbta žurnale „Apžvalga“ (2010 m. balandis, Nr. 4 (8) (489).

„Giliau į tą kraštą – labiau sulaukėjęs.

Vežimas tik skrenda kaip dykvietėj vėjas,

o akys kaip du sakalėliai aukštai

tik blaškos viršum to sniegų vandenyno,

audrų nešami, kaip nutūpt nebežino;

regėdami sniegą beribį tiktai,

sparnų nesudėję, vis lekia ir lekia

ir jaučia, kaip silpsta jų jėgos išsekę.

                  Adomas Mickevičius. Vėlinės. Kelias į Rusiją.

Vertė Just. Marcinkevičius

O štai ir eilėraščio „Droga do Rosji“ originalas:

Po śniegu, coraz ku dzikszej krainie

Leci kibitka jako wiatr w pustynie;

I oczy moje jako dwa sokoły

Nad oceanem nieprzejrzanym krążą,

Porwane burzą, do lądu nie zdążą/

A widzą obce pod sobą żywioły,

Nie mają kędy spocząć, skrzydła zwinąć,

W dół patrzą, czując, że tam muszą zginąć.

Toliau – rusiškas variantas:

„И взор мой вперился в метельный

туман,

Так сокол, в пустынную даль

залетевший,

Застигнутый бурей, к земле

не поспевший,

Глядит, как бушует под ним океан,

Не знает, где крылья на отдых он

сложит,

И чует, что смерть отвратить он не

может.“

Tiesą sakant, Vilhelmo Leviko rusiškasis „Vėlinių“ („Dziady“) III dalies vertimas, atrodo, labiau tinkąs tai niūriai nuotaikai, kuri tvyro po baisios tragedijos prie Smolensko (paskutines dvi pateikto V. Leviko teksto eilutes pažodžiui galėtume išversti: „Nežino, kur sparnus poilsiui jis suglaus, ir jaučia, kad mirties išvengti jis negali.“)

Tada, 1824 m., didysis lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius panūdo išsiveržti iš provincinio Kauno ir dengta karieta („kibitka“) spalio pabaigoje per Rusijos tyrus pasuko ieškoti triukšmingesnio gyvenimo į Sankt Peterburgą. Tai buvo baisi 25-mečio poeto kelionė.

„Nei miesto, nei kalno – tik veltui žvalgaus,

Nėr pėdsakų čia nei gamtos, nei žmogaus:

Kiek akys aprėpia, vien žemė čia plyti –

Ją Dievas tik vakar sutvėrė, matyti…“, – rašo jaunasis A. Mickevičius toliau. Jo sielą graužia nerimas, nežinia, baigties nuojauta. Tiesa, poetas pasiekė tuometę Rusijos carų sostinę, susižavėjo didingais pastatais, puošniais ponais, Jekaterinos rūmais ir su nuoskauda jau kitame poemos eilėraštyje „Sostinės priemiesčiai“ pažymėjo:

Kiek daug jiems reikėjo ištremt nekaltų,

Kiek daug apiplėšti kraštų pavergtų,

Kol kraujas lietuvių, vargai Ukrainos

Ir Lenkijos auksas nupirko jiems tai…“

 O juk buvo tik XIX a. pradžia… Dar prabėgs visas šimtmetis ir dar daugiau, kai lenkų tautai atsivers Katynės kraujuojanti žaizda, o dar po 70-ties – naujas pražūtingas Katynės tyrų akivaras. Koks tolregiškas savo dvasia buvo poetas!

Dabar mums reikia įveikti abiejų tautų poeto A. Mickevičiaus pereitus tyrus – dvasios, politikos, žmogiškų santykių, tautų bendravimo, pasitikėjimo ir atvirumo dykumas. Skaudu, kad tai nutinka tokia baisia kaina. Bet ji neša mums skaidrą ir šviesą.

Praėjęs Rusijos išbandymus, A. Mickevičius kitame savo „Vėlinių“ eilėraštyje „Draugams rusams“ optimistiškai rašė:

„O šiandien štai nuodus išlieju iš krūtinės,

Jie degins kaip ugnis, sugrauš jie viską, nes

Tai ašaros, kančia, kraujai manos Tėvynės

Tegu jie grauš ne jus, o jūsų grandines.“

Lenkų tragedija prie Smolensko, kurios aukoms atminti iki šiol dega Amžinoji Ugnis, tarsi gūdus senų laikų aidas pasklinda po mūsų kraštus, jis ir primena klastą, ir vienija, ir verčia didžiuotis savo didvyriais. Nevengsiu priminti, kad poeto A. Mickevičiaus tėvai, kilę iš senosios LDK lietuvių bajorų giminės, save vadino lietuviais, Lietuvą – tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:

„Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <…>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei“. (Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius, 1996).