Vila „Anapilis“, Palanga. Iš A d i k l i e n ė  E. J. Basanavičiaus gatvė: aplankas. – [Palanga, 1978-1984]. – [36] lap.: iliustr.- Saugoma Palangos viešosios bibliotekos skyriaus kraštotyros fonde

Dainora KANIAVIENĖ, www.voruta.lt

Grafai Tiškevičiai, kurdami Palangos kurortą, architektūroje paliko daug užkoduotų literatūros inkliuzų: šiandien mažai ką besakantis vilų vardynas anaiptol nėra beprasmis. Netuščiai svečiuodamiesi pas grafus leido laiką ir viešėdami iškilūs amžininkai tarp kurių būta talentingų literatų.

Čia parašyta Nobelio verta istorija, bei apgalvota „Žygimanto Augusto“ dramaturgija.[1] Tačiau kol vasarą dienomis mėgautasi jūros ir saulės teikiamais malonumais, popietėmis užsiimta rašto darbais, vakarais – įvairios dramaturgijos stebėjimu vasaros teatre, dalyvavimu literatūriniuose vakaruose, koncertuose[2], žiemą, grafų Tiškevičių rūpesčiu įsteigtoje mokykloje, Palangoje lavinosi ir augo jaunoji karta, kuri pakeitė Lietuvos istoriją, perbraižė žemėlapius[3]. Užkoduoti literatūros inkliuzai, kurie turėjo traukti vasarotojų dėmesį ir nostalgiją, vargu ar moksleiviams labai rūpėjo. Jie Palangą dažniau atsimena kaip nelegalios knygnešystės centrą bei nuolatinio skaitymo patirtį. Ko jau ko, bet knygų visomis formomis Palangoje visada užteko ir vasarotojams, ir moksleiviams.

Palangos architektūroje galima rasti ištisą knygų herojų tinklą. Dažna vila, tik pastatyta, gaudavo rašytojo H. Senkevičiaus personažo vardą, pavyzdžiui, Uršulė, Danutė, Zbišekas, Basia. XIX amžiaus pabaigoje H. Senkevičius jau buvo vienas populiariausių Lenkijos istorinio žanro rašytojų.[4] 1896 m. romanas „Quo vadis“ jam atnešė tarptautinį populiarumą ir žinomumą. Per pirmą dešimtmetį jis buvo išverstas į 18 kalbų, tarp kurių japonų ir arabų. 1901 m. prancūzai ekranizavo šią istoriją. 1905 m. gautas literatūros nobelis už knygą „Tvanas“ tik dar labiau atkreipė dėmesį į kitus istorinio žanro kūrinius.[5] Tai pirmas lenkų rašytojas gavęs literatūros nobelį ir pirmas gautas nobelis už kūrinius, kuriuose aprašyta Lietuva, jos kaimai, dvaro ir kaimo santykis. Grafai Tiškevičiai Henriko Senkevičiaus kūrinių herojų vardyną rinkosi atskleisti ir įprasminti tas vertybes, kurios jiems buvo svarbios. Palangai svarbus romanas „Kryžiuočiai“, legenda apie Žalgirio mūšį bei šekspyriškoji Danutės ir Zbišeko tragiška meilės istorija, tapusi romano ašimi, ir likusi simboliniais vilų vardais, kurie XX amžiaus pradžios vasarotojams priminė tai, apie ką kalbėjo visa XIX amžiaus pabaigos intelektualioji visuomenė: dviejų tautų, Lietuvos ir Lenkijos, bendrą istorinę praeitį, ATR laiką. Grafai Tiškevičiai apgaubė Palangą unijinę istoriją menančiu literatūriniu tinklu.

Yra vilų pavadintų  ir  rašytojo Adomo Mickevičiaus herojų vardais. Vienas iš jų būtų tuomet sumanytasis naujadaras „Gražina“, kuris itin greitai prigijo ir įėjo į lietuvių vardyną, kitas – Aldona. Vilos „Gražina“ ir „Aldona“ įprasmina Mickevičiaus 1824 m. vasaros poilsio legendą mažame namelyje Vytauto g. 70, kuri dažnam tapdavo svaria traukos priežastimi vasarojimui pasirinkti būtent šį, dar besikuriantį, kurortą.[6] Apskritai, šioji legenda dažną XIX a.  pabaigos literatą viliojo į Palangą kurti. Adomas Mickevičiaus kūrybos darbai buvo vertinami visoje Europoje. Juo žavėjosi amžininkai. Tai lenkiškai rašęs, lietuvių kilmės, literatas, kuris savo meninius gabumus paskyrė Lietuvai, jos istorijai.[7] Sakoma, kad jį įkvėpė Kristijono Donelaičio „Metai“, todėl pats parašė poemą „Konradas Valenrodas“, tačiau Europos romantizmo manifestu, atvertusiu naują literatūros raiškos etapą, tapo kita poema, pavadinimu „Gražina“. Tiek „Konrado Valenrodo“ heroję Aldoną, tiek „Gražinos“ Gražiną Tiškevičiai įprasmino naujai kuriamame kurorte. Jei „Gražina“ parašyta 1819 -1823 m., tai „Konrado Valenrodo“, sukurto tremtyje 1825 – 1827 m., Aldonos personažas galėjo gimti ir vasarojant Palangoje. Šiandien abi vardinės vilos tebestovi J. Basanavičiaus gatvėje. O namą, kuriame ilsėjosi sunkiuoju gyvenimo periodu Adomas Mickevičius, 1880 metais nupirko Mongirdų šeima. Jų dukra Paulina Mongirdaitė – pirmoji Lietuvos fotografė moteris. Marius Vyšniauskas pastebi: „Vietų, kuriose poetas gyveno ar buvo trumpiau (daugiau nei vieną dieną) apsistojęs, Lietuvoje žinoma nedaug – Vilniuje 5 vietos , Kaune 2 vietos, Palangoje – vos viena. Beje, apie pastarąją žinių mažiausiai. Išlikusi tik viena nuotrauka Juozapo Albino Herbačiausko straipsnyje Adomas Mickevičius Kaune, laikraštyje Krivulė (1925, Nr. 19). Tačiau apie Palangos pastato likimą plačiau nerašoma.[8]

Teatras. 1908 m. Iš A d i k l i e n ė  E. Vytauto gatvė. – [Palanga, 1978-1984]. – [23] lap. teksto, [47] p. iliustr.- Saugoma Palangos viešosios bibliotekos skyriaus kraštotyros fonde

Tarp vardinių literatūrinių vilų, turbūt daugiausiai ir dabarties praeiviams kalba Viljamo Šekspyro dramos „Romeo ir Džiuljeta“ pagrindu pavadintosios, stovinčios tarp kitų, Tiškevičių šeimos dinastijai, svarbių vilų – grafienės Sofijos ir grafaitės Marijos Tiškevičiūtės „Baltoji“, arba dabar geriau žinomos kaip „Anapilio“ ir „Smetonos“ vardais. Vis tik literatūrine reikšme į istoriją labiau įėjo perkrikštytosios: ilga ir turtinga „Baltosios“ vilos, esančios Birutės al. 33, į Kultūros vertybių registrą regioninio objekto statusu įrašytos 2006-aisiais, istorija. Daug galėtų papasakoti „Baltosios“ vilos sienos, vasaromis tapdavusios namais pačiam pirmajam Lietuvos Respublikos prezidentui A. Smetonai. Vis tik labiausiai vaizduotę audrina jau šimtmetį literatūros istorijoje aptarinėjama grafaitės Marijos Tiškevičiūtės ir poeto, kunigo, lietuvių atgimimo dainiaus J. Mačiulio – Maironio, draugystė. Iš jos liko tik vienas laiškas ir poema, dedikuota grafaitei „Nuo Birutės kalno“. Bet jos užtenka kalbėtis antrą šimtmetį apie tai, kas galėjo sieti du, Lietuvos idėjai atsidavusius, žmones.[9] Garsioji Palangos knygnešė itin mėgo literatūrą. Maironis – jūrą. Literatūros profesorė Viktorija Daujotytė sako, kad „Palanga – viena svarbiųjų Maironio vietų, ne tik lankymosi, buvojimo, bet ir poetinės kūrybos, sugėrusios ir jam būdingą vandenų geismą“. „Nuo Birutės kalno“ – neabejotinai vienas pačių geriausių Maironio eilėraščių. (…) Eilėraščio gyvoji siela leidžia suvokti ir Birutės kalno, ir nuo jo atsiskleidžiančios jūros santykio esmę, artimiausiai susijusią su genius loci. Tai giluminis žmogaus, žemės, dangaus, didžiųjų vandenų ryšys, didingas ir taurus liūdesys vienatvės valandą“.[10] Maironio poezijoje Palangos yra gana daug. Jo pastangomis atgimė dar L. Adomo – Jucevičiaus XIX a. viduryje užrašyta legenda apie Jūratę ir Kastytį.[11] O Birutės kalnas įgavo naujų prasmių – tai ne tik vieta, susijusisi su Vytauto Didžiojo Motina, LDK klestėjimo ištakų pradžia. Maironis Palangai suteikė naujų poetinių prasmių: jo suvokimas ir dovanos praturtino miesto istoriją romantinės pasaulėjautos ženklais.

Vila „Olga“, vėliau pervadinta į „Aldoną“, Palanga. Iš A d i k l i e n ė  E. J. Basanavičiaus gatvė: aplankas. – [Palanga, 1978-1984]. – [36] lap.: iliustr.- Saugoma Palangos viešosios bibliotekos skyriaus kraštotyros fonde

Tačiau naujų prasmių jis suteikė ne tik šiam kraštui, bet ir visai Lietuvai. Maironio knygas dažnai prisiminimuose kaip itin svarbias asmenybės formavimuisi mini žiemomis Palangos progimnazijoje mokęsi moksleiviai. Jo 1891 m. išspausdinta pirmoji knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu, tapo itin paklausi tarp nelegalią literatūrą, carų gniaužiamoje Lietuvoje, pamėgusių moksleivių. Palangoje, viename iš knygnešystės centrų, gauti nelegalios spaudos, kai visoje Lietuvoje buvo uždrausta viskas, kas spausdinta lotyniškomis raidėmis, nebuvo sudėtinga. Šiame pasienio krašte gyveno daug knygnešių, tarp kurių buvo ir grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Vis tik būta ir kitokių knygų, legaliu, kuriomis rūpinosi grafai. Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros skyriaus vedėja Bronislava Spevakovienė pasakoja: „Kai kurie moksleiviai labai mėgo skaityti, netgi varžėsi tarp savęs, kas per metus perskaitys  daugiau puslapių. Lietuviškos literatūros nebuvo, nebent gaudavo paskaityti slapčia draudžiamos literatūros. Kiekvienoje klasėje buvo vadinamasis knygynėlis – stovėjo knygų spinta, prikrauta knygų, kurios buvo parinktos pagal mokinių amžių. Žinoma, rusų kalba. Tai buvo rusų klasikų kūriniai ir verstinė užsienio šalių literatūra. Vaikus žavėjo Č. Dikenso, Ž. Verno, F. Kuperio, D. Defo, V. Skoto knygos..“[12]

Vila „Gražina“. Palanga. Iš A d i k l i e n ė  E. J. Basanavičiaus gatvė: aplankas. – [Palanga, 1978-1984]. – [36] lap.: iliustr.- Saugoma Palangos viešosios bibliotekos skyriaus kraštotyros fonde

Šioje mokykloje išugdyta daug svarbių raštijos istorijai žmonių: jėzuitas, kunigas, religinis rašytojas, vertėjas Benediktas Andriuška. Tėvas Benediktas Andriuška daug rašė. Jo paties parašyta 20 knygų ir tiek pat išversta iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Mėgo muziką, giesmes, dainas. Giedodavo tenoru, turėjo muzikinių gabumų. Rašė giesmių tekstus ir kūrė muziką, grojo vargonais.[13] Čia, būdamas vaiku, mokėsi ir kunigas, rašytojas, vertėjas Pranciškus Žadeikis[14], vėliau aktyviai bendradarbiavęs spaudoje – laikraštyje „Nedieldienio skaitymai“, žurnale „Draugija“, išleidęs daug religinio turinio knygų, vertęs iš graikų kalbos „Iliadą“ ir K. Skirmuntaitės knygą „Mindaugas“, Alnpelkės kroniką. Talentingas ir gabus kunigas, 1918 m. rudenį įsteigė gimnaziją  Išugdė Palanga ir lietuviškų elementorių autorių Klemensą Skabeiką, parašiusį knygeles „Kas skaito, rašo – duonos neprašo, elementorius“, „Pirmieji žingsniai“, „Mano akiniai (skaitymo ir rašymo mokslas). Klemensas Skabeika taip pat ir steigiamojo seimo narių biografas, aprašęs signatarų veiklas ir gyvenimo kelią, kuriame Palangos progimnazija buvo svarbi ugdymo įstaiga. Ją baigė keturi ugdytiniai. Į raštijos istoriją įėjo ir kunigas Blažiejus Česnys, vienas žymiausių Nepriklausomos Lietuvos katalikų intelektualų[15], bendradarbiavęs žurnaluose „Draugija“, „Ateitis“, „Naujoji Romuva“, „Soter“, „Tiesos kelias“, „Židinys“ ir kt. Hektografu išleido teologinių kursų „Apie malonę“,, „Apie Švenčiausiąją trejybę“, „Apie Dievo žodžio įsikūnijimą“. Taip pat parašė daug indologijos veikalų.[16] Jo bibliografijos kraityje trys leidiniai: „Aušros vartai“, „Krikščionybės nuopelnai mūsų tautai“, „Vyskupo reikšmė krikščionybėje ir arkivyskupas Juozas Skvireckas“. Tarp čia besimokiusiųjų spaudos darbuotojų galima paminėti Antaną Dėdelę, vėliau garsėjusį ne tik redaguojamais leidiniais, tarp kurių buvo ir „Lietuvos Aidas“ ir „Klaipėdos žinios“, bet ir tuo, kad buvo 14 kalbų mokantis poliglotas.[17] Garsino Palanga ir gydytojas, rašytojas Vladas Mongirdas[18] bei daugelis kitų, rašę knygas apie savo išmanomas, studijuotas sritis. Palanga tapo mokslų stotele garsiems, Lietuvą kūrusiems žmonėms, kurie neabejojo literatūros reikšme asmenybės raidai ir suvokčiai. Kažin, ar grafai Tiškevičiai taip planavo, tačiau jų suteikta galimybė žiemomis mokytis vaikams, o vasaromis ilsėtis ponams, atvertė naują istorijos lapą Lietuvos istorijos raidoje. Čia užsimezgė daug pradžių: ne tik pirmojo spektaklio lietuvių kalba gyvybė su kuriuo dažnai siejama kurortinės Palangos istorija.

                      Trečias, nemažiau svarbus sluoksnis, yra svečių. Grafai mėgo čia kviestis iškilius amžininkus, pavyzdžiui, 1905 metais čia pakviestas Palangos dvare apsistojo lenkų rašytojas, romanistas Wladislavas Reymontas. Ilsėdamasis, rašė trečiąją epopėjos „Kaimiečiai“ dalį, už kurią 1924 metais gavo nobelio literatūros premiją.[19] Joje atsispindi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimas, ydos. Palangoje dirba su „Pavasario“ dalimi. O 1912 m. grafų Tiškevičių kvietimu čia vasarojo ir simbolistas Lucjanas Rydelis, lenkų poetas, dramaturgas, savo idėjomis ir darbais vėliau įtakojęs ir Čiurlionius. Viešėdamas pas Tiškevičius jis rašė draminę trilogiją „Žygimantas Augustas“. Ją mini laiškuose draugams. Vis tik lietuvių kultūros istorijoje jo pavardė dažniau siejama su tuo, kad jis buvo Krokuvos dailės mokyklos rektorius, vienas iš Sofijos Kymantaitės – Čiurlonienės dėstytojų, beje, vaikystėje taip pat lavintos Palangoje, kai jos gabumus pastebėjęs J. Tumas – Vaižgantas[20], čia atvežė ją dar visai mažą į pradžios mokyklą, skirtą mergaitėms. Vėliau Sofija Palangoje ir kūrė ir ilsėjosi, ir šį miestą pasirinko kaip meilės miestą, ištekėjusi už kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio.[21] Čia jiedu praleido medaus mėnesį. Čia gimė apmatai jų numanomai, bet taip niekada ir nepabaigtai operai „Jūratė ir Kastytis“.[22] Šioji legenda traukė ne vieną rašytoją. Vis tik įdomiausia, ką jiedu paliko Palangai tai literatūrines impresijas „Jūra“. Jei Sofijos indėlis į literatūros istoriją yra didžiulis, tai Mikalojaus Konstantino literatūriniai bandymai ne tokie iškalbingi. Vis tik į literatūrą jis atėjo savo darbais įkvėpęs nemažai XX amžiaus poetų, kurie permąstė poezijoje jo indėlį, suvoktis ir jūros ištarmes. Šitaip jūra pasklido daug toliau tarp tų, kuriems Palanga gal ir nebuvo svarbi, tačiau genijaus kūryba – ypatinga.

Gr. F. Tyškevičiaus – Rūmai. Palanga. 1902 m. fot. P. Mongirdaitė Vidos Galdikienės (Murauskaitės)  asm. arch.

                      Nuo knygų pradėjus, trumpai prabėgus literatūrinės prieškario Palangos istorija, knygomis verta ir pabaigti. Akivaizdu, kad vilų pavadinimai parinkti sąmoningai persmelkti romantizmo dvasios: nuolatinis siūbavimas tarp praeities didybės ir skurdžios dabarties tuomet be kliūčių veržėsi į literatūros epicentrą. Žalgirio mūšio, Pilėnų istorijų perpasakojimai, Birutės, Vytauto Didžiojo motinos, aktualizavimas kaip mitinės Motinos archetipo, melancholiški pasakojimai apie aną, didesnę Lietuvą ir apverktiną, graudžią dabartį buvo populiarios pokalbių temos tarp inteligentų. Rašytojai noriai perkūrinėjo istoriją ją suliteratūrindami, pridėdami personažams savybių, kurios buvo vertintinos dabartyje, taip įelektrindami norima linkme kūrinį, augindami skaitytojų sąmoningumą. Faktai susimaišę su fikcija tapdavo kasdienybe ir savastimi viešojoje erdvėje. Henrikas Senkevičius, Adomas Mickevičius – itin mėgti ir populiarūs autoriai.  Jiems lietuvybė tapo aistringos poetizacijos objektu, o Tiškevičiai iš to sukūrė tamprų vilų audinį, kuriame figūruoja tragiškų istorijų vardynas apie senąją Lietuvą. Atspyrę nuo nuo legendinės Palangos mito, atidžiai žvelgė ir į dabartį. Jiems buvo svarbus kultūros vyksmas, tam sudarė visas sąlygas. Turbūt todėl čia su mūzomis kalbėjosi rašytojai, vėliau įvertinti literatūros nobeliu už kūrybą. Vis tik dialogui visada reikalingi du. Neužtenka tik miesto auros.