Augustinas Voldemaras Ordžonikidzės vidaus kalėjime Šiaurės Osetijos ASSR. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Daiva ČERVOKIENĖ

Tekstas, originaliu pavadinimu „Kai gerbtas žmogus tampa „liaudies priešu“ ir „tėvynės išdaviku“. Reprezentaciniame fotoalbume – pirmųjų Lietuvos vyriausybių narių likimai“, perpublikuojamas iš laikraščio „XXI amžius.“

Vilniuje, Signatarų namų salėje, pristatytas albumas „Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų nariai“, skirtas 45 Lietuvos Vyriausybės ministrų kabinetų nariams, represuotiems sovietų ir nacių okupacijų metu. Po renginio su leidinio sudarytoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramune DRIAUČIŪNAITE kalbėjomės apie fotoalbumą ir Lietuvos vyriausybių narių likimus, jų įamžinimą.

Koks pirmųjų Lietuvos vyriausybių narių likimas?

1940-ųjų birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą keli buvę 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų ministrai jau buvo mirę (pavyzdžiui, I ministrų kabineto švietimo ministras Jonas Yčas, I ministrų kabineto teisingumo ministras Petras Leonas, II, IV, XIII ministrų kabineto Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, XV ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius ir kiti).

Keli ryžosi trauktis iš Lietuvos iškart po pirmosios sovietinės okupacijos, pavyzdžiui, taip pasielgė I ministrų kabineto finansų, prekybos ir pramonės ir susisiekimo ministras Martynas Yčas. Jis persikėlė į Braziliją.

Kai kurie ministrai jau senokai buvo pasitraukę iš aktyvios politinės veiklos ir užsiėmė kitais širdžiai mielais darbais. Tai pasakytina apie Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą, Steigiamojo Seimo pirmininką, Lietuvos Respublikos prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Jis iš politinės veiklos pasitraukė dar 1927 metais ir atsidavė ūkininkavimui Jokūbavo dvare (pagal išsilavinimą buvo agronomas). Pasiraitojęs rankoves kartu su žmona ir keliais samdytais darbininkais darbavosi savo ūkyje. Užaugintas daržoves ir kitus namų ūkyje pagamintus produktus pats veždavo į Kretingos turgų ir ten pardavinėdavo kaip eilinis prekeivis. Jam atrodė, kad seniai iš politikos pasitraukęs ūkininkas nebegali būti kam nors pavojingas. Bet sovietai jį surado. 1941 metų birželį A. Stulginskis kartu su kitais suimtaisiais išvežtas ir įkalintas Kraslago lagerių grupei priklausančiame Nižniaja Poimos 7-ajame lagerio punkte, Krasnojarsko krašte. Žmona Ona Stulginskienė ištremta į Kortkeroso rajoną Komijos ASSR.

Kai kurie ministrai nesislapstė, nebėgo į Vakarus manydami, kad jie nieko blogo nepadarė sovietų valdžiai. Tačiau ji taip nemanė ir labai gretai juos įvardino „socialiai pavojingais elementais“, „liaudies priešais“ ir nuo pat 1940 metų liepos mėnesio suimdavo. Toliau – apklausos, tardymai, kankinimai, kalinimai.

Dalis ministrų jau pirmosios sovietinės okupacijos pradžioje išvyko iš Kauno į savo tėviškes ar atokesnes Lietuvos vietas ir stengdamiesi niekam neužkliūti išgyveno pirmąją sovietinės okupacijos represijų bangą. Kai 1944 metais tapo aišku, kad sovietai sugrįžta, jie ryžosi trauktis į Vakarus. Taip pasielgė V ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Eliziejus Draugelis; VI ministrų kabineto ministras pirmininkas, Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius ir kiti.

X, XI, XIV ministrų kabineto krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas, XIX, XX ministrų kabineto susisiekimo ministras Kazys Germanas, XIX ministrų kabineto teisingumo ministras Jonas Gudauskis, XIV, XV ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis, XVI, XVII ministrų kabineto krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta buvo suimti pirmosios sovietinės okupacijos metu ir kalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus 1941 metų Birželio sukilimui buvo išlaisvinti. 1944-aisiais T. Daukantas, K. Germanas, J. Gudauskis, I. Musteikis sėkmingai pasitraukė į Vakarus. P. Šniukštai to padaryti nepavyko. Dėl to jis iki pat mirties 1952 metais buvo priverstas slapstytis svetima pavarde.

Nacių okupacijos laikas mažai skyrėsi nuo sovietinio. VI, VII, VIII ministrų kabineto žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, XIV, XV, XVI ministrų kabineto žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, VI ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Petras Klimas kalinti gestapo kalėjimuose, I, II ministrų kabineto ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis žuvo Lukiškių kalėjime, VI, VII ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Vladas Rafaelis Jurgutis išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Jonas Pranas Aleksa 1948 metais sovietų ištremtas į Sibirą, Petras Klimas suimtas, teistas ir kalintas sovietų lageriuose. Abu patyrė ir vieno, ir kito okupanto represijas.

Tie ministrai, kurie ir po 1944 metų ryžosi likti Lietuvoje, taip pat neišvengė sovietų represijų.

Iš 45 represuotų ministrų vienintelis XIX, XX, XXI ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys sulaukė 1990 metų Kovo 11-osios.

Aktas, patvirtinantis, kad kalinys Nr.1 (Augustinas Voldemaras) 1942 m. gruodžio 16 d. mirė Butyrkų kalėjime. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Kaip gimė sumanymas sudaryti apie juos leidinį?

2018 metais minėjome Lietuvos valstybės šimtmetį. Tai valstybės raidoje, ypač jei vyksta kryptingai, tikrai daug, ir galima pasiekti gerų rezultatų kuriant tiek valstybės, tiek piliečių visuotinę gerovę. Tačiau mūsų modernios valstybės 100-metyje net 50 metų truko labai sudėtinga okupacija, paženklinta Lietuvos piliečių žudymais, trėmimais, kalinimais kalėjimuose, koncentracijos stovyklose ar lageriuose. Šimtai tūkstančių buvo priversti palikti savo kraštą dėl grėsusių represijų, patiriamo nuolatinio persekiojimo.

Sovietų ir nacių vykdytų represijų neišvengė ir buvę 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų nariai. Todėl minimas Lietuvos valstybės šimtmetis buvo tinkama galimybė prisiminti ir įamžinti tuos, kurie prisidėjo prie valstybės kūrimo.

1918–1940 metais buvo suformuotas 21 ministrų kabinetas, 100 ministrų per 22 metus padarė nepaprastai daug. VISI JIE KŪRĖ TO METO LIETUVĄ – SAVO TAUTOS, SAVO VAIKŲ IR VAIKAIČIŲ LIETUVĄ – užsienio ir vidaus politikoje, krašto gynybos, teisės, švietimo, finansų, pramonės, žemės ūkio ir kitose srityse. Vykdomus darbus nutraukė 1940 metų sovietinė okupacija, vėliau – nacistinė ir vėl sovietinė.

Ką stengėtės akcentuoti albume?

Pagrindinis dėmesys albume sutelktas į 45 represijas patyrusius ministrus: 16 jų sušaudyta, 13 mirė kalėjimuose, lageriuose, tremtyje, 11 sugrįžo iš lagerių ar tremties, 5 kalinti pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išlaisvinti, karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus arba slapstėsi Lietuvoje.

Per fotografijas ir archyvinius dokumentus atsiskleidžia įvairiapusė kiekvieno ministro biografija: studijos, karjera, politinė, visuomeninė veikla, laisvalaikis, pomėgiai, šeima. Tai – šviesusis gyvenimo etapas. Ši vaizdinė medžiaga papildo enciklopedinio tipo biografijas, kuriose taip pat minimi svarbiausi gyvenimo ir veiklos faktai.

Dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo nubrėžia ribą tarp to, kas buvo, ir to, kas bus įsitvirtinus okupacinei valdžiai. Iki tol gerbtas žmogus tampa „socialiai pavojingu elementu“, „liaudies priešu“, „tėvynės išdaviku“. Tokį „elementą“ reikia suimti, tardyti ir, kaltinamajam nedalyvaujant, nuteisti – mirties bausme arba daugeliui metų kalėti sovietų kalėjimuose ar lageriuose, nepasitikėti juo, net jei jis sugebėjo nežmoniškomis sąlygomis iškalėti jam skirtą laiką ir sugrįžo į tėvynę. Jį reikia nuolat sekti. Jo šeima taip pat „socialiai pavojinga“, todėl ją reikia represuoti – ištremti į atokius Sovietų Sąjungos regionus.

Albumas pateikia nemažai nuotraukų. Kaip jas surinkote?

Daug dirbta Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Albume publikuojama medžiaga iš dvidešimt trijų Lietuvos muziejų, privačių asmenų kolekcijų ir represijas patyrusių ministrų šeimų ir artimųjų archyvų.

Kokių sunkumų kilo sudarant šį leidinį?

Man buvo labai svarbu surasti kuo daugiau represuotų ministrų artimųjų. Deja, šio tikslo įgyvendinti iki galo nepavyko. Ne visus radau. Tai ir buvo tas vienintelis sunkumas. Labai norėčiau padėkoti archyvų darbuotojams ir kolegoms iš muziejų. Jie buvo labai geranoriški, labai operatyvūs. Ypač dėkoju žuvusiųjų artimiesiems: už parodytą pasitikėjimą, už šiltą priėmimą savo namuose, už dalijimąsi šeimos fotografijomis, dokumentais ir kitomis relikvijomis, už prisiminimus apie savo artimuosius.

Ar daug teko bendrauti su buvusių ministrų artimaisiais? Koks jų likimas?

Tiesiogiai bendrauti teko ir su ministrų vaikais, ir su vaikaičiais, ir su tolimesniais giminaičiais. Su vienais susitikau jų namuose, su kitais kalbėjome telefonu, susirašinėjome laiškais.

Grįžtant prie 1940 metų okupacijos ir prasidėjusių represijų, reikia pasakyti, kad daliai ministrų artimųjų, pavyzdžiui, XX, XXI ministrų kabineto vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, VI ministrų kabineto švietimo ministro, XX, XXI ministrų kabineto ministro pirmininko pavaduotojo Kazio Bizausko, III ministrų kabineto Finansų ministerijos valdytojo; VII, VIII, IX, X ministrų kabineto finansų, prekybos ir pramonės ministro; XI ministrų kabineto ministro pirmininko ir finansų ministro Vytauto Petrulio, pavyko išvengti 1941 metų birželio trėmimų ir 1944 metų vasarą jie pasitraukė į Vakarus.

Kitų ministrų šeimos buvo ištremtos į Komijos ASSR, Tomsko ir Novosibirsko sritis, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus. 1942 metų vasarą dauguma šeimų iš Altajaus krašto buvo perkeltos į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros. Visos jos iškentė nepaprastai daug.

Stasys Šilingas Kansko kalėjime Krasnojarsko krašte. Iš Lietuvos ypatingojo archyvo

Ką Jums, kaip istorikei, paliko šis bendravimas?

Man tai buvo nepaprastai vertingi susitikimai, dar kartą paliudiję, kiek daug gali ištverti žmogus, turintis tvirtus vertybinius, moralės, pasaulėžiūros pamatus. Ir tie dalykai buvo įdiegti ne kur kitur, o šeimoje. Vaikų pasakojimai apie tai, koks buvo jų TĖVAS, labai jautrūs. To nerasi jokiame oficialiame dokumente.

Daug dalykų, faktų, istorijų liko nepaminėta leidinyje?

Kadangi kalbame ne apie eilinius žmones, bet atsakingas pareigas valstybėje ėjusius asmenis, kiekvieno jų biografija verta atskiros knygos. Tačiau mūsų leidinio formatas nulėmė, kas ir kaip turėtų būti. Todėl, kad ir kaip buvo gaila, daug istorijų liko nepaminėta, todėl ir vaikų prisiminimai liko neatskleisti.

Ar nekyla minčių, kad ir tie pasakojimai turėtų sugulti į knygą?

Antroji knyga turėtų būti skirta represuotų ministrų šeimoms, nes šiame albume apie jas užsiminta tik vienu sakiniu, kad buvo ištremtos. Tremtyje išgyveno nežmoniškomis sąlygomis, o ir sugrįžus į Lietuvą niekas nelaukė. Reikėjo susikurti gyvenimą iš naujo.

Tie veikliausi, jauną savo Tėvynę mylėję ir jai dirbę žmonės buvo sunaikinti, priversti emigruoti ar slapstytis. Ar jų vaikai, vaikaičiai ir kiti artimieji turi tų vadovų, lyderių bruožų, kurie į politiką ir į Vyriausybę atvedė jų artimuosius?

Neabejoju, jei ministrai šiandien būtų gyvi, jie pagrįstai galėtų didžiuotis savo vaikais ir vaikaičiais. Pirmiausia dėl to, kad išauklėjo juos dorais, Tėvynę mylinčiais žmonėmis. Jie žino tikrąją nepriklausomos, savarankiškos valstybės vertę, žino, kas yra garbė, orumas, pagarba kitam žmogui. Jie daug darbų daro ne dėl atlygio, bet dėl bendro visų labo, ypač dėl tų, kurie negrįžo iš Sibiro kalėjimų, lagerių ar tremties, atminimo įamžinimo.

Ar jie turi daug pasiūlymų dėl Lietuvos ateities, savo artimųjų atminimo išsaugojimo, pagerbimo?

Jiems tikrai rūpi Lietuva. Jie metai iš metų nepailsdami rūpinasi žuvusiųjų atminimo įamžinimu ir išsaugojimu.

Mykolas Velykis Vilniaus MGB vidaus kalėjime. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo

Ar jų žodis girdimas? Ar galėtų būti girdimas daugiau?

Manau, kad čia, Lietuvoje, tikrai klausoma ir įsiklausoma. Statomi paminklai, rengiamos kilnojamosios parodos, leidžiamos mokslinės monografijos, organizuojamos konferencijos, minėjimai, įvairūs projektai, įtraukiantys jaunąją kartą. Tačiau yra dalykų, kurie artimuosius ypač liūdina.

Sušaudytų ministrų palaikai užkasti masinėse kapavietėse, apie kurių išsamius tyrimus šiandien ir, matyt, artimoje ateityje kalbėti neverta.

Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjime nužudytųjų kalinių palaikai buvo sunkvežimiais išvežami už miesto ir užkasami masinėse kapavietėse. 1996 metais Jekaterinburgo visuomeninės organizacijos „Memorialas“ narių pastangomis 12-ajame Maskvos–Jekaterinburgo trakto kilometre, sušaudytųjų užkasimo vietoje, įkurtas memorialas politinių represijų aukoms atminti.

Memorialinio komplekso teritorijoje, kur bendruose kapuose užkasta apie 20 tūkst. politinių represijų aukų, ilsisi ir 1942 metų liepą –1943 metų vasarį Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose sušaudyti 77 Lietuvos piliečiai.

Tarp jų – aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų nariai: Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, III ministrų kabineto ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, XV ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Petras Aravičius, XI, XII ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, X ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Zigmas Pranas Starkus, II ministrų kabineto Finansų ministerijos valdytojas, IV, V ministrų kabineto susisiekimo ministras, X, XI ministrų kabineto užsienio reikalų ministras Voldemaras Čarneckis, XI, XII, XXI ministrų kabineto švietimo ministras Kazimieras Jokantas, XIII ministrų kabineto krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir XX ministrų kabineto finansų ministras Jonas Sutkus.

Butyrkų kalėjime sušaudyti XVII ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas, XX, XXI ministrų kabineto vidaus reikalų ministras Kazimieras Skučas, XX, XXI ministrų kabineto teisingumo ministras Antanas Tamošaitis. Jų palaikai užkasti masinėje kapavietėje Butovo-Komunarkos teritorijoje Maskvoje.

Nieko nežinoma apie XXI ministrų kabineto susisiekimo ministro Jono Masiliūno, sušaudyto Archangelsko srityje; III ministrų kabineto Finansų ministerijos valdytojo, VII, VIII, IX, X ministrų kabineto finansų, prekybos ir pramonės ministro, XI ministrų kabineto ministro pirmininko ir finansų ministro Vytauto Petrulio, sušaudyto Komijos ASSR; XV, XVI ministrų kabineto vidaus reikalų ministro Stepono Rusteikos, sušaudyto Minsko kalėjime (Baltarusija) palaikų užkasimo vietas.

Nėra žinių, kur yra užkasti Vladimiro kalėjime mirusių Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, XVIII ministrų kabineto ministro pirmininko ir žemės ūkio ministro, XIX ministrų kabineto Ministro Pirmininko kunigo Vlado Mirono ir XII ministrų kabineto užsienio reikalų ministro Vilniaus arkivyskupo Mečislovo Reinio palaikai.

Lukiškių kalėjime nacių okupacijos metais mirė ar buvo nužudytas I, II ministrų kabineto ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis. Tame pačiame kalėjime 1945 m. rugsėjo 2 d. mirė V ministrų kabineto Krašto apsaugos ministerijos valdytojas Pranas Liatukas. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nėra žinoma.

1955 m. balandžio 22 d. nuėjęs savo kančių kelią tremtyje Tomsko srityje mirė Jonas Pranas Aleksa – VI, VII, VIII ministrų kabineto žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, XIV, XV, XVI vyriausybių žemės ūkio ministras. Jo palaikai 1990 m. liepos 24 d. parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Palangos miesto kapinėse.

Apie kitų ministrų, mirusių sovietų lageriuose ar invalidų namuose, palaikų užkasimo vietas tikslių duomenų kol kas taip pat nėra. Ir artimiesiems tai – negyjanti žaizda. Sprendžiant šį klausimą reikia ne bendražmogiško ar tarpinstitucinio susitarimo, bet susitarimo valstybės lygiu.

Ką Jūs, kaip istorikė ir Lietuvos pilietė, manote apie pirmojo ir kitų Lietuvos prezidentų, pirmųjų Vyriausybės narių atminimo įamžinimą šalyje?

Labai teigiamai vertinu diskusijas ir pastangas, vykdant nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą. Galbūt ne viskas pavyksta iš karto, tačiau aiškėja, kad tai nėra pamiršta, kad visuomenei rūpi ir ji vėl ir vėl kelia tuos klausimus.

Keistai iš šalies atrodo tik vienas dalykas – iškeltas savotiškas „lenktyniavimas“ tarp miestų, kuris kurį paminklą greičiau pastatys, kuris daugiau pastatys ir t. t. Tokie veiksmai labai nupigina idėją, virsta desperacija, glumina artimuosius ir priešina visuomenę. To neturėtų būti. Priešingai, atminimo įamžinimo vietos turi telkti, vienyti, skatinti nepamiršti…