Teismo posėdžiui pasibaigus. Su Albinu Kentra (viduryje) | J. Vaičienės nuotr.

Daiva Tamošaitytė, www.alkas.lt

Kas nepažįsta legendinio miško brolio Albino Kentros, sovietų okupuotoje Lietuvoje praradusio tris tikrus brolius mūšiuose už laisvę ir daugybę kitų? Dažnai jį matau einantį Totorių gatve, nes gyvenu per keletą namų: sunkiai šlubčiojantį, kantriai nešantį sužeidimų ir randų naštą, bet nesuvokiamos stiprybės palaikomą, šviesiomis mėlynomis akimis žvelgiantį tiesiai į širdį. Ir visada pagalvoju: štai eina asmenybė, gyva legenda, kuri turi būti apsupta jaunų žmonių kaip gyvas meilės, tiesos ir atsidavimo Tėvynei pavyzdys, nesusaistytas jokių medalių ir pagyrų, tik miško brolių priesaikos, kurios neišdavė, kuklus ir visur esantis laiko metraštininkas; kiekvieną jo žodį turėtų gaudyti jauno žmogaus ausys.

Bet jis vaikšto be apsaugos, vienišas ąžuolas, nelinkstantis vėjyje. Kaip ąžuolas, geriau miške atšlyjantis nuo menkaverčių krūmokšnių, nei kovojantis dėl vietos po saule. Vien būti šalia jo ir matyti jį yra didelė garbė ir laimė tam, kas ieško atsparos nelengvais vertybių sumaišties laikais.

Ir kas nežino liūdnos jo globojamos Miško brolių draugijos istorijos, kuri netrukus pasieks kulminaciją ir atomazgą, spalio 6 dieną Lietuvos aukščiausiajam teismui veikiausiai paskelbus galutinį ir neapskundžiamą verdiktą dvidešimt dvejus metus trunkančioje byloje, virtusioje valstybine?

Kartais regis, jog Dievas šią ypatingą sielą laiko pasaulyje tam, kad kuo daugiau žmonių kad ir kokiomis sunkiomis sąlygomis sužinotų tiesą apie Lietuvos išsivadavimo kovas, ir kad baigtųsi jų atžvilgiu bėgamas dviprasmybių ir vilkinimų maratonas, kurio baigtį gali užtikrinti tik drąsi ir nepriklausoma Lietuvos teisėsauga.

Albino misija yra savita – jis sukaupė didžiulį archyvą ir įkūrė muziejų, skirtą ne vien praeities įvykiams vertinti ir įamžinti, kaip Lietuvos genocido ir rezistencijos centras, bet kaip švietimo židinį augančioms kartoms.

Jį supa ištikimų bendraminčių ir bendradarbių būrys, jis skleidžia žinią užsienio, pirmiausia Norvegijos, Danijos ir kitų Šiaurės šalių žmonėms per konferencijas ir pristatymus.

Ši visuomeninė organizacija yra įtraukta į didžiulį tarptautinį Baltijos jūros valstybių iniciatyvos ir muziejų tinklą, kurio vadovas ir įkūrėjas Johanesas Bachas Rasmusenas yra pažymėjęs, jog tik A. Kentros dėka šiose šalyse daugybė žmonių pirmą kartą sužinojo apie šaltojo karo tikrovę iš pirminio šaltinio ir tai, kokį vaidmenį suvaidino lietuvių rezistencija.

Deja, danų vaikai daugiau apsišvietę, nei lietuvių, kuriems edukatorių diegiama nuostata, jog visa tai sena istorija, geriau gyventi pažangia ateitimi. Kažin, kiek moksleivių lankėsi Labdarių 10/Totorių 9 esančiuose rūmuose?

1992 metais valstybė gerai suprato šio sumanymo reikšmę ir suteikė MBD nuosavybės teisę pastatui, o veikiau jo griuvėsiams atkurti (beje, jis buvo įkeistas ir atiduotas išvaržyti dėl skolų), ir iki 2000 metų, palaikomas VLIK‘o, JAV išeivijos, neatlygintinai dirbusių politinių kalinių ir tremtinių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos kariuomenės, šaulių, visuomenininkų ir kitų asmenų iš dr. Kazio Bobelio skirtos 15 000 JAV dolerių aukos, draugijai valstybės skirtų tikslinių dotacijų, narių ir kitų rėmėjų lėšų pastatas sėkmingai kilo iš griuvėsių ir buvo atstatyta net 75 nuošimčių jo vertės (vėliau sumažinta iki 63,5 %) ir sukurta 44,36 % naujo bendro ploto.

Iš viso draugijai statybos darbai kainavo 2,5 mln. litų. Albinas Kentra iki smulkmenų buvo numatęs visą pastato planą: svečių namus, valgyklą, patalpas narių ir giminingų pilietinių organizacijų veiklai, kūrybos erdvę, biblioteką skaityklą, konferencijų, kino sales, didžiulę salę iškilmingiems renginiams ir koncertams, kurią turėjo puošti grafiko Antano Kmieliausko freskos…

Su užsidegimu ir įkarščiu dirbusių lietuvių šviesuolių akys jau regėjo Lietuvos sostinės centre įsikūrusį svarbų tautai ir jos istorijai kultūros židinį.

Priminsiu: tai istorinis pastatas, iš kurio 1919 metais išėjo pirmasis šimto savanorių būrys Tėvynės ginti. Galbūt tai kažkam buvo neparanku, gal šis projektas buvo suvoktas kaip grėsmingas konkurentas? O gal, kaip vartotojiškoje visuomenėje tapo įprasta, kažkam užaugo apetitas, pamačius atnaujintą didelį pastatą su vidiniu kiemu brangioje vietoje?

Šiaip ar taip, likus metams iki galutinio pastato suremontavimo viskas buvo sustabdyta, o 2005 metais ne teismų sprendimų pagrindu, bet Vilniaus miesto savivaldybės juridinio skyriaus ir Registrų centro nutarimu Miško brolių draugijos nuosavybė netikėtai tapo valstybės nuosavybe. Ir nuo tada valstybė per savo atstovą Turto banką atkakliai siekia draugiją iškeldinti, nepaisydama nei akivaizdžių teisminių procedūrų pažeidimų ir painiavos, nei ministro Gedimino Vagnoriaus liudijimų bei pasiūlymo, jog valstybė bet kada gali atsiimti ieškinį.

Gėda dėl tokio vėlesnių vyriausybių požiūrio. Gėda prieš užsieniečius ir svečius, kurie lankosi nebaigtose įrengti patalpose lyg kokiame pogrindyje, eina per apžėlusį kiemą, kad rūmas iš gatvės pusės nuolat apklijuojamas nuskurusiais plakatais…

O ant jo atnaujinto fasado turėjo būti iškeltas Arvydo Každailio sukurtas pastatą juosiantis nepriklausomybės kovų simbolis – devynių LLKS partizanų apygardų ženklų serija. Draugija patiria daugybę finansinių nuostolių, pastatas pradėjo nykti, rėmėjų lėšos nuteka nesibaigiančioms ginčo peripetijoms spręsti, užuot jas panaudojus kūrybinei veiklai, o sukauptam kino, vaizdo ir garso archyvui daroma didžiulė žala, nes jis laikomas nepritaikytomis sąlygomis. Galbūt kažką masina ir šis unikalus archyvas? Prisiimti kito nuopelnus sau – ne toks retas reiškinys sudaiktėjusių žmonių sąmonėje.

Visoje šioje istorijoje akivaizdu viena: daug bylą tyrusių žmonių supranta ir palaiko draugijos ketinimus bei galimybę atkurti pažeistas teises į nuosavybę, tačiau stinga politinės valios. Ir tai nenuostabu, žinant, kokia Lietuvos gynėjus menkinanti, stumianti į tylą ir visuomenės paribius atmosfera vyrauja pastaraisiais dešimtmečiais šalyje.

Girdint, kad ieškovo atstovas į taiklų aukščiausiojo teismo teisėjo klausimą (rugsėjo 6 d. vykusio teismo svarstymo metu), kaip šis vertina buvusį teisėtą 1992 metais įsigaliojusį ir tryliką metų veikusį valstybės sprendimą, atsako, jog tai buvo „žmogiška klaida“… Mat tikrų argumentų nusavinti svetimam turtui nėra, bet kyla klausimas, ar tokio rango teisėjai sutiks būti klaidinami netiksliais ir silpnais argumentais? Juk draugija iš pat pradžių buvo ne valstybinio užsakymo vykdytoja, o teisėta savininkė.

Šiuo metu svarbu atkreipti dėmesį į kelis veiksnius. Pirma, ši byla yra valstybinė, ir jos svarbą rodo septynių aukščiausiojo teismo teisėjų atstovavimas teisėsaugai.

Antra, ji yra istorinė, bet ne tik tuo atžvilgiu, jog jos objektas yra visuomeninė organizacija, sauganti istorinę medžiagą. Kaip rodo pasaulio istorija, panašios bylos visada išlieka, jos iškyla kaip etiniai doroviniai metmenys nepaisant visuotinių lūžių, pervartų ir kataklizmų.

Tautų sąmonėje neišlieka (išskyrus registrus) jokios bankų klerkų ir beveidžių administratorių pavardės, jas nupučia laiko dulkės, tačiau iškiliosios asmenybės įveikia visus, regis, neįveikiamus laiko ir erdvės suvaržymus.

O teisėjas yra svarbus asmuo, kurio vardas gali išlikti šiame laiko maratone, jeigu jis įamžins teisingą istorinį sprendimą. Išlikti ta prasme, kurios vardan jis ir dirba teisingumo darbą. Įsirašyti aukso raidėmis į iškiliausiųjų knygą.

Ir trečias veiksnys yra moralinis ideologinis. Krašto apsauga yra kertinis valstybės saugumo akmuo. Daugelį metų dejuojama, kad jaunimas nenori eiti į kariuomenę, atlikti pareigos Tėvynei, tuo pačiu metu kariai nuolat susiduria su įvairiais finansiniais buitiniais sunkumais ir realiai, ne nuostatuose, neapibrėžta būkle, kuri užtikrintų jų svarbą visuomenės hierarchijoje.

O kas tuos jaunuolius ugdo? Juk istorinis perimamumas iš mūsų miško brolių, pokario laisvės kovotojų yra svarbiausias ugdymo akstinas, tai yra atkurtosios mūsų kariuomenės pagrindas, ir Miško brolių draugijos veikla per šitiek metų, jei būtų toliau viešai remiama valstybės, būtų suvaidinus milžinišką vaidmenį jaunimo protuose, nes joje dalyvautų ir savanoriai, ir šauliai, ir visi piliečiai, kuriems rūpi tvirta ir aiški vertybių sistema.

Būtina pabrėžti, kad MBD savo pobūdžiu yra išskirtinė dėl plataus lietuvių inteligentijos, kultūros ir meno žmonių palaikymo, atvirumo, tai nėra griežtai organizuotas ideologinis vienetas. Esamos kitos panašaus pobūdžio organizacijos pagal esamą būklę šios pareigos tinkamai neatliko, išskyrus fasadinį šventinį vaidmenį ar raštų bei apeliacijų rašymą, nes matome, kaip jas gožia atneštinės paradigmos, ir svarbūs jų keliami klausimai lieka neatsakyti.

Retorinis klausimas: ar gali būti Tėvynę ginančiųjų ir jos istorinę atmintį saugančiųjų per daug?

Galiausiai visos tarptautinės gynybinės organizacijos stebi, kaip atskiros šalys tvarkosi pačios, o nelaukia malonių iš NATO ir kitų tarptautinių gynybos šaltinių. Ir šiuo atveju matome didelį paradoksą, kai Ukrainos Tėvynės karas duoda visiems gerą pamoką, kaip reikia pirmiausia žiūrėti savo tautos ir valstybės ir įnešti pokyčių į regis subalansuotą savitarpio pagalbos struktūrą.

Lietuviai bendrame fone atrodo nepriekaištingai, remia ukrainiečius, nes gerai atsimena tuos kovų laikus miškuose ir okupuotų tautų brolystę gulaguose. Tačiau niekada negalima to daryti savo piliečių sąskaita, pamiršus savus pajėgumus – turiu galvoj disproporciją tarp politinių sprendimų ir realių galimybių, kurias užtikrina valstybės rūpestis pirmiausia savais piliečiais.

Šiame kontekste norėčiau išreikšti keletą minčių, kurios jau ilgą laiką neduoda ramybės. Man atrodo, kad pagrindinė atstovaujamoji žiniasklaidos terpė, kuri atspindi kintančias politines realijas, nepalaiko istorinio Lietuvos laisvės kovų tęstinumo.

Dar daugiau: matau mažai ką bendra tarp Jono Žemaičio, Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto ir šimtų tūkstančių laisvės kovotojų, moterų ir vyrų, diplomatų ir valstybininkų tęstos tautiškos demokratinės lietuvybės vizijos, idealų, moralinio švarumo ir tiesiog skaidraus civilizacinio savo būdingos kultūros suvokimo bei dabartinių mišrių, neaiškių ir dažnai šokiruojančių pakaitalų, kurie įkyriai peršami per įvairias nevalstybines iš užjūrių valdomas organizacijas.

Kokią teisę jos turi formuoti pagrindines mūsų kultūros ir savimonės sroves? Jokios. Bet tai vyksta, ir kaip tik dėl to panašios bylos paskęsta dirbtinių „vertybių“ šurmulyje. Tarp poetų, mokytojų, švietėjų, aukštąjį mokslą baigusių valstybininkų, išaugusių gimtinės, kaimo gamtoje ar susiformavusioje žalioje lietuviško miesto infrastruktūroje ir nuo gimimo lydymų šeimoje perduodamo etninio bei kultūrinio paveldo, tai yra, istorinės prigimtinės perdavos, todėl išnešusios mūsų kultūrą į literatūros ir rezistencijos aukštumas, ir šiandieninio nutautusio kosmopolitinio atžalyno, kuris neva atstovauja lietuviškoms vertybėms, nėra jokios jungties.

Ši takoskyra yra labai bauginanti, todėl esame menamoje tautos išnykimo akivaizdoje. Tačiau dabar ir yra laikas susivokti ir atmesti visa, kas mūsų tautos istoriją ir jos pasiekimus mėgina išmesti į istorijos šiukšlyną. Lietuvis turi ką pasakyti ir gali rodyti pavyzdį, atmesdamas žemesnes tik į pelną ir prekę orientuotas visuomenių organizavimo ir bendrabūvio formas.

To neužmirškime ir mėginkime atgauti prarastas pozicijas, atgaivinti didžiąją dvasinę savo pirmtakų viziją. Galvokime apie jauną žmogų, kuris ieško ir neranda tinkamų pavyzdžių ir žinių savo pašaukimui realizuoti, kai jie yra čia pat, bet apie juos nekalba nutautusi ir globalių vėjų perpučiama visuomenės nuomonę formuojanti saujelė. Galvokime apie ateinančias kartas, kurios perims paveldą ir užtikrins Tėvynės gynybą.

Grįžtant prie Albino Kentros ir šios bylos, kuri yra akivaizdžiai ne tik valstybinė, bet politinė, šiandien realijos yra tokios, jog žymus partizanas, nusprendęs centrą kurti ne tėviškėje (kuris gal tebūtų vietinės reikšmės muziejus turint galvoje dabartinę regioninę politiką), o sostinėje, jaučiasi nuvylęs žmones, investavusius Lietuvai, nes centras turėjo garsinti Lietuvą pasaulyje.

Štai Antanas Kmieliauskas atidavė savo nacionalinę premiją, bet taip ir pasimirė, nesulaukęs galimybės papuošti savo darbais rūmų menių; liko neapskaityti narių įnašai, Kazickų fondas remia kasdienes išlaidas, o pagalbininkų indėlio nė nesuskaičiuosi. Ir, suprantama, kiek gali idealistai kyboti nežinomybėje? Tą nežinomybę gali nutraukti principingas teisėjų sprendimas.

Albinas atsako į du mano pateiktus esminius klausimus.

– Ką darysite, jeigu Lietuvos aukščiausiasis teismas paskelbs neapskundžiamą nuosprendį draugiją iškeldinti iš jos sukurto pastato. Kur bus kraustomi archyvai, tęsiama veikla?

– Neturime vietos kur persikelti. Tikime teisingumu ir sveiku protu.

– Kas bus su į atstatymą įdėtomis lėšomis? Ar Turto bankas pinigų negrąžins?

– Nežinome.

Pabaigos pastaba. Ši byla nėra viena iš daugelio eilinių bylų, kada kyla ginčai dėl turtinės nuosavybės. Ji rodo tendenciją Lietuvos patriotus paversti beturčiais, beglobiais ar praradusiais įtaką žmonėmis, netgi viešai surengti spektaklį ir pirštu rodyti, kad visiems, kurie norės išlaikyti nepriklausomą kultūros ir istorijos suvokimą, gali baigtis panašiai.

Ir, žinoma, valstybės vardu veikiantys asmenys negali nuslėpti troškimo perimti dar vieną brangų objektą, nematydami moralinės žalos, daromos valstybės prestižui. Ir vis dėlto tikime, kad teisingumas anksčiau ar vėliau laimės.