Dalia Poškienė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, LPKTS Kultūros vadybininkė, projektų vadovė, LŽS narė, www.voruta.lt

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių (LPKTS) salėje įrengta unikali ekspozicija – Žalgirio mūšio vėliavos. Įdomi jų  atsiradimo istorija. Pasitelkiant LPKTS projektines lėšas, kurias skyrė Lietuvių fondas (JAV), Lietuvos krašto ministerija ir Lietuvos vyriausybė, talkinant Reklamos studijai „PICOline“, išeksponuotos istorinės vėliavos. Jos atkeliavo į Kauną iš JAV, perduotos LPKTS  Kaune, skautams globoti saugioje vietoje.

Apie jas, bylojančias Žalgirio mūšį, ekspozicijos atidarymo renginyje kalbėjo karo istorikas, Lietuvos skautijos vyriausiasis skautininkas, vienas iš Skautų paramos fondo steigėjų, LR Seimo narys prof. Valdas Rakutis. Tai jo rūpesčiu  atkeliavusios istorinės vėliavos. Apie šių vėliavų istoriją, jų atkūrimą pasakojo  kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis SJ.   

Kunigas 1977  ir 1978 metais dalyvavo Amerikiečių skautų Miško ženklo (Gilwellio kursų) stovykloje, vykusioje JAV rytuose. Ten visą savaitę kasdien būdavo keliamos dvi vėliavos – valstybinė Jungtinių Amerikos Valstijų ir kuri nors istorinė amerikiečių vėliava, naudota dar iki dabartinės vėliavos pripažinimo. Antrosios vėliavos pakėlimą lydėdavo anų laikų daina „Yankee Doodle“. Kursuose dalyvavo ir dvi lietuvių skiltys po septynis narius – aktyviai skautaujantys suaugę vyrai ir moterys. Tuomet ir sukirbėjo mintis: o kodėl negalime lietuvių skautų (ar kitų užsienio lietuvių jaunimo organizacijų) stovyklose daryti panašiai – kelti kurią nors lietuvišką istorinę vėliavą ir tuo metu traukti tinkamą dainą? Galimų dainų sąrašėlį jau seniai buvome sudarę:

„Kur lygūs laukai“, „Lietuvos kareivėliai“, „Baltos burės plazda“, „Vilniaus kalneliai“, „Leiskit į Tėvynę“ ir kt. Puoselėjome mintį kad kas nors turėtų paruošti  istorinių vėliavų rinkinėlį.

Tačiau kokios būtų tos vėliavos? Pagal Bostono lietuvių enciklopedijoje aprašymą ir įgytas žinias stovykloje žinojo, kad tautinė vėliava yra geltona,  žalia, raudona – trispalvė, o valstybinė – Vytis raudoname  fone. Kad ir neturėdami lėšų, iš pigiausių medžiagų – spalvotų maišų audinių su talkininkais pasigamino kelias vėliavas, kurias  pristatė stovyklautojams.     

Buvo susižinoję  ir apie XIX a. pabaigoje Baltimorėje surengtą Lietuvos vėliavų projektų parodėlę. Lietuviškų renginių sales angliakasiai ir kiti emigrantai dažniausiai puošdavo dviejų spalvų – balta-mėlyna ar mėlyna-balta – juostomis. Buvo siūlomas ir toks vėliavos projektas: dvi žalios juostos, o viduryje – balta su raudonu Vyčiu.  (Žinojo, kad jau 1913 m. JAV lietuviai kai kada segdavosi ir geltoną-žalią-raudoną juostelę).   

Gamindami istorines vėliavas, jas tikslindami ir atrinkdami, visą laiką dirbo dviese su Aleksu Radžiumi, taip pat skautu, kuris yra herbų ir ženklų žinovas, ir gyveno būtent Baltimorėje, kur prieš šimtą metų išeiviai svarstė apie Lietuvai tinkančią vėliavą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo gera proga pasitarti ir su heraldikos žinovu Edmundu Rimša.

Piešdami vėliavų ženklus, turėjo galimybę vartyti jėzuito Alberto Kojalavičiaus-Vijūko herbyno tomą. Vėliavų projektai buvo pristatyti ne vienoje lietuvių stovykloje – „Romuvoje“ Kanadoje, „Rambyne“ Kalifornijoje, „Rako“ ir „Dainavos“ stovyklose Mičigane, Atlanto regiono skautų stovykloje Masačusetso valstijoje, „Neringos“ stovykloje Vermonte. Per eilę metų susidarė 55 vėliavų bei gairių rinkinys. Per tą laiką vėliavomis susidomėjo ir itin dosniai prie jų gaminimo prisidėjo Detroite gyvenanti vyresnioji skautė, mokytoja Ramutė Petrulienė. Visaip mainydamiesi siūlymais ir pavyzdžiais su Aleksu Radžiumi, kuris nupiešdavo eskizus, juos padidinus iki tikro dydžio, perduodavo sesei   Ramutei gaminti… Ji pati įsigijo tikrų vėliavų medžiagų ir namuose jas pasiuvo. Vėliavų medžiagos nebijo lietaus ir saulės, labai dailiai plevėsuoja, jas nesunku vežiotis ir prižiūrėti. Senąjį rinkinį paliko Romuvos stovykloje pakabintą nuo balkių prie lubų, o naująjį rinkinį įvairiais būdais stovyklose, pvz., iškilmingoje rikiuotėje Rako stovykloje, suvertas ant elektros laidams vamzdelių (pigaus būdo jas nešti), vienu lagaminu nugabento į Tautinę stovyklą.     

Sudarant šį vėliavų rinkinį, susipažino su Vokietijoje, Kulmbacho vietovėje, Plasenbergo pilyje milžinišku cinko figūrėlių muziejumi, kuriame – plati 5 tūkst. figūrėlių Žalgirio mūšio diorama. Parengta ir knygutė su vėliavų brėžiniais bei aprašymais.

Prie tradicinių Aukštaitijos (Lietuvos), Žemaitijos, Smolensko, Kijivo, Kremeneco, Podolės, Moldovos ir kitų vėliavų buvo nuoroda, kurios iš jų yra Lietuvos totorių ir kitų tautiečių vėliavėlės. Totorių vėliavėlės ypač krito į akis, muziejuje lyg iš lėktuvo matoma panorama, sustabdyta kaip tik tą akimirką, kai Lietuvos ir Lenkijos pajėgos atliko vadinamą totorių manevrą, tą 1410-ųjų liepos 15 d. įtraukdamos kryžiuočius į spąstus ir nulemdamos mūšio baigtį.

Kai skautai atsikūrė Vilniuje, kun. Antanas Saulaitis SJ  1989 m. balandžio   30 d.  atvežė Vytauto Didžiojo vėliavos reprodukciją iš tikros vėliavų medžiagos ir padovanojo skautams. 2000 metais Lietuvos Dailės muziejaus (Chodkevičių rūmų kieme)  su paaiškinimais, katalogėliu buvo eksponuotos vėliavos.                

Paskelbus, kad 2021-aisiais bus minimas Lietuvos totorių 700 metų jubiliejus, A. Saulaičio  sesers Marijos Stankus-Saulaitės, kuri daug metų gilinosi į krikščionių ir musulmonų sąsajas, bendravusios su Vilniaus universiteto Turkų kalbos centro dėstytoja dr. Galina Miškiniene dėka, Trakų istorijos muziejuje buvo eksponuotos devynios  šviesiai mėlynos ir geltonos totorių gairės. Viena – Trakų vėliava iš Žalgirio laikų, o kita, vėlesnė, – Trakų vaivadijos 1660 m. vėliava. Muziejininkai atrinko dar Aukštaitijos (Lietuvos) Vyčio vėliavą – paties Vytauto Didžiojo vėliavą, atkurtą iš Žalgirio laikų. Totorių metų parodoje Trakų pilyje 2021 m. buvo eksponuojami itin kruopščiai atlikti tradicinių totorių mečečių maketai, dokumentai, raštai, įvairūs daiktai, nuotraukos, pasakojantys apie įdomią totorių istoriją, tradicijas, papročius. Kitoje salėje – atkurtos devynios istorinės vėliavos, įskaitant penkias Žalgirio mūšyje plevėsavusias totorių gaires, ir daug didesnės, sudėtingesnės Trakų ir Vytauto Didžiojo vėliavos.              

LPKTS veikianti Žalgirio mūšio  istorinių vėliavų ekspozicija, tikimės, sudomins ne tik istorikus, lankytojus, bet bus lankoma moksleivių, mokytojų, tikimės, kad tokios istorijos pamokos sulauks dėmesio ir gausių lankytojų.

Dėkojame kunigui Antanui Saulaičiui, prof. Valdui Rakučiui, visiems, prisidėjusiems prie šios ekspozicijos kūrimo. Esate laukiami LPKTS buveinėje Kaune, Laisvės al. 39.

Apie Antaną Saulaitį SJ

Antanas Saulaitis, SJ, 1949 m, vos sulaukęs dešimties, su šeima emigravo į JAV, kur praleido savo vaikystę ir jaunystę. Fairfieldo universitete (JAV, Kalifornija) baigė chemijos bakalauro studijas, vėliau Bostono universitete (JAV, Masačusetsas) įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius.

Į Jėzaus Draugiją įstojo 1961 m., 1969 m. įšventintas kunigu JAV. 1970–1977 m. dirbo misijoje Brazilijoje. 1977 m. sugrįžo į JAV, vadovavo Čikagos jaunimo centrui, buvo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresnysis. Nuo 1987 m. reguliariai lankėsi Lietuvoje, aktyviai dalyvavo skautų veikloje. 1998 m. paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu (iki 2003 m.) ir grįžo į Lietuvą. 1998–2001 m. Vilniaus šv. Jonų bažnyčios rektorius, vėliau vadovavo Vilniaus akademinės sielovados centrui, Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos narys. 2006 m. perkeltas į Čikagą, kur iki 2014 m. vadovavo Pal. Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijai. 2014 m. sugrįžo į Lietuvą, kur  eina šv. Jonų bažnyčios Vilniuje vicerektoriaus pareigas.

Plačiau susipažinti su šiuo kilniu žmogumi galima knygoje “Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi”.