Šiais metais švenčiame Lietuvos meno genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį gimtadienį. Vienas pagrindinių Vyriausybės šia proga kuruojamos programos akcentų – jau kovo 21 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atidaroma paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“. Artėjant parodos atidarymui apie naują ekspoziciją, Čiurlionio kūrybos patyrimus Lietuvoje ir už jos ribų bei Čiurlionio ir tokių patyrimų išliekamąją vertę kalbamės su ekspoziciją rengiančio muziejaus direktore Daina Kamarauskiene.

Tarptautinėje parodoje M. K. Čiurlionio kūriniai žibės tarp amžininkų (XIX–XX a.) bei šiuolaikinių žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų. Daugiau kaip 70 dailės kūrinių, instaliacijų bei objektų ekspozicijoje atsiskleis Čiurlionio mąstymo ir matymo gylis bei novatoriškumas: nuo jūros gelmių iki kosmoso platybių. Bus eksponuojami kūriniai iš garsiausių Europos muziejų: Tate galerijos, Britų muziejaus, d‘Orsay muziejaus, Pompidou centro, Wenzelio Habliko muziejaus ir kitų. Kaip apibūdintumėte šios parodos išskirtinumą?

Apie Čiurlionį, jo bendraminčius ir bendraamžius kalbanti paroda ypač svarbi tuo, kad galime pamatyti, kaip Čiurlionis atrodo įvairių kitų šalių, jų menininkų kontekste. Parodai rinkomės tų menininkų, kurie kūrė tuo pačiu metu kaip ir Čiurlionis, darbus, norėdami parodyti tiek mūsų meno genijaus idėjų universalumą, tiek jų unikalumą.

Kuriant parodą taip pat buvo svarbu pasižiūrėti, ar Čiurlionio idėjos aktualios šių dienų menininkui. Atradome tikrai nemažai sąsajų.

Čiurlionis kalba apie universalius dalykus – žmogaus vietą pasaulyje, visatą, mūsų atsiradimą, mūsų buvimo šioje žemėje prasmę. Todėl rengdami ekspoziciją pamatėme, kad čiurlioniškos temos tikrai dar neišsemtos. Nepaisant pasaulyje dabar vyraujančių tendencijų, daugelis šių temų – aktualios šiuolaikiniams menininkams. Todėl paroda labai įvairi.

Paroda įgauna formą, netrukus bus parengta, tad jau galima matyti bendrą vaizdą. Koks jis? Kaip Čiurlionis atrodo šalia savo amžininkų?

 Paroda unikali tuo, kad greta įspūdingo dydžio instaliacijų žiūrovas ras ir gintaro lašą, šalia grandiozinių tapybos darbų – astronominius įrenginius, galės pasidairyti į kosmoso vaizdus, klausytis muzikos ir pamatyti, kaip atrodė pilnatys 1875-aisiais, Čiurlionio gimimo metais. Čia bus kino, videomeno kūrinių, tad kosmoso, jūros idėjas bus galima patirti skirtingais pojūčiais. Tačiau štai ką išgirdau iš atsitiktinai į rengiamos parodos erdvę užklydusios lankytojos: „Čiurlionis vis tiek yra pats įdomiausias menininkas“.

Galima sakyti, kad parodą kuriame ir patys norėdami pasitikrinti, dar kartą pasikartoti Čiurlionį, ir lankytojui parodyti, koks unikalus menininkas yra šalia mūsų.

Neslėpkim, dažnai tenka išgirsti tokį skeptišką pasakymą: „ai, koks čia genijus…“ Tad vienas iš mūsų siekių – pripratinti lankytojus prie minties, kad mes tikrai turime genijų. Nereikia dėl to nei gėdytis, nei kuklintis. Tuo turime didžiuotis. Maža tauta daug genijų neturi. Ir jei mes turime vieną genijų, tai jau labai svarbu.

Čiurlioniui dedikuota 150-ųjų metinių programa jau įsibėgėja, kaip žinia, įvairūs renginiai vyksta, idėjos pildosi ir užsienyje. Gal jau pajutote didesnį susidomėjimą Čiurlioniu užsienyje?

Daugiausia užklausų dėl Čiurlionio kūrybos gauname iš Lietuvos diplomatų ir užsienio valstybių lietuvių bendruomenių, švenčiančių Čiurlionį drauge su Lietuva ir norinčių paminėti jo jubiliejų.

Apie atgarsius šiandien kalbėti dar anksti, tačiau tai, kad pasaulis švenčia Čiurlionį, yra unikalu. Padedame rengti parodas visame pasaulyje – nuo Pietų Afrikos iki Australijos, visi žemynai apimti. Neturime tik užklausos iš Antarktidos (šypsosi). Tad parodos „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ atidarymo renginyje bus galima pamatyti sieną su pasaulio žemėlapiu – jame bus matomos vietos (žemėlapis vis pildysis), kuriose minimas Čiurlionis. Manau, kad tai yra mažas stebuklas – švęsti Čiurlionį pasaulyje.

O kaip Lietuvoje? Gal į Jūsų muziejų užsuka daugiau lankytojų?

Turime įkūrę pojūčių erdvę, kurioje – abi virtualios realybės patirtys – „Angelų takais“ ir „Pasaulių sutvėrimas“. Į šią erdvę ateina išties daug naujų pojūčių ieškančių lankytojų. Su nauja paroda, tikimės, ateis kita, kitokių lankytojų banga.

Vien dėl to, kad švenčiami Čiurlionio metai, aktyvesnio domėjimosi menininku nejaučiame. Lankytojų srautas buvo ir yra labai gražus, gausus, muziejuje visada lankosi daug labai įvairios publikos. Tuo labai džiaugiamės.

Vyriausybės programa „Čiurlioniui 150“ norėta pasiekti kiekvieną Lietuvos žmogų, kad menininko kūryba paliestų net ir mažiausias šalies bendruomenes. Programai pildantis, atrodo, kad Čiurlionį įvairiais būdais atranda skirtingos auditorijos. Kaip Jūs matote šią programą ir jos išliekamąją vertę?

Svarbiausia, kad mūsų šaliai nieko nenutiktų ir Čiurlionis, jo darbų originalai nedingtų. Kol Čiurlionis yra, kas ir kaip beprisiliečia – ar vaikai darželyje pieštų čiurlioniška tema, ar simfoninis orkestras naujai pergrotų Čiurlionio kūrinį – visa tai yra išliekamoji vertė.

Išliekamoji vertė lieka galvose, ne paminkluose – tai svarbiausia. Jei pastatysime dar vieną paminklą Čiurlioniui, kuris išliks šimtą metų, kūrėjo geriau nepažinsime. Kita vertus, jei kiekvienas vaikas kažką pačiupinėjo, piešė ar mokykla dvi valandas kūrė Čiurlioniui skirtus ketureilius – po viso to šiuose vaikuose kažkas liks. Galbūt kažkas siuvinės, aus ar tiesiog klausysis muzikos – kiekvienas žmogus bus prisilietęs taip, kaip jis supranta. Man atrodo, kad tai yra labai didelis dalykas.

Įsivaizduokime: kas būtų, jei Čiurlionio nebūtų buvę…? Ko būtume netekę?

Jei jau buvo lemta ir taip susiklostė, kad Čiurlionis gimė mūsų žemėje, tai mūsų reikalas – suprasti jo reikšmę, gylį, svarbą ir tuo džiaugtis. Tada turėsime išliekamąją vertę.

Mes Lietuvoje turime tokio masto genijų, kuriuo žavisi pasaulio žmonės, kurį atradę nustemba, kad iki šiol nieko negirdėjo, nežinojo apie jį. Pasaulio meno istorija nėra pilna, jei joje nėra Čiurlionio. Tai išskirtinė asmenybė: jam patekus į bet kokią tarptautinę parodą, tarptautinį kontekstą, visi supranta, kokio svorio tai menininkas.

Manau, kad prisistatydami Čiurlionį pasauliui, kviesdami pažinti mus, dar nesame išnaudoję viso šios asmenybės potencialo. Čiurlionyje yra labai daug lietuviško mentaliteto, kurio mes net neįvardijame. Kodėl kartais esame tokie nostalgiški, nemėgstame labai ryškių spalvų, kodėl mūsų dainos tokios graudžios, o miestų, aikščių, pastatų formos nėra grandiozinės? Tai mūsų tapatybės dalis ir Čiurlionis tai labai gerai atskleidė.

Jeigu jo nebūtų, mes tikrai būtume smarkiai…smarkiai skurdesni. Bet tą reikia suvokti.

2025 metais švenčiame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąjį jubiliejų, UNESCO paskelbtą minima sukaktimi. Programą kuruojanti Vyriausybės kanceliarija kviečia pasinerti į Čiurlionio kūrybą su šūkiu „Giliau, nei siekia žvilgsnis“ – nes žymiausio visų laikų lietuvių menininko darbai nėra tik paviršiuje matomi vaizdai ar garsai, bet ir kodai, kuriuos smalsus žiūrovas gali tyrinėti. Daugiau informacijos apie šiai progai skirtą programą „Čiurlioniui 150“ rasite svetainėje ciurlioniui150.lt.

Pašnekovę kalbino:

Miglė Pavliukovičienė, Vyriausybės komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus

Komunikacijos ekspertė