Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt
Viskam turi pribręsti laikas. Sakoma, kad net revoliucijoms turi ateiti palankus metams: kai viršūnės nebegali, o šaknys nebenori. Tai štai jau anksčiau mane kolegos ragino parašyti, kas dedasi pastaruoju metu žiniasklaidos (teisingiau – žurnalistikos) sluoksniuose, iš kur kilo tas „kibišas“ aplink vieną seniausių pasaulio profesijų ir jos atstovus, beje, neeilinius. Sako, rašyk, juk esi šios srities „vilkas“…
Tiesą sakant, tai cunamis stiklinėje, ir paklausus vienmetės kolegės, beje, istorikės-archeologės nuomonės apie kilusį triukšmą dėl kai kurių žurnalistų asmenybių, ji tik patraukė pečiais: na, kažką skaičiau DELFYJE… Mažai kas domisi žurnalistų virtuve ir linkę skanauti ne visada skanius joje gaminamus patiekalus. O vis dėl to…
Pirmiausia priminsiu, kad esu suinteresuotas asmuo: juk dalyvauju LŽS Vilniaus skyriaus veikloje, kuriai savo ruožtu vadovauja (bent kol kas) VU dėstytoja doc. dr. Jolanta Mažylė. Nepaisant praslinkusio COVID – 19 debesies, skyrius nemažai nuveikė, ir jo pirmininkė neseniai įvykusiame ataskaitiniame susirinkime turėjo kuo pasigirti.
Taip pat skaitykite
Bet mokslininkė atrodė susijaudinusi. Kaip kitaip – juk aplink ją šiaušiasi tiek įnirtingų bangų, jos veiklą bando sumenkinti žurnalistikos „elitas“ bei akademiniai guru, docentės karjerai ir moksliniams darbams Vilniaus universitete gali būti padėtas taškas. Ne šiaip sau jos sveikata pašlijo…
J. Mažylė neseniai išleido ir pristatė daug jėgų pareikalavusią knygą apie Vytautą Gedgaudą – garsų Lietuvos žurnalistą, rašytoją, publicistą, beje, ir kino režisierių. Jo svarbą liudija tai, kad 2022-uosius Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija buvo paskelbusi Vytauto Gedgaudo atminimo metais. Žurnalistas laikraščio „Šiandien“ vyr. redaktorius G. Kniukšta J. Mažylę pakvietė į „YouTube“ kanalu transliuojamą R. Janutienės kuruojamos OpTV laidą „Sengirė“. LRT vadovai jos nemėgsta. Beje, ir mano sąraše šis kanalas nėra pirmoje vietoje…
Bet nacionalinio televizijos ir radijo vadovybė negirdomis nepraleido fakto, kad žinoma mokslininkė knygos pristatyti nuėjo ne į LRT (kur, tiesa, jos niekas nekvietė), o į odiozinę televiziją. Kadangi LRT generalinė direktorė kaip socialinė partnerė dalyvauja VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto veikloje, jo posėdyje buvo apsvarstytas klausimas dėl J. Mažylės profesinės kompetencijos, vertybių bei įsitikinimų (oho!). Posėdyje buvo svarstoma, ar nereiktų docentę pašalinti iš universiteto, netgi buvo surinkta keliasdešimt studentų parašų. Svarstymas vyko už akių…
Argi tai ne cenzūra, kokią seniai pamiršome dar nuo J. Januičio ar J. Kuolelio laikų? Prisidengiant savo pačių sukurtomis taisyklėmis, žurnalistams daromas spaudimas, kol jiems patiems įkyrės tokia cenzūra. Šių eilučių autorius pats patyręs panašią dalią, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, kuri iškart ėmėsi tuometinio TVR žurnalistų gretų valymo…
Kaip tai panašu į garsiosios NKVD „troikos“ procesus! Betgi dabar ne 1937-ieji! Kilus triukšmui, „aukštesnė instancija“ – Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija nusprendė, kad „VU dėstytoja doc. dr. Jolanta Mažylė nepažeidė etikos“. Mano buvusi akademinė šventovė tarsi nusiplovė gėdą. Bet kaip tada jaučiasi Komunikacijos fakulteto „komunikatoriai“, keliasdešimt studentų, pasmerkusių mokslininkę, pagaliau – pati LRT vadovybė?
LRT laidų vedėjo Virginijaus Savukyno istorija, atrodo, iš kitos operos; pakritikavęs Teisingumo ministrę, kad ji iškėlė drausminę bylą Ignui Vėgėlei, savo veidaknygėje žurnalistas taip pat tapo LRT tarybos ir etikos kontrolierės taikiniu. Ši administracijai rekomendavo V. Savukynui skirti nuobaudą. Mat, LRT susikūrusi savo žurnalistinės etikos kodeksą, kuris dalinai nesutampa su tarptautiniais teisės aktais ir LŽS etikos kodeksu, o jame kritikuoti valdžios neleidžiama ne tik darbo sutartį su šia įstaiga turintiems kūrybiniams darbuotojams, bet ir kitokiais darbo santykiais, pavyzdžiui, autorines sutartis pasirašiusiems žurnalistams. Kritikos negalima reikšti ne tik LRT transliuojamose laidose, bet ir visoje tų darbuotojų kūrybinėje veikloje, pavyzdžiui, bloguose ar fb paskyrose…
Argi tai ne cenzūra, kokią seniai pamiršome dar nuo J. Januičio ar J. Kuolelio laikų? Prisidengiant savo pačių sukurtomis taisyklėmis, žurnalistams daromas spaudimas, kol jiems patiems įkyrės tokia cenzūra. Šių eilučių autorius pats patyręs panašią dalią, kai 1992 m. rinkimus laimėjo LDDP, kuri iškart ėmėsi tuometinio TVR žurnalistų gretų valymo…
Sakykime, kad tai paskiri, nors ir apgailėtini įvykiai. Žinomi mokslininkai ar žurnalistai ras kur išreikšti savo kūrybines ambicijas. Tačiau šitie precedentai rodo, kad žiniasklaidoje kuriasi galios centrai, įtakos grupuotės, kurios bando diktuoti žurnalistikos „madas“ demokratinėje visuomenėje, skaldo šiaip jau vieningą žiniasklaidos pamatą.
Kur gi ne! Keletas LRT “infliuencerių”, neigdami LŽS ir kitų kūrybinių organizacijų veiklą, kuria naują žiniasklaidos darinį – Žurnalistų profesionalų asociaciją. Kitaip sakant, tik ji yra tikrieji profesionalai, o visi kiti, kaip ir į nuo 1929 m. veikiančią Lietuvos žurnalistų sąjungą susitelkę kūrybiniai žmonės, viso labo tik mėgėjai arba ir tokiais nesą…
Apgailėtina. Todėl laikas imtis diskusijos apie tikrųjų žmogiškųjų žurnalistinių vertybių išsaugojimą ir puoselėjimą.
