Vienas iš Gedimino laiškų

Česlovas Iškauskas, www.aidas.lt

Pradedame publikacijų seriją skirtą Vilniui ir kitiems Lietuvos miestams bei regionams.

Sausio 25-ąją Vilnius pažymėjo 700-ąsias miesto įkūrimo metines. Tokią tikslią senų įvykių datą pavyksta nustatyti retai, bet mokslininkams pasisekė: buvo surasti septyni Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai lotynų kalba, kurie 1323 m. sausio 25 d. buvo išsiuntinėti Hanzos miestų piliečiams arba, kaip rašoma laiške, „visiems krikščionims“. Juose buvo rastas ir Vilniaus vardas. Teisingiau, įrašas „mūsų mieste Vilniuje“ („in civitate nostra Vilna“) buvo aptiktas laiške, datuotame 1323 m. sausio 25 d. ir išsiųstame Liubeko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kiolno ir kitų miestų piliečiams. Kituose laiškuose dar pridedama: „mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius“ („in civitate nostra regia Vilna dicta“).

Iš septynių Gedimino laiškų išlikę yra šeši. Be to išliko ne originalai, o nuorašai. Keleto Gedimino laiškų nuorašai yra saugomi Berlyne, o antrojo Gedimino laiško, kuriame pirmą kartą paminėtas Vilnius, nuorašas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame istorijos archyve.

Vilnius paminėtas antrajame laiške. Gi pirmas buvo išsiųstas į Avinjoną (šiame Prancūzijos pietų mieste po Romos imperatoriaus Julijaus Cezario užkariavimų XIV a. buvo Popiežių rezidencija) Popiežiui Jonui XXII-ajam.

Įdomu, kad šis laiškas buvo tarsi skundas. Jame Gediminas tvirtino, jog kryžiuočių riteriai puola ne katalikų tikėjimo platinimo tikslais. Jie padaro daug žalos žemei ir žmonėms keldami pasipriešinimą, siaubdami žemes. Gediminas mini daug nusikaltimų ir žalos, padarytos riterių: pavyzdžiui, jis tvirtina, kad Vytenis nusiuntė laišką pranciškonų vienuoliams, prašydamas dviejų brolių, kurie galėtų atvykti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir rūpintis bažnyčia. Kai kryžiuočių riteriai perskaitė laišką, jie nusiuntė savo kariuomenę ir sunaikino bažnyčią. Paskutiniame sakinyje Gediminas užsimena, jog ketina priimti krikščionybę ir paklusti popiežiui, kad riteriai negalėtų daryti daugiau žalos.

Formaliai krikščionybės įvedimo Lietuvoje metai laikomi 1251-ieji, kai pasikrikštijo karalius Mindaugas, jo šeimos nariai bei būrys dvariškių. Tačiau vėliau, po karaliaus mirties 1263 m. krikštijimasis pradėjo silpnėti, jį kompromitavo negailestingi kryžiuočių išpuoliai, ir tik XIV a, antroje pusėje Jogailai pavyko apkrikštyti visą Lietuvą (žemaičiai krikštą priėmė nuo 1413 m.). Taigi, Gediminas laišku kvietėsi Popiežiaus pagalbos, taip išgarsinęs Vilnių.

Istorikas Rimvydas Petrauskas pagrindė tokio kreipimosi priežastis. „Lietuva viduramžiais buvo politiškai izoliuota pagoniška šalis, neseniai susivienijusi ir sustiprėjusi, tad Gediminui reikėjo rasti taikų kelią, kaip pradėti komunikuoti su krikščioniškąja Vakarų Europa. Tai buvo pirmasis bandymas diplomatiniu būdu įsitvirtinti Europoje, stabdyti Ordino puldinėjimus bei paskatinti Lietuvos ekonomikos augimą“, – pasakojo mokslininkas portalui Diena.lt. Paprastai visa tuometinė komunikacija baigdavosi tuo, kad laiškai, skelbimai, nurodymai būdavo kabinami viešose vietose, dažniausiai prie bažnyčios durų ar vartų. Tačiau norint juos paskleisti plačiau (vienuolių perrašinėjami dokumentai buvo abejotini), reikėjo išsiuntinėti raitelius po visą Europą. Kartu Gediminas pasiekė ir kitą tikslą: jis kvietė į Lietuvą atvykti Vakarų miestiečius, pirklius, prekybininkus, amatininkus, architektus, kaip dabar sakytume, pritraukė investicijas.

Vilnius įkurtas anksčiau?

Tačiau mokslininkai tvirtina, kad iš tikrųjų Vilnius iki tol jau buvo įsikūręs. Užsienyje saugomuose senuosiuose žemėlapiuose galima aptikti Lietuvos ir Žemaitijos paminėjimą, taip pat rasti olandų kartografo Gerardo Merkatoriaus (Gerhardus Mercator, 1512–1594) sudaryto, bet tik po jo mirties 1595 m. Duisburge išleisto „Atlaso“ kopiją (leidinio originalas saugomas JAV Kongreso bibliotekoje). G. Merkatorius laikomas šiuolaikinės kartografijos pradininku, visi jo darbai pasižymėjo kruopštumu ir pateikiamos informacijos patikimumu.

„Atlase“ keli puslapiai skirti Lietuvai: pristatoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė bei tuometis jos žemėlapis, tekste nurodomi Vilniaus įkūrimo metai. „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė padalinta į dešimt vaivadijų arba specialių provincijų, sostinė Vilnius, kurį kunigaikštis Gediminas įkūrė 1305 m., įsikūręs prie Vilijos ir Vilnelės upių sankirtos (…)“, teigiama atlase. Tad darytina prielaida, kad 1305 m. laikytini ne Vilniaus įkūrimo, tačiau jo tapimo LDK sostine metais. Vadinasi, Vilnius tuo laiku jau buvo gana didelis miestas, o įkurtas gerokai anksčiau. Jo įkūrimas 1305 m. priskiriamas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Anksčiau, jo sąjungos su Rusija metu, buvo didžiosios kunigaikštystės sostinė ir suteikė vardą palatinatui (provincijai). Trakus Gediminas įkūrė tik Vilniui tapus LDK sostine, o ne atvirkščiai, kaip teigiama šiuolaikiniuose veikaluose: „Trakai, kuriuos 1321 m. įkūrė Gediminas, yra dar vienas miestelis, priklausantis Vilniaus valdžiai. Nutolęs per penkias lygas (mylias; mylia viduramžiais buvo lygi maždaug 7 km) į vakarus, Bressale (Bražuolės) ežere, kuris kanalu susisiekia su Vilijos upe.“

Bet ir čia kyla klaustukų. Juk Gediminas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo tik 1316 metais… Ar jam priklauso Vilniaus tapimo LDK sostine nuopelnai? Archyvų tyrinėtojas Edmundas Bareiša tvirtina: „Derėtų priminti, kad Gedimino laiškų originalai neišlikę, yra tik jų kopijos. Neišlikę ir senųjų metraščių bei kronikų originalai, o tik gerokai vėlesnių metų nuorašai, kurie amžių bėgyje kelis, o gal ir keliolika kartų buvo perrašyti, taisyti bei papildyti“. Tai turbūt ir lėmė įvairius netikslumus ir neatitikimus.

Sapnai lėmė valdovų sprendimus

Bet yra dar viena Vilniaus įkūrimo versija, grįsta legenda apie pranašišką Gedimino sapną. Štai ji:

Vieną kartą Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išvyko medžioti už dešimties mylių nuo tuometinės savo sostinės Trakų. Medžioklė buvo sėkminga – kunigaikštis užtiko didžiulį žvėrį, taurą, ir jį užmušė. Kadangi buvo labai vėlu grįžti į Trakus, kunigaikštis Gediminas sustojo Šventaragio slėnyje ir čia apsinakvojo. Tenai miegodamas, jis susapnavo, kad ant kalno stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudo iš miego kunigaikštis ir tarė savo žyniui, krivių krivaičiui, vardu Lizdeika: “Susapnavau keistą sapną”, ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Lizdeika buvo vyriausias pagonių kunigas. Jis Gediminui tarė: “Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai, kad jos garsas sklis po visą pasaulį”. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemąją, o antrąją – ant didelio kalno, ir toms pilims davė Vilniaus vardą.

Reikia pridurti, kad žynys Lizdeika buvo lyg ir dešinioji Gedimino ranka. Mitologijos tyrinėtojas Dainius Razauskas 2015 m. aiškino: „Pagal Mato Stryjkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką“ (1582 m.) „kunigaikščio dvare išauklėtas, pagal pagonių mokslo tvarką buvo išmokytas žvaigždžiažinystės, raganavimo, sapnų aiškinimo, o paskui, Gedimino laikais, net vyriausiuoju pagonių apeigų vyskupu ar viršininku tapo ir buvo pavadintas Krivių krivaičiu“. Nėra abejonių, kad tuometinis sapnų aiškinimas lėmė ir valdovo sprendimus.

Vėlesniuose mokslininkų tyrinėjimuose bandoma argumentais aiškinti minėtus sapnus pagal tuometinius papročius ir pagoniškuosius įsitikinimus. Pirmąjį Gedimino sapno išdėstymą randame „Bychovco kronikoje“, arba „Lietuvos metraštyje“ (XVI a. III dešimtmetis). Išsamiai jo interpretacija pateikiame portale Kriviu-krivis.lt. Dar detaliau kitais aspektais jis aprašomas muziejininkės Dovilės Barcytės tyrime arba Vytauto Ališausko publikacijoje „Mitologija ir politika: Vilniaus įkūrimo mitas kaip politinis pasakojimas“.

Žinoma, visoms interpretacijoms čia nepakaktų vietos. Tik priminsime, kad Vilko simbolis dažnai asocijuojamas su  Romos Kapitolijaus vilke, išmaitinusia Romos įkūrėjus Remą ir Romulą, tačiau genetinis šių legendų ryšys mokslininkams yra abejotinas, kadangi „vilkiškos“ Vilniaus ir paties kunigaikščio Gedimino šaknys susijusios su lietuvišku pagonišku kontekstu (vienas iš Gedimino protėvių rusų metraščiuose vadinamas Vilku). Dar pridurtume Gedimino vilko panašumą į Čečėnijos Ičkerijos simbolį Vilką žaliame herbo fone. Pagrindinė figūra – gulintis respubliką saugantis vilkas apvaliame skyde. Herbas nebuvo pripažintas, bet buvo populiarus Džoharo Dudajevo laikais.

***

Akivaizdu, kad Gedimino laiškai turėjo atgarsį tuometinėje Europoje. Nors Šventasis Sostas ir neužtikrino taikos nuo kryžiuočių puldinėjimų (pasak kronikų, vien tik 1390 m. puolant Žemutiniąją ir Kreivąją pilis per kovas ir gaisrus žuvo 14 000 vilniečių), Vilnius pradėjo kurtis kaip daugiatautis miestas. XIV a. pabaigoje minimi miestą sudarę Didysis (lietuvių) ir Rusų miestai. Iki XVI a. čia daugiausia gyveno lietuvių ir gudų, taip pat kūrėsi vokiečių pirkliai ir amatininkai, po 1397 m. atsikėlė nemažai totorių. O 1387 m. Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teisę (Jogailos privilegija Vilniui), pirkliams buvo leista visoje Lietuvoje laisvai prekiauti nemokant kelių, tiltų ir brastų mokesčio.

Kituose pasakojimuose pateiksime kitas, labiau neįtikėtinas Vilniaus įkūrimo versijas.