Eugenijus Ostašenkovas (kairėje).  Renginio nuotraukų autoriai – Ostašenkovų šeima

Dalia SAVICKAITĖ, www.voruta.lt

Baigiasi itin reikšmingi Lietuvai metai: Lietuvos valstybės atkūrimo 100-etis; Lietuvos kariuomenės įkūrimo 100-etis; 160 metų Vincui Kudirkai, 130 metų kaip pirmą kartą publikuota V.Kudirkos „Tautiška giesmė“, 99 metai, kaip ji patvirtinta Lietuvos  himnu; Sąjūdžio, sudariusio sąlygas atkurti šalies Nepriklausomybę, gimimo 30-etis ir po to vykę pokyčiai šalyje gyvenusių tautinių mažumų bendruomenių gyvenime ir Krašto apsaugos sistemos kūrime.

Į Visagino viešosios bibliotekos Meno galerijoje organizuotą renginį, pokalbių ciklą „Per ugnį, vandenį ir varines triūbas“ buvo kviečiami Visagino pasieniečių mokyklos absolventai, Sienos apsaugos tarnybų darbuotojai, besidomintieji šalies istorija. Lapkričio 16-ąją buvo galimybė susitikti su dokumentalistu Eugenijumi Ostašenkovu ir aptarti jo specialiai šiam susitikimui suskubtą paruošti premjerą „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“.

Eugenijus Ostašenkovas – kino dokumentalistas, šiemet minintis savo kūrybinės veiklos 50-etį. Maloni likimo dovana, kad reikšminga jo kūrybinio gyvenimo data sutampa su žymiomis Gimtos šalies datomis, kad dalis aukščiau minimų šalies gyvavimo aspektų yra atspindėta E.Ostašenkovo darbuose.

Eugenijus gimė 1954 m. Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje, mamos giminės šaknis randa Ignalinos rajono Linkmenų kaime. Nuo jaunystės darbavosi su kino kamera, fotografavo, publikavo foto darbus. 1972 m. įstojo Sąjunginį kinematografijos institutą, Kino operatorių neakivaizdinį skyrių, dirbo Lietuvos kino mėgėjų draugijos studijoje. 1975 m. grįžo iš tarnybos armijoje ir pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje, filmavo su daugeliu Lietuvos dokumentikos režisierių. 1980 m. apgynė diplominį darbą, 1988 m. pradėjo filmų autoriaus, režisieriaus, operatoriaus karjerą. Turi sukaupęs daug filmuotos ir fotografuotos medžiagos apie Rytų Lietuvos ir kitų regionų renginius bei atskirus žmones. Kuria pažintinius, mokomuosius, reprezentatyvius ir kt. filmus. E.Ostašenkovo filmuose ir aktualijos: įvykiai armijoje po Sausio 13-osios, Krašto apsaugos sistemos kūrimasis, stojimas į Europos Sąjungą, kitataučių gyvenimas šalyje. Žinomiausi jo darbai: „Kariavom…“, „Kitas krantas“ (apie pokarį), „Tik tas yra didis…“ (apie V.Kudirką), „Saugomos teritorijos“, „Kol saulė saugo mus…“ (apie saugomų teritorijų reikšmę), filmai apie miškininkus „Miškas ir žmogus“ (Vilniaus urėdija), „Medžiais šlamanti praeitis“ (Valkininkų urėdija), Girionių, Ignalinos, Jonavos, Kretingos, Šilutės, Švenčionėlių miškininkus. Gamtosaugos temą pristato filmai „Ežeras ir žmogus“, „Aukštumala atgyja“.

 Susirinkusieji turėjo galimybę sužinoti, apie dokumentininko – kūrėjo darbo specifiškumą. Skirtingai nuo „laisvųjų” menų, dokumentika kūrėją kažkiek „įrėmina”, nes reikia labai subtiliai balansuoti tarp tiesos, kuri, keičiantis valdžioms taip pat dažnai tampa sąlygine, ir asmeninio požiūrio į faktą. Dokumentininkui reikalinga ir gera sveikata, nes jau nekalbant apie tai, kad kamera su stovu sverdavo virš 10 kg, dar ir filmuojama žinia „nelaukia” kol pasitaisys oras, nustos lyti, šalti ar snigti. Filmuoti dažnai tekdavo ir iš apžvalgos bokštų, ir pelkėse… Eugenijus atsiminė ir senesnius laikus, kuomet operatorius negalėjo keisti režisieriaus sumanymų, pasakojo ir apie dabartinę situaciją, kuomet panaikinus Lietuvos kino studiją daugelis iš jų tapo „patys sau režisieriai”… Visaginiečiams aktualu buvo išgirsti, kaip dokumentininkai dar tuometiniame Ignalinos rajone bekele „lėkė” filmuoti atidengiamo vidur miško būsimo Visagino (Sniečkaus) miesto kertinio akmens, kaip vos suspėjo tuomet vienon krūvon susirinkusius visų lygių vadus nufilmuoti… Istorija, kurios ir nesumeluosi, ir neišbrauksi, ir neperrašysi… Kalbėjome ir apie šiandieninę dokumentiką. Kiek anksčiau šia tema kalbinau taip pat Linkmenyse laisvalaikį leidžianti dokumentininką A. Tarvydą. Abiems kūrėjams rūpi įamžinti kuo daugiau Lietuvos. Mes – žiūrovai – stebime, kad laurus tarptautinėje erdvėje skina lietuviai – dokumentininkai, kuriantys kosmopolitiškesnėmis temomis. Asmenybių portretus Lietuvos istorijai paliks A.Tarvydas, o gamtos, Lietuvos ir Europos Sąjungos pasienio vaizdus – Eugenijus Ostašenkovas. Susitikimo kaltininkas sakė, kad gerai, kad kūrėjai gauna tarptautinį finansavimą – tai leidžia atsiskleisti jų kūrybiškumui, bet reikia dokumentuoti ir tai, kas vyksta šalyje. Vis retėja nepriklausomybės atgavimo lyderių gretos, amžinybėn išeina visa karta aktorių ir režisierių, o vykstantys įvykiai aiškinami labai kontraversiškai… reiktų nekomentuojamo žiūrėjimo, kad ateities žmonės galėtų laisvai interpretuoti tai, ką mato… gal taip, kaip mes šiandien žiūrime į kadrus su prezidentu A.Smetona…

Pilnesnį Eugenijaus Ostašenkovo kūrybos vaizdą padėjo susidaryti jo kino dokumentikos darbai, kuriuose fiksuoti Lietuvai aktualios datos ir reiškiniai. 1988 m. – Sąjūdžio metų rudenį – artėjant dr. Vinco Kudirkos 130 gimimo metinėms, Lietuvos kino studijoje buvo pradėtas kurti pirmas istorijoje kino žurnalas „Tarybų Lietuva“ apie   Lietuvos valstybingumo ideologą V. Kudirką. Tai buvo vienas iš tų pirmųjų kino žurnalų, kurie buvo rodomi jau „Lietuvos kronikos“ pavadinimu: „Lietuvos Kronika“  1989 m.  /Vincas Kudirka/10 min.. Tą niūroką lapkričio pavakarę salėje tiesiog „kabėjo” patriotiškumo ir pagarbos debesis. Nors nėra įprasta, kad filmuotos medžiagos rodymo metu išgirdę Lietuvos himną žmonės jį pagerbtų atsistojimu, tądien salėje nutiko taip…

 Susitikimo metu demonstruota „Lietuvos kronika“ (1991 m. /Po 1991 m. sausio 13 d.) „Kitoje barikadų pusėje“/ 10min. sukurta gana subtilia bei mažai viešinta tema apie Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvusius okupacinės kariuomenės karius, jų mintis, kurių neklausė tuometiniai Sąjunginės kariuomenės vadai, mintis, kurios buvo palankios nepriklausomybės siekiančiai šaliai. Tai savotiška tų karių ir jų šeimų tragedija, kuri dar kartą įrodo, kad paprasti piliečiai, nesvarbu ar jie rusai, ar pietiečiai, dažniausiai, yra tik sraigteliai valstybių vadovų kuriamuose mechanizmuose… Kita vertus, tai patvirtina, kad kažkoks vienas „sraigtelis” gali sustabdyti tą mechanizmą… Svarbu tam pasiryžti, kaip pasiryžo Lietuva.

Apie E.Ostašenkovo darbų prasmingumą gamtosaugos reikaluose kalbėjo senas jo pažįstamas, pastūmėjęs filmuoti urėdijų gyvenimus, buvęs Miškų ministras, buvusio Rytų Lietuvos reikalų komiteto vadovas, patriotas, dainius Rimantas Klimas. Jis džiaugėsi ne vien kūrėjo filmais, bet ir 2017 m. pabaigoje pasirodžiusia knyga „Ignalinos miškų urėdijaː krašto turtų sergėtoja”. Jos nuotraukų autorius – Eugenijus Ostašenkovas.

Dokumentikos kūrėjas yra daug filmavęs ir Visagine. Atėję į susitikimą su Eugenijumi Ostašenkovu galėjo išgirsti prisiminimus apie jo filmuotą laikmetį mieste. Specialiai šiam susitikimui autorius suskubo paruošti ir premjerą: „Apie Rytų Lietuvos pasienį būtuoju laiku“. 36 minučių trukmės filme – 1992-2017 m. įvykiai. Šis kino pasakojimas, skirtas peržiūrai ir aptarimui šiame renginyje, pristatė įvairiais laikmečiais Rytų Lietuvos pasienyje filmuotą medžiagą. Filme pateikiama trumpa Lietuvos rytinio pasienio atsiradimo 1920 m. ir jo ribų kitimo apžvalga. Po to pasakojama apie 1990 m. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Ignalinos pasienio rinktinės kontroliuojamą sienos su Baltarusija ruožą. Susirinkusiems buvo sukurta galimybė pakeliauti po vis atsinaujinančius pasienio praėjimo postus Adutiškio, Tverečiaus, Švenčionių,Visagino ir Rimšės pasienio užkardose, pabūti pasieniečių šventėse. Filme matėme Visagino pasienio mokyklos kūrimosi pradžią sovietų armijos paliktose apleistose patalpose ir jau po keliolikos metų filmuotą Visagino miesto vadovų iškilmingą diplomų įteikimą mokyklos absolventams miesto aikštėje. Lietuvos pasienio 85 metinių minėjime Ignalinos pasieniečiai, vedini pulkininko Vlado Beržansko  žygiavo Vilniaus gatvėmis, juos sveikino LR Prezidentas, pirmasis Visagino garbės pilietis Algirdas Brazauskas. Kai kurie pasieniečiai buvo apdovanoti. 2005 m. pavasarį trijų valstybių pasienių sankirtoje, inicijavus Vl. Beržanskui, buvo švenčiamos stojimo į Europos Sąjungą metinės, o 2005 m. vasarą Lietuvos pasienio 85-io metų jubiliejų vainikavo namuose uniformas palikusių pasieniečių linksmybės Miškiniškėje. Filmas skirtas jo herojams priminti kai kuriuos jau blankstančius jų gyvenimo momentus ir palikti juos istorijai –  virtualioje erdvėje, ten, kur, galimai, egzistuoja amžinybė.

Susidomėjimą renginiu išreiškė daugelis tų, kurie patys kūrė šalies krašto apsaugos sistemą. Į kuklias bibliotekos patalpas tądien atėjo labai netradicinė auditorija – dauguma jų buvo vyrai, kurie vilki ar vilkėjo karininkų ir karių uniformas. Savo jautria, atsiminimų kupina kalba sujaudino pirmasis Ignalinos užkardos vadas Arūnas  Grabažis, dalyvavo Vladas Beržanskas, dabar garsėjantis savo menine kūryba apie senosios Lietuvos karybą, visai nesenai vado postą palikęs Valentas Urbonas, kiti vadai ir kariai bei buvę kariūnai, vėliau Visagino savivaldybės administracijos vadovai Virginijus Bukauskas ir Vytautas Šlaustas, bendruomenės atstovai, kuriems įdomu sužinoti ką nors nauja.

Apsilankiusiųjų laukė puiki knygų apie Lietuvos kariuomenę paroda. Renginį pradėjo senasis lietuvių genčių apeiginis instrumentas – dūdmaišis – ir šiandieną randąs vietą Lietuvos kariuomenės renginiuose, nes juo anksčiau buvo kviečiama ir kovai. Puikius gebėjimus juo muzikuoti pademonstravo Visagino tarybos narys Aurimas Gudas. Patyrusiam muzikantui, Zarasų kultūros centro direktoriui talkino žmonos Ievos vadovaujama, Visagino kūrybos namuose repetuojanti, liaudišką muziką grojanti jaunimo grupė „Bernai”. Jaunimas tikrai stebina savo profesionalumu, nors, kaip sakė vadovė I.Gudienė, renginyje dalyvavo tik mažesnioji kolektyvo dalis. Du jaunuoliai ta proga buvo pasipuošę jaunųjų šaulių uniforma ir prieš renginį didžiuodamiesi pasakojo, kaip mokytojas Kęstas juos „muštruoja” ir žada į Lietuvos kariuomenę palydėti jau pasiruošusius tarnybai. Vienas iš jaunųjų šaulių – kūrybingos Gudų šeimos narys Augustas – su draugais renginį užbaigė virtuoziškai grodamas kitu senuoju lietuvių liaudies instrumentu – cimbolais. Kolektyvo „bernai” ne tik groja, bet ir dainuoja. Jų patriotiškumas džiugino profesionalių karių širdis, nusiteikimas groti liaudišką muziką – R.Klimą, žiūrovai jų pasiryžimus skatino gausiais plojimais…

Ignalinos rajono Linkmenų seniūnija, savo teritorijos draugais, išeiviais galinti vadinti net du dokumentininkus – Algirdą Tarvydą ir Eugenijų Ostašenkovą – galėtų ne tik tuo dažniau didžiuotis, bet ir organizuoti kokią dokumentinio filmo kūrėjų mokymo stovyklą. Tikėtina, kad norinčių išmokti šio meno atsirastų ne tik Ignalinos rajone, bet ir Visagino kūrybos namuose, vietinių televizijų kolektyvuose… O tą vakarą Visagino viešosios bibliotekos direktorė Dalia Sargūnienė gėles skyrė E.Ostašenkovo žmonai Vidai, sudariusiai vyrui galimybes ištisas dienas leisti filmuojant išvykose, o medaus stiklainėlį – tolimesnės bičiulystės vardan – kūrėjui, atvykusiam į Visaginą.