Rima Astrauskienė. Asmeninio albumo  nuotr.

Dalia  Savickaitė, Visaginas, www.voruta.lt

1957-aisiais gimusi Rima Astrauskienė šiemet paliko oficialias pareigas ir nusprendė pasidžiaugti senjorystės malonumais. Nors atsiradusiu laisvu laiku darbai veja darbus, laiko lieka ir Visagino bažnyčios chorui. Ji – choro senbuvė, buvusi seniūnė, ilgametė jo archyvo fiksuotoja,  kaupėja.

Keistas šios moters kelias vadovaujančiose, atsakingose pareigose nuolat persipinančiomis su dalyvavimu bažnytinėje veikloje. Vaikystė prabėgo Dūkšte augant tremtinių Gladūnų šeimoje. Nors su tėvais nuolat dalyvaudavo pamaldose, jie liko nepastebėti ir tai netrukdė jai baigti mokyklą, dalyvauti saviveikloje, pasirinkti specialybę. Rima studijavo ir 1979 m. baigė Tallat Kelpšos vardo technikumą (dabar konservatorija) chorinio dirigavimo specialybę. Pasirinko darbą Dūkšte. Tuomet Visagino (Sniečkaus) veiklą reguliavusiame Ignalinos r. savivaldybės Švietimo skyriuje ji atvyko į vedėjo Jadzevičiaus kabinetą. Tuo pat metu jame lankėsi ir nurodymą Visagine įkurti muzikos mokyklą gavusi Česlava Pimpienė. Išgirdusi apie savo buvusios mokinės R. Gladūnaitės paskyrimą, paprašė ją „komandiruoti“ dirbti į Visaginą. Taip ir nutiko. Rimai teko dėstyti dainavimą, chorinį dirigavimą ir grojimą fortepijonu. Po keleto metų pradėjo kimti balsas, gydytojas rekomendavo keisti profesiją. Neakivaizdžiai, tuomet jau Astrauskienė, Pedagoginiame institute baigė ikimokyklinio auklėjimo specialybę ir pradėjo dirbti Dūkšto vaikų darželyje. Po kurio laiko jam ir vadovavo, persikėlė į dabartines patalpas. Butas ir vyras Jonas jos kasvakar laukdavo Visagine. Važinėjimas veiklą rėmino ir kažkiek vargino. Rima pradėjo žvalgytis darbo Visagine. Visai netikėtai sutikus Aną Korolkovą ši jai pasiūlė darbą mokykloje, kiek vėliau Nina Bunina pradėjo kalbinti į tuomet dar labai jauną savivaldybę. Laimėjo konkursą savivaldybei vadovaujant V. Ščiurovui ir pradėjo joje dirbti. Dirbo iki senjorystės.

Visaginas (Sniečkus) buvo spartuoliškos komjaunuoliškos statybos miestas, todėl daugelis žmonių buvo ateistai. Tikinčiųjų didžioji dalis – pravoslavai, kitų tikėjimų žmonės. Katalikui išpažinti gimtą religiją nebuvo labai paprasta, juolab, kad ir tokios bažnyčios nebuvo – tik oficialiai leista egzistuoti parapijai, kuri glaudėsi tai profesinėje mokykloje, tai vienoje iš dabartiniame savivaldybės pastate rezidavusių statybinių organizacijų aktų (dabar Visagino sav. Tarybos posėdžių) salėje Parko g. 14. Pastarosiomis patalpomis katalikų bažnyčia pradėjo naudotis kunigauti atvykus Vytautui Rapaliui. Šios patalpos buvo arčiau miesto centro, sutraukdavo daugiau žmonių. Vieni iš jų buvo ir Astrauskai. Jie choro nariai nuo 1996 m. Keistoka buvo pradžia. Kunigas V. Rapalis dažnai juos matydavo pamaldose, todėl po vienų paklausė „Ar namie prie stalo dainuojate?“ Šeimai atsakius teigiamai, pastarasis pasakė „Jei galite dainuoti namie, galite giedoti ir bažnytiniame chore.“ Laikoma, kad profesionalus bažnytinis choras įsikūrė tais pat metais. Dauguma tada ir vėliau chore dalyvavo šeimomis: Zita ir Vytas Svidinskai, Violeta ir Arūnas Janavičiai bei Onutė Kiseliova, Edmundas Krūminis, Valė Vainienė, Vaclovas Avinas ir kt. Nuo susikūrimo pradžios iki jo dvidešimtmečio chorui vadovavo profesionali muzikė, vargonininkė Birutė Paukštienė. Įdomu, kad esant tokiai sociokultūrinei aplinkai R. Astrauskienė, dirbdama švietimo sistemoje ir savivaldybėje, nebuvo kviečiama pasiaiškinti dėl savo religingumo, kaip  tais laikais buvo įprasta. Nors Lietuvoje jau buvo minimos nepriklausomybės metinės, Visagine nuotaikos buvo gana įvairios. Tikėtina, kad tai, jog jau tuomet naujos katalikų bažnyčios statybos rangovu tapusi Ignalinos AE, vadovaujama V. Ševaldino, pritariamai į bažnyčios atsiradimą žiūrinčios valdančios struktūros, katalikų tikėjimą išpažinę ten gyvenę lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kai kurios kitos tautinės mažumos, palengvėle keitė ir vyraujančių gyventojų požiūrį.

Nereikėtų pamiršti ir iki R. Astrauskienės atėjimo į profesionalų chorą buvusių giedotojų, turtinusių maldą, kėlusių tikinčiųjų dvasingumą. Pirmosiose parapijos mišiose – dar PTM – giedojo daug parapijos įkūrimui nusipelniusi, buvusi ilgametė Dūkšto parapijos giesmininkė Jadvyga Rinkevičiūtė, tos parapijos giesmininkai: Zeliavija Mikulėnienė, Stasė Beinorienė, Leonas Ribokas, Kazimieras ir Janina Jakučiai. Pirmaisiais vargonininkais buvo (net sunku įsivaizduoti) Jelena ir Edvardas Piščikai, Paulius Bieliauskas, Rasa Rugaitytė.

Jau profesionaliam katalikų bažnyčios chorui vadovavusi B. Paukštienė ieškojo originalių giesmių, didino jų sudėtingumą. Profesionali muzikė Rima džiaugėsi keturbalsėmis giesmėmis, nuo kurių net „šiurpas per odą eidavo“. Labai pravertė ir jos gebėjimas skaityti natas. Visagino bažnyčios skliautais aidėjo ir pačios vargonininkės sukurtos giesmės. Jau 26 narių choro gretas papildydavo ir Č. Sasnausko muzikos mokyklos pedagogės. Jų profesionalumas buvo tikra choro puošmena. Su džiaugsmu visi sutiko vėliau kunigavusio Vido Smagurausko rūpesčiu iš Vilniaus Arkikatedros atkeliavusį varpą. Visi choristai labai didžiavosi savo choro nariu, tuomet užėmusiu atsakingas pareigas IAE, Edmundu Krūminiu. 2002 m. jis bažnyčiai padovanojo vitražą. Niekas neužmiršo ir to, kad jo pagalba susikūrė choras ir Č. Pimpienės vadovaujamoje muzikos mokykloje. 2003 m. Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčioje buvo organizuotas sakralinės muzikos vakarų ciklas, dalyvavo Visagino stačiatikių cerkvės choras (vad. Irina Zacharenko), Zarasų kamerinis choras „Cancinum“ (vad. Kęstutis Biveinis) ir jie. 2004 m. choras dalyvavo autoriniame B. Paukštienės muzikos vakare Ignalinoje.

Džiaugsmingai sutiktas ir kunigas, kraštietis iš Dūkšto apylinkės Gerkonių kaimo Vidmantas Rudokas. Keista, bet nuo jo darbo pradžios 2004 m. bažnyčia jau reikalavo remonto. Sutvarkytas fasadas ir aplinka kėlė choristų pasididžiavimą, atsirado šiltos patalpos repeticijoms. 2006 m. sakralinės muzikos šventėje „Prisikėlimas“ buvo minimas choro veiklos 10-is. Minint choro 15-as metines 2011 m. Marijos radijas transliavo V. Rudoko aukojamas mišias ir jų giedamas giesmes. Svarbiausia, kad jo iniciatyva per 2008-2010 m. buvo pastatyti autoriaus ir meistro L. Pikučio vargonai. Dar 2005 m. choras dalyvavo L. Pikučio vargonų maketo pristatyme jo namuose. Malonu buvo įvertinti tai, jog šio fakto nepraleido Visagino savivaldybė ir buvo suorganizuotos pageidaujančių suaugusiųjų ir vaikų lankymasis vargonų „namelyje“ – kuomet vargonai dar nėra visai užbaigti. Ekskursijas vedė L. Pikutis. Savivaldybė daug prisidėjo ir organizuojant vargonų atidarymą: finansavo vargonininko V. Vasiliausko bei tėvo ir sūnaus Vyšniauskų koncertą. Choro dalyvavimas mišiose tapo dar solidesnis.

Visagino bažnyčios choras. Su žibintu  rankose – dabartinė choro vadovė Jolanta Kriaucevičienė

Bažnytinių chorų festivaliai, kitokie pasirodymai, dalyvavimas Miesto menų šventėje keitė vienas kitą, turtino choro patirtį. 2008-2012 m. periodu kai kurie Miesto šventės renginiai prasidėdavo bažnyčioje, būdavo aukojamos mišios už visaginiečius. Rima džiaugėsi, kad kūrėsi savotiška bendruomenė, kuri, pasikviesdama ir toje pat bažnyčioje lenkiškai kalbančiųjų mišiose giedantį lenkų chorą, vykdavo į pažintines ekskursijas, kartu švęsdavo asmenines šventes. Labiausiai Rimą į repeticijas, festivalius, keliones traukia tai, kad atsiranda kažkokia ypatinga nuotaika, vidinė, pakili laisvė, realiai galioja 10 Dievo įsakymų ir jokios prievartos, baimės, susikaustymo, visų vertybės tos pačios. Choras vis kinta, pildosi naujais nariais. Dabar jam vadovauja Jolanta Kriaucevičienė, keičiasi giesmės, gieda Arūnas Savickas, Krasauskas, atėjo ir buvusi LOBT choristė Nijolė Kliučinskienė.

Po bažnyčios choro dvidešimtmečio Rima atsisakė seniūnės, metraštininkės pareigų, perdavė jas jaunesnei narei Ritai Kuprinskaitei. Jai malonu žinoti, kad vienu metu ir jos veiklai vadovavusio savivaldybėje V. Šlausto, savivaldybės direktoriaus pavaduotojo, sūnus buvo vienas iš Popiežiaus vizito organizatorių Lietuvoje. Kiekvieną repeticiją, kiekvienas mišias ji prisimena jo Eminencijos vyskupo Reinio išleisto giesmynėlio įžangoje parašytus žodžius „Kas gražiai gieda, dvigubai meldžiasi“. Maloniausia, kad darnioje šeimoje ir jos vyrui Jonui šie žodžiai savi.