Lolita Braza: „Sakiau, kad grafike niekada nebūsiu“. ŠAVB nuotr.
Diana Janušaitė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyresn. tyrėja, www.voruta.lt
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka (ŠAVB) tęsią tradiciją organizuoti respublikines ekslibriso parodas. Šiais metais biblioteka kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga kviečia paminėti 1928 m. Kaune surengtos pirmosios lietuvių ekslibriso parodos sukaktį ir dalyvauti 25-ojoje jubiliejinėje respublikinėje ekslibrisų parodoje.
Ekspozicijoje bus galima išvysti septyniasdešimt keturių menininkų darbus, sukurtus 2022–2024 metais. Šalia jau pripažintų, garbių kūrėjų (Alfonso Čepausko, Augustino Virgilijaus Burbos, Mikalojaus Povilo Vilučio ir kt.) darbų matysite ir jaunų autorių (Ramūno Petrusevičiaus, Loretos Uzdraitės, Ugnės Rudinskaitės ir kt.) sukurtus ekslibrisus. Paroda bus eksponuojama didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir bus organizuojami keturi parodos pristatymo renginiai.
Siekdami populiarinti pradėtą veiklą ir skatinti visuomenę domėtis ekslibriso menu, pakalbinome didžiuose šalies miestuose gyvenančius ekslibrisų meno kūrėjus. Portalo „Voruta“ skaitytojus kviečiame skaityti interviu su dailininke Lolita Braza, kuri šiuo metu gyvena ir kuria Šiauliuose.
Kada ir kaip susidomėjote ekslibrisais?
Pradžių pradžia buvo graudžiai juokinga. Tada mokiausi ketvirtoje klasėje. Pas draugę pamačiau iš užsienio parvežtą tokį antspaudėlį, su kuriuo buvo galima antspauduoti ar kitaip žymėti knygas. Tas antspaudas buvo su meškiukais ir paukšteliais. Užsigeidžiau ir aš tokį patį turėti. Kaip tyčia, vėliau namie sesės kuprinėje radau antspaudą su užrašu „Uplačeno +“. Tuo antspaudėliu pažymėjau savo ir dalį tėvų bibliotekoje esančių knygų. Vakare pasigyriau sesei ir pakviečiau pažiūrėti, kokį puikų darbą padariau. Ji neapsidžiaugė ir perspėjo, kad dabar tėtis man „kailį nulups“, o ją pačią į kalėjimą už partinę išdavystę pasodins. Aš iš karto puoliau į ašaras ėmiau tas knygas trinti. Aišku, ten rašalas nebeišsitrynė, todėl sesė padėjo tuos puslapius išplėšyti. Galima sakyti, kad tai buvo pirmoji mano „ekslibrisinė nelaimė“.
Rimčiau ekslibrisais susidomėjau besimokydama Šiaulių vaikų dailės mokykloje. Dailininkas E. Juchnevičius pirmąkart atnešęs linoleumą parodė, kaip jį raižyti. Tiesa, iš pradžių buvo sunku, linoleumas kietas, kalteliai prastai išgaląsti. Teko pavargti. Visos rankos nuo raižymo buvo kruvinos, apimdavo nusivylimas, koks čia menas ta grafika. Linoleumas kietas, kaltas neklauso, slysta per jo paviršių, pritrintos ant delnų pūslės, krumpliai nutarkuoti. Tada sakiau, kad grafike niekada nebūsiu ir neraižysiu tokių nesąmonių.
Kas jus paskatino pakeisti tokį mąstymą?
Kai studijavau Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) Dailės fakultete, šeštadieniais mėgdavau nueiti į fakulteto antrus rūmus. Paprastai tokiu metu ten nieko nebūdavo, o kadangi tuo metu bijojau savo meninės išraiškos, mėgdavau sau tyliai kažką atsispausdinti. Vieną tokį šeštadienį prie manęs netikėtai priėjo grafikas Rimantas Tomas Buivydas. Išvydęs, ką aš darau, jis ištarė: „O kaip tu čia gerai dirbi, vaikeli, tik dirbk taip ir toliau.“ Šie jo žodžiai buvo lemiami. Taip R. T. Buivydas tapo mano baigiamojo darbo apie ekslibrisą vadovu.
Kiek iš viso knygos ženklų esate sukūrusi?
Apie septynis šimtus. Kiekvienas iš jų turi savo mini istoriją. Pati kurioziškiausia – užsakomoji. Po vienos Naisių festivalyje vykusios edukacijos „Susikurk sau ekslibrisą“ prie manęs priėjo jauna mergina ir paprašė mano kontaktų. Prabėgus pusmečiui ji kreipėsi į mane su prašymu sukurti ekslibrisą jos draugei. Gavusi visus reikiamus duomenis: vardą, pavardę, pomėgius, sukūriau ir klientei atidaviau užsakytą ekslibrisą. Tuo metu atrodė, kad mergina liko labai patenkinta, tačiau kitą dieną sulaukiau jos skambučio. Tuo metu darbe kaip tik vyko posėdis, pagalvojusi, kad galbūt nutiko kas nors rimto, tylomis atsiliepiau. Klientė dar kartą patvirtino, kad užsakymu liko labai patenkinta, tačiau jai kilo klausimas, o kur tas ekslibrisas naudojamas. Didžiausia kuriozinė situacija, kai žmogus pateikia užsakymą, gauna sukurtą darbą, už jį susimoka, o po to pamiršta jo paskirtį.
Kas jums asmeniškai yra ekslibrisas?
Ekslibrisas metams bėgant tampa neatskiriama mano gyvenimo dalimi: poilsiu, pramoga, pažinimu, pokalbiu, istorija, nuotykiu, džiaugsmu, dovana, prisiminimais ir pačiu gyvenimu. Jis ištikimas, nepamainomas, įdomus ir paslaptingas, protingas ir kantrus. Jis moka laukti, bet jo pamiršti neįmanoma. Tai amžinai trunkanti draugystė. Jei mūsų vieną dieną nebebus, jis liks, nes ekslibrisas – nemirtingas. Tai mano indentifikavimo ženklas, tai mano žaidimo erdvė, intelektuali dėlionė, skanūs atradimai ir nauji kūrybos horizontai.
Man ekslibrisas – tai pagrindinė saviraiškos priemonė. Kai gaunu užsakymą ar kyla emocinis pagrindas sukurti ekslibrisą sutiktam žmogui, aš nešiojuosi tą mintį su savimi visur kur tik einu, ką tik darau. Šauniausia, kai mane kas nors veža automobiliu. Tada aš išsitraukiu savo eskizų bloknotą, viską ten sueskizuoju ir taip koks nors pamatytas elementas iš aplinkos, iš kalbos išsprūdęs žodis tampa ekslibriso pagrindine mintimi.
Ar sunku kurti knygos ženklus nepažįstamiems žmonėms?
Anksčiau tikrai jaučiau tokį barjerą, atrodė, kaip aš čia nepažįstam ką nors sukursiu. Dabar pasiekiau tokį lygį, dėl kurio galbūt šiek tiek nukenčia meninė, kruopštumo pusė, bet greičiausiai sukurtas mano darbas buvo per naktį, o kitą rytą atspaustas ir padovanotas.
Ką jūsų darbuose reiškia išraižyti skaičiai?
Kadangi mano gyvenime taip jau susiklostė, kad pavardžių kaita buvo didelė, nutariau, jog inicialais, monogramomis, ekslibrisų nebežymėsiu. Ekslibrise visada palieku skaičių, pagrindinį atpažinimo rodiklį, kuris, kaip įsitikinau, tikrai veikia. Tą patvirtino ir Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai, kurie pagal skaičių seką atskiria mano ankstesniosios kūrybos darbus nuo dabartinės.
Jūsų nuomone, kodėl svarbu ekslibrisus ne tik kurti, bet ir juos eksponuoti įvairiose parodose?
Man svarbu, kad ekslibrisas užkariautų žmones – žinotų, kas jis toks, kur naudojamas ir kaip tariamas šis sunkus žodis. Po parodos priėjęs žmogus kalbina kalbina, galvoju, oho, koks susidomėjimas… Pasirodo, taip jis išreiškia norą turėti knygos ženklą. Vieni tiesiai šviesiai, kiti – per aplink.
Atsitinka, kad tenka sukurti žmogui, kurio nebėra. Taip padariau savo seneliui, Lietuvos savanoriui Antanui Ulenskui atminti. Tuomet pagalvojau, kad tai tarsi ne tik pagarbos ženklas šiam žmogui, bet ir savotiškas atminimo dokumentas. Arba spontaniškai sukuriu žmogui, sutiktam parodoje. Aš jį seku, domiuosi jo gyvenimu, jis man šiek tiek įdomus ir štai – siurprizas, džiaugsmas, pažintis abiem, užsimezga draugystė.
Ką manote apie bibliotekos iniciatyvą gaivinti tradicijas ir organizuoti respublikines ekslibriso parodas?
Nenuostabu, kad Šiauliuose atgijo ekslibriso tradicija. Auksinio diplomo laikus mena dailininko Gerardo Bagdonavičiaus ekslibriso laimėjimai, gausus būrys šiauliečių, eksponuojančių savo kūrybą 25-ojoje Lietuvos ekslibriso parodoje, ŠAVB kaupiamas ekslibrisų fondas.
Labai džiaugiuosi, kad Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka ėmėsi šios išskirtinės veiklos. Džiugu, kad ši paroda knygos ženklui suteikia gyvybingumo, juo domimasi ir tęsiamos lietuviško ekslibriso kūrybos tradicijos. Norint tai daryti, reikia vadovų supratimo, išmanančios komandos ir, žinoma, ekslibrisų. Kviesdami Lietuvos dailininkus dalyvauti tokiose parodose užmezgame draugiškus ir dalykiškus santykius, kitus skatiname atnaujinti ekslibriso kūrybos pomėgį, drąsiname jaunus ir pirmus žingsnius knygos ženklo link žengiančius kūrėjus. Ypač parodas papuošia patyrę ekslibriso meistrai Alfonsas Čepauskas, Albertas Gurskas, Povilas Šiaučiūnas, Rimantas Tomas Buivydas, Mikalojus Povilas Vilutis ir kiti.
Kuo jums asmeniškai svarbus dalyvavimas 25-ojoje Lietuvos ekslibriso parodoje?
Jau ne pirmi metai dalyvauju parodose, susitinku su įvairiais ekslibriso kūrėjais. Per ilgą laiką daug kūrėjų paliko mus, dabar ateina nauja karta. Kur esu aš? Pagalvojau, kad aš esu jungtis tarp praeities ir ateities. Mane tas labai jaudina, kad galiu būti tarpininkė, kaip kokia laikmena, nes atsimenu, ko kiti nebežino, nematė, nepatyrė ir galiu pasidalinti su kolegomis prisiminimais, istorijomis, nutikimais. Turiu galimybę įamžinti ekslibrisų kūrėjus – Klemensą Kupriūną, Sigitą Prancuitį, Elžbietą Zalogaitę, Algimantą Šlapiką, Gintarę Norkienę. Viliuosi, kad ir ši paroda bus kupina nuostabių emocijų ir susitikimo džiaugsmo. Vis per tą ekslibrisą!
Kokie yra tolesni jūsų kūrybiniai planai?
Ekslibrisų aš tikrai nežadu paleisti. Norisi, kad mane atpažintų iš raižymo stiliaus, realizuotų minčių, o ne tik iš skaičiaus, kuris seka ekslibriso kamputyje. Jeigu kai kurie sugeba po penkis tūkstančius ekslibrisų sukurti, tai man tie – septyni šimtai yra tik pradžia, todėl planas nesustoti kurti tikrai yra.
25-oji Lietuvos ekslibrisų paroda eksponuojama:
2024 m. gegužės 17 d. – birželio 11 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, Aušros al. 62, Šiauliai.
2024 m. birželio 21 d. – rugpjūčio 1 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Galaunių namuose, Vydūno al. 2, Kaunas.
2024 m. rugpjūčio 14–30 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Projektų erdvėje, Vokiečių g. 4, Vilnius.
2024 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 12 d. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, H. Manto g. 25, Klaipėda.
Projektą „Dvidešimt penktoji Lietuvos ekslibriso paroda“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
Projekto partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus grafikos meno centras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Galaunių namai-muziejus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
