Žiūrovus žavėjo vaidybinio, teatralizuoto šokio stilizacija, turinti savarankišką sceninio veiksmo logiką bei prasmę.  Živilės Gurauskienės nuotraukos

Živilė GURAUSKIENĖ, Čikaga, JAV, www.voruta.lt

Š. m. vasario 10–ąją, artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai,  Carl Sandburg High School Performing Arts Center Lietuvių Opera Čikagoje, tautinių šokių grupė “Suktinis” ir solistai, gyvenantys Čikagoje ir Lietuvoje, išeivijos lietuvius sukvietė į legendinį tikrą lietuvišką miuziklą „Šnekučiai“ pagal Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“. Čikagoje rodytas miuziklas, įgijęs kitų emocinių spalvų ir prasmių – jautri knygnešystės tema, į aukštumas nukreiptas paprasto žmogaus žvilgsnis, miuziklą užbaigusi giesmė apie paukščio skrydį į laimę, pavergė žiūrovus, kurie po spektaklio, dalijosi jaudinančiomis akimirkomis bei įspūdžiais su “Vorutos” skaitytojais, filmuota medžiaga, iš kurios kurtas reportažas buvo siųstas “Pasaulio lietuvių žinioms” (LRT), su skaitytojais dalijosi dokumentinių filmų kūrėjas, režisierius  Arvydas Reneckis.

Carl Sandburg High School Performing Arts Center salė, talpinanti per 700 žiūrovų, buvo sausakimša, nors lauke siautė sniego pūga ir sąlygos vairuoti buvo sudėtingos, tačiau tądien, nuo 11 val. ryto čia būriavosi spektaklio organizatoriai ir dalyviai ruošdamiesi generalinei repeticijai, nors dar nebuvo pailsėję po iš vakaro ilgai trukusių repeticijų bei kasdienio repetavimo visa savaitę prieš spektaklį. Beje, iki spektaklio likus kone savaitei bilietai buvo jau išpirkti.

Generalinė repeticija – meistro Deveikos statytame laisvės paukštyje – Lietuvos dainininkai tenoras Deividas Norvilas ir bosas Liudas Mikalauskas (nusisukęs)

Grimo kambaryje nuo ryto zujo organizatoriai ir fotografai, tačiau nei solistų, nei šokėjų tai netrikdė – šmaikštūs ir linksmi pokalbiai visiems kėlė nuotaiką. “Žinau, kad jauniausia operos solistė, penkiolikmetė mergaitė, slapstosi ir vengia grimuotis. Be grimo ji vis tiek į sceną neišeis, – įspėjo grimuotoja, ir Gabija Barbora po kelių minučių jau sėdėjo grimo kambaryje. “Aš nežinojau…”, teisinosi mergaitė, kol specialistė greitai ir profesionaliai kūrė makiažą bei klijavo blakstienas, nes eilėje jau laukė Deividas Norvilas.

Miuzikle “Šnekučiai” buvo aiškiai juntama jungtis su modernesniųjų laikų ritmika  – fokstrotu, buvo remiamasi ne arijos, o dainos forma. Šokis nebuvo koncertinis – tai vaidybinio, teatralizuoto, šokio stilizacija, turinti savarankišką sceninio veiksmo logiką bei prasmę. Atskirose grupėse šoko tik šokėjos merginos, kitur – tik vyrai. Žiūrovus žavėjo kontrastingos scenas – nuo darbų pabaigtuvių bei vestuvių  linksmų švenčių, kuriose į šokį įsijungė net choras, iki kamerinių scenų – monologų bei duetų, buvo daugybė masinių, šmaikščių scenų. Paraleliai vyko tarsi šokio ir dainos konfliktas.

Generalinė repeticija – jaudinantis meistro-menininko Deveikos (šį vaidmenį atliko Liudas Mikalauskas, kairėje) siekis sumeistrauti skraidyklę, kuri pakeltų į paukščio skrydį; dešinėje – Deividas Norvilas (bosas)

Spektaklio siužetinė fabula  – meistro–menininko Deveikos (vaidmenį atliko Liudas Mikalauskas) gyvenimo siekis sumeistrauti skraidyklę, kuri atplėštų žmogų nuo žemės ir pakeltų į paukščio skrydį. Bet niekas netiki, kad mediniai sparnai gali skristi. Paukščio sparnai – iš medžio, bet laisvės troškimas stipresnis. “Kai žmogus bus laisvas, jis ir be sparnų skraidys. Knyga, mokslas, raštas … lietuviškas žodis jį į aukštybes pakels“, –  sako siuvėjas Krizas (vaidmenį atliko Deividas Norvilas), kalbėdamas Deveikai apie laisvę. Spektaklio metu viena pačių artistų kurtų scenos dekoracijų – meistro Deveikos statytas vežimas–skraidyklė, virsta sparnais–supynėmis. Tačiau artimiausių žmonių išdavystė sudaužo meisterio svajonę ir jis, įskaudintas, palieka namus… Tuo pasinaudoja vienas iš sūnų – Andrius (vaidmenį atliko Linas Sprindys), kuris, išvarytas iš namų už nedorą elgesį, kerštaudamas tėvui su sėbrais apiplėšia tėvų namus… Tuo tarpu kitas sūnus – Jonas (vaidmenį atliko Julius Jokimas), kartu su siuvėju Krizu, slapta iš Prūsijos į gimtinę neša „šviesą“ – knygas… Mediniai paukščio sparnai sudaužomi, bet laisvės viltis išlieka  – paukštį meisteris pasiryžęs statyti savo vaikaičiams. Miuziklą užbaigė giesmė apie paukščio skrydį ir laimę.  Vaizdo instaliacijose iš paukščių pulko išnyra ir S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvas, kuris, tartum tiltas,  sujungia meistro Deveikos statytą laisvės paukštį su S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbiu – skrydžiu per Atlantą…

Generalinė repeticija – “Kai žmogus bus laisvas, jis ir be sparnų skraidys. Knyga, mokslas, raštas … lietuviškas žodis jį į aukštybes pakels“ … – taip bylojo meisteris Krizas (Deividas Norvilas, dešinėje), kalbėdamas Deveikai (Liudas Mikalauskas, kairėje) apie laisvę.

Pasibaigus spektakliui užlipau ant scenos ieškoti dukters – mergaitė verkė. Paukščio skrydžio scena, iki sielos gelmių sujaudinusi išeivijoje gyvenančius lietuvius, rodos, tebepleveno ore. Knyga, kaip įprasminta kovos už lietuvišką žodį idėja,  įgavusi paukščio sparnus, sunkiai užgavo jausmus ir tiek aktoriai, tiek žiūrovai nepajėgė tramdyti ašarų.  “Spektaklis palietė žmonių širdis, – sakė projekto vadovas ir prodiuseris Žygis Janus, – vadinasi, mums pavyko!”

Po spektaklio Lietuvos Respublikos Generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius, pasveikinęs su artėjančiomis šventėmis, pasidalijo mintimis ir įspūdžiais.

Labai nuoširdžiai noriu padėkoti visai trupei, režisieriui ir artistams, kurie atvyko iš Lietuvos ir siunčia dvi svarbias žinias. Vieną čia, Čikagos lietuviams, kad jie svarbūs tiems, kurie gyvena Lietuvoje, o kitą, kurią parveš į Lietuvą, kad čia, Čikagoje, yra Lietuva, kuriai ši šalis yra tokia pat brangi kaip ir tiems, kurie gyvena Tėvynėje.

Generalinė repeticija – piršlybų scena Liutauras Sutkus Ir Renata Norvilė

Nežinojau, kaip mums pavyks per tokį trumpą laiką viską suspėti, – prisiminė miuziklo režisierius Nerijus Petrokas, – tačiau mane žavėjo entuziazmas – visi gamino dekoracijas, siuvo rūbus pagal užgaidas, kurios buvo keliamos internetiniu ryšiu, taigi atvykęs čia mačiau puikų įdirbį, ir man beliko tik reguliuoti. Amerikoje jaučiu lietuvių vienybę ir matau, kad lietuvybės čia labai daug. Širdį sušildė išpuoselėta Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijos bažnyčia, kur pajutau namų atmosferą. Ir šis kūrinys, spindintis lietuviška dvasia ir patriotiniu šauksmu, kelia klausimą, kas yra Tėvynė apskritai. Apie Petro Cvirkos kūrinius turiu savo nuomonę, – atsakydamas į Arvydo Reneckio klausimą, kaip šiandien Lietuvoje yra vertinama Salomėja Neris, Petras Cvirka – tie, kurie keturiasdešimtaisiais važiavo į Maskvą atvežti „Stalino saulės“, o dabar švenčiame Vasario 16–ąją, statydami spektaklius pagal jų kūrinius, kalbėjo režisierius,  – lengva teisti, tačiau nelinkėčiau niekam patirti to laikmečio išbandymų ir mėginimas smerkti mūsų kūrėjus, kurių ne tiek daug turime, ir nepripažinti jų kūrybos, kuri puoselėjo lietuvybės savimonę Ir kėlė lietuviškumo dvasią, man nėra suprantamas. Vėliau įvykęs lūžis rodo atradimų ir praradimų tarpsnius – mums derėtų atskirti pelus nuo grūdų, ir viena spalva viską dažyti aš neketinu, ir nelinkėčiau niekam.

Vestuvių scena (generalinė repeticija)

Lietuvių Operos Čikagoje chore dainuoju jau 27–erius  metus, – po spektaklio pasakojo Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjungos (ALIAS) pirmininkė Aurelija Dobrovolskienė. – Nors dviejų savaičių repeticijų maratonas prieš spektaklį būna nelengvas, bet visuomet laukiamas ir įdomus iššūkis. Tenka daug ko atsisakyti, kad kasdienines repeticijas suderintume su darbu ir šeimos reikalais. O šiemet prie tų įprastų iššūkių prisidėjo ir rekordiškai šalti orai bei tik dvi dienas trukusios repeticijos scenoje! Iki jų repetavome Lemonte, Pasaulio Lietuvių Centre. Anksčiau spektakliai paprastai vykdavo pavasarį, ir orai didesnių problemų nesukeldavo. Mano bendradarbiai stebėjosi, kodėl repeticijos neatšaukiamos, kai nedirba bankai, parduotuvės, jau nekalbant apie mokyklas. Tačiau man tos repeticijos buvo tarsi šventė! Negąsdino nei arktinis šaltis, nei ledu virstantis lietus – sėdi į mašina, įsijungi grotuvą su “Šnekučių” įrašu, ir pirmyn! Svarbu sėkmingai pasiekti Lemontą, o ten, Banio šeimos salėje, režisieriaus Nerijaus Petroko dėka pasijunti saugiai ir jaukiai. Režisierius visus pavergė savo asmenybės ypatumais. Malonu repetuoti su menininku, nuoširdžiai mylinčiu Lietuvą ir jos žmones, pažįstančiu jų charakterius, ydas, puikiai žinančiu papročius ir tradicijas. Lietuvybės esencija. Šiltai, su humoru, režisierius perteikia savo įžvalgas, papasakoja, pataria. Visi jautėmės svarbūs ir reikalingi. Prie geros darbinės nuotaikos prisidėjo ir solistų kolektyvas. Dar nuo “Meilės eliksyro” (2013 m.) pamiltas Liudas Mikalauskas, “Šikšnosparnyje” (2009 m.) dainavęs Deividas Norvilas. Stebėjomės puikiu mūsų primadonos Nidos Grigalavičiūtės persikūnijimu į valdingos kaimo moteriškės rolę. Savo energija ir atsidavimu žavėjo “Suktinio” šokėjai. Mano draugė, buvusi operos choristė, po spektaklio norėjo užtraukti “Žemėj Lietuvos”. Gaila, kad neišdrįso, manau būtų prisijungę ne tik žiūrovai, bet ir artistai scenoje. “Šnekučiai”, ko gero, bus mano vienas iš įsimintiniausių spektaklių. Tiek daug gerų emocijų! Puikios, artimos širdžiai melodijos lydi mane ir grįžus į kasdienybę.

Čikagos lietuvius subūrė valstybės 100-mečiui skirtas renginys – jaudinanti giesmė apie paukščio skrydį

Nepaprastai geri įspūdžiai, – tvirtino Liudas Mikalauskas – Lietuvos dainininkas (bosas), dėstytojas, – labiausiai patiko tai, jog žmonės suprato, atsiliepė ir atėjo, reagavo į kiekvieną situaciją, kurią bandėme sukurti. Šios dvi savaitės mums, atvykusiems, nepraėjo veltui, o mūsų kolektyvas šiandien džiaugiasi, nes čia jų kelių mėnesių darbas. Ačiū už priėmimą ir – myliu Ameriką!

Pagrindinis projekto rėmėjas – GP Transco.

Kiti rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvių Fondas, JAV Lietuvių Bendruomenė, Čikagos lietuvių Rotary klubas.

Projekte dalyvavo Renata Norvilė (Marcelė),  Aušra Jasaitė–Paulauskas (Anundienė), Ramūnas Paulauskas (Anundis), Liudas Mikalauskas (Deveika), Nida Grigalavičiūtė (Deveikienė), Deividas Norvilas (Krizas), Liutauras Sutkus (Simas), Linas Sprindys (Andrius), Julius Jokimas (Jonas), tautinių šokių grupė “Suktinis”, vadove Giedre Eleksyte–Knieza, Lietuvių Opera Čikagoje choras, pirmininkas Mindaugas Razumas. Režisierius – Nerijus Petrokas, projekto vadovas, prodiuseris – Žygis Janus, prodiuserio asistentai – Daina Miežlaiškis, Giedrė Knieža, choreografas – Alfredas Kondratavičius, garso režisierius –  Aivaras Stankevičius, dekoracijas kūrė Kernius Miežlaiškis, Edmundas Pranckevičius, kostiumus – Gražina Burneikis, Daina Miežlaiškis, Inga Pranckevičienė.