Česlovas Iškauskas. Asmeninė nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Šiaip jau savo komentaruose nemėgstu analizuoti personalijų, skleisti sąmokslo teorijų apie juos, gilintis į jų gyvenimo ir pomėgių peripetijas. Bet naujasis šių dienų žiniasklaidos bei teisėsaugos herojus finansų viceministras Valentinas Gavrilovas, ko gero, nurungė net patį Remigijų Žemaitaitį, tyliai laukiantį koalicijos verdikto kovo mėnesį.

Apie šį 46 metų vyrą duomenų nedaug. Anksčiau jis niekam nebuvo įdomus, tiesiog – ministerijų klerkas. 2014 – 2016 m. jis ėjo sveikatos viceministro pareigas. Po to 4-erius metus jis individualiai vykdė teisinę veiklą – teisines konsultacijas gyvybės mokslų, teisėkūros, viešųjų pirkimų, komercinės ir tarptautinės teisės bei kitose srityse. Dirbo advokatų profesinėje bendrijoje „NJORD Law Firm“, įsikūrusioje Kopenhagoje dar 1976 m., vadovavo „Vilniaus degtinės“ Teisės ir administracijos departamentui, Konkurencijos tarybos Teisės skyriui. Gruodį, kairiesiems laimėjus Seimo rinkimus, jis buvo pakviestas į tas pačias pareigas Finansų ministerijoje. Šuolis nuo sveikatos iki finansų neturėtų stebinti, nes ir vienur, ir kitur jis kuravo teisines, tarpžinybinių ryšių ir tarptautines sritis, o ne grynai profesionalių specialių žinių reikalaujančias sferas.

Bet ir naujame poste V. Gavrilovas užima itin svarbias pareigas, susijusias su nacionaliniu saugumu. „Natūralu, kad būnant tokiose pareigose, kur esi atsakingas už sankcijas, už tarptautinę politiką, kur turi važiuoti į ES institucijas ir kovoti dėl maksimalaus gynybos finansavimo – būtent šie jo ankstesni buvę ar pasisakymai, ar faktai apie jį daro jį pažeidžiamu“, – pridūrė liberalų lyderė, Seimo opozicijos vadovė V. Čmilytė-Nielsen.

Kokie tai faktai? Teisiniu požiūriu, kol nėra tvirtesnių įrodymų, tie faktai – kad žmogus klausėsi rusiškos muzikos ar kasmet dėjo gėlių prie „išvaduotojų“ paminklo – nėra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą ir bausti. Lietuva juk demokratinė šalis su visais tokios valstybės atributais – žodžio laisve, teisėmis ir pareigomis, pasirinkimo teise, pasaulietinėmis ir krikščioniškomis vertybėmis. Tačiau išskirtinis dėmesys į ryškėjančią V. Gavrilovo asmenybę turi keletą niuansų.

Pirmiausia – geopolitines aplinkybes, į kurias yra įsprausta Lietuva ir kitos Europos ir pasaulio šalys. Karas Ukrainoje, prasidėjęs dar 2014 metais, įžūli Rusijos agresija ir iškilusi grėsmė kitų šalių saugumui – esminė prielaida, kodėl mes turime rūpintis savo nepriklausomybės išlikimu. Iš esmės iš Lietuvoje vyksta karas – jei ne tiesioginis, tai hibridinis, su daugybe užslėptų formų. Į jį įpainioti tiek kai kurie pabėgėliai, tiek visokie migrantai, tiek specialiai atsiųsti Rusijos ar Baltarusijos slaptųjų valstybių agentai. Neseniai apie jų buvimą prisipažino pats Putinas bei Lukašenka. Juos aptarnauja ir informaciją teikia Penktosios kolonos atstovai ir šiaip įvairūs atplaišos, nesislapstantys nuo simpatijų tiems veikėjams ir šlifuojantys Minsko bei Maskvos slenksčius.

Antra, pats viceministras, kuriam, be kita ko, suteikta teisė dirbti su slapta informacija, nėra paprastas žmogelis, kuris negali daryti įtakos valstybės sprendimams. V. Gavrilovo postas labai įtakingas ir atsakingas, juo labiau, kad, kaip minėjome, jis vykdo ir ypač svarbias tarptautines funkcijas.

Toks pareigūnas turi būti krištolinio skaidrumo – ir darbe, ir gyvenime, ir pomėgiuose. Dėti gėles prie sovietinių okupantų, vadinamų „išvaduotojais“, paminklo, turėti paskyrą prokremliškame socialiniame tinkle „VKontakte“, mėgautis ir dalintis sovietinę kariauną ir Kremlių šlovinančiais Gazmanovo ir kitų grojaraščio įrašais, – tai spjūvis į veidą visai demokratinei valstybės sanklodai ir teisingumui. Teisinimasis, kad dėti gėles gegužės 9-osios proga, gerbiant tėvų atminimą, suponuoja įtarimą, kad viceministro tėvai ar seneliai taip pat „vadavo“ Lietuvą. Dabar, viešojoje erdvėje kilus ažiotažui, V. Gavrilovas tikina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigą nuo šiol minės kartu su visa Europa – gegužės 8-ąją, bet neatsisako į Antakalnio kapines užsukti ir kitą dieną…

Atgailauti nėra blogai. Mes visi prisimename puikų kartvelų režisieriaus T. Abuladzės filmą „Atgaila“, kuris jau sovietiniais laikais išjudino visą sovietinę erdvę. Bet V. Gavrilovas, matyt, pajutęs, kad dega žemė po tokių kaip jis kojomis, sakosi panaikinęs savo paskyrą „VKontakte“, kad Rusijos minkštoji galia jo neveikia, kad jis 1978 – aisiais gimęs Lietuvoje ir ištikimas jai. Netgi mylįs Lietuvą ir smerkiąs Rusijos karą Ukrainoje… Tačiau įtarimas tebekrebžda: ar mūsų viceministras prieš ištrindamas paskyrą galėjo skelbti tokius komentarus?

Priminsiu, kad internetinis „Facebook“ klonas „VKontakte“, nors save skelbia „universalia priemone, padedančia bendrauti ir ieškoti draugų bei bendraklasių“ („универсальное средство для общения и поиска друзей и одноклассников“), seniai virto Kremliaus ruporu, Rusijos jaunimą užkrečiančiu šovinizmo ir agresyvaus patriotizmo dvasia.

Tiesa, platformos įkūrėjas, portalo direktorius nuo 2006 iki 2014 m. ir technologijų oligarchas Pavelas Durovas buvo patekęs į Putino nemalonę už skelbtą informaciją apie revoliucinį sujudimą Ukrainoje bei Maidaną, o paskui priverstas išvykti iš Rusijos (pernai jis tuo gyrėsi JAV žurnalistui Tuckeriui Carlsonui; dabar jis gyvena Dubajuje), bet jau po kelių dienų nuo interviu Putino spaudos sekretorius D. Peskovas atviravo: Kremlius tikisi, kad „Telegram“ (išvykęs P. Durovas sukūrė kitą platformą – Č.I.) nebus panaudota kaip platforma organizuojant teroro aktus…

Dabar portalas perėjo į kitų oligarchų rankas, o šie neslepia simpatijų Kremliaus vykdomai politikai, už tai yra Putino neliečiami. Dalyvauti ir mėgautis tokio prokremliško portalo teikiama informacija, kad ir neva nekaltu grojaraščiu, žavinčiu kai ką Rusijos himnu ar O. Gazmanovo dainavimu, šlovinant SSRS, nėra nekaltas moralinis atsipalaidavimas. Jis uždeda purviną dėmę ant valstybės pareigūnų biografijos.

Dar daugiau: istorija su  Eduardu Manovu – aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnu, apsimetusius ir Lietuvos patriotu, ir menininku, ir tremtinių bendrijos aktyvistu – rodo, kad priešas įleidęs šaknis į įvairias visuomenės grupes, kurių net neįtarsi darbu priešiškai valstybei. Štai kodėl mūsų saugumo tarnybos, partijų branduolys ir visuomenė privalo užkardyti tokius atvejus. Reiktų oficialiai padėkoti mūsų tautietei Vokietijoje, kuri pastebėjo V. Gavrilovo prorusiškumą. Susirūpinimą kelia ir tai, kaip naujoji valdančioji dauguma, teisingiau – socialdemokratai dangsto susikompromitavusį politiką ir, skalbdami savo mundurą, vengia savo atsakomybės.

Antradienį po pietų V. Gavrilovas pareiškė pasitraukiąs iš viceministro pareigų. Ir vėl karalystėje viskas ramu? Juk voratinklis tebemezgamas, ir jis vis labiau apraizgo mūsų valdžią…