Dalia Savickaitė, www.voruta.lt

Švento Rašto ištraukoje iš pirmojo Pauliaus laiško Timotiejui skaitome: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai.“ Ši ŠR ištrauka XX a. pradžioje jau nebetenkino moterų, nes jos… išmoko rašyti. Tuo pačiu skaityti ir sakyti.

Nacionalinė emancipacijos diena Lietuvoje pradėta minėti 2017 m., siekiant paskatinti diskusijas apie demokratijos kokybę, lyčių lygybę bei marginalizuotų asmenų (tų, kurie gyvena visuomenės užribyje, nes prie jų neprisitaiko, yra neįtakingų partijų atstovai, turintys kraštutines pažiūras, skelbiantys daugumos nepalaikomas idėjas) emancipaciją Lietuvoje. Prisimenant 1918 metus, kuomet moterys surengė pirmąją protesto akciją nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje, mūsų Seimas pasirinko vasario 17 d.,. Tuomet akcijoje moterys reikalavo, kad būtų įtrauktos į Lietuvos Tarybą, ir tai tapo svarbiu momentu ne tik kovos už moterų teises kontekste, bet ir visos Lietuvos politinio ir socialinio gyvenimo istorijoje. Signatarų namų direktorė Rūta Kačkutė šių metų LRT žinių interviu sakė, kad šios dienos paminėjimas “išaugo” iš vasario 16 dienos reikšmės, kaip teisės į laisvę, nepriklausomybę diena. 2023 m. LR Seimas patvirtino Atmintinų dienų įstatymą, į jį įtraukdamas vasario 17 d. kaip Nacionalinę emancipacijos dieną. Ši diena skatina diskusijas apie lyčių lygybę, demokratiją ir socialinę atskirtį, prisimenant pirmąją viešą moterų kovą už savo teises nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje. Emancipacijos diena taip pat kviečia prisiminti šiuolaikinius iššūkius, su kuriais susiduria marginalizuotos grupės Lietuvoje ir visame pasaulyje, ir ragina stiprinti solidarumą bei veikti už socialinę lygybę ir teisingumą.

O kaip buvo su moterimis įtvirtinant Lietuvos valstybingumą XX a. pr.?

Lietuvos moterys darėsi vis aktyvesnės politiniame ir socialiniame gyvenime. Kas jas išjudino? Pažinimo šaltiniai per tautosaką, tyrimus pasakojo apie ankstyvuosiuose amžiuose buvusią moterų valdžią – matriarchatą. Tuomet moterys planavo, tvarkė savo genties reikalus. Kovose iškilo vyro vaidmuo, pasikeitė lyties pirmenybė visuomenės sąrangoje. Moterys tapo įrankiu tvarkyti valstybių santykius per vedybas, ji buvo “balta galva”- raktininkė, kuri gimdė paveldėtojus, tvarkė namų ūkį, o vyras kovojo ir… Krikščionybėje moteris tapo savotiška preke tarp besiderančių vyrų. Dar vėliau karai ir revoliucijos abiems lytims budino tautinę sąmonę. Didėjo noras išlikti pasaulio galingųjų kovose, o tai galėjo garantuoti tik išskirtinumas, gerbimas to, kas esi. Buvo siūlomi įvairūs įsiprasminimo būdai. XIX a., aktyvėjant Tautiniam sąjūdžiui, tuometinėje aukštuomenėje buvo keičiami požiūriai į lietuvybę, jos vertybių nešėjus. Simonui Daukantui – eigulio sūnui, romantikui, siekusiam sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, pavyko pakeisti Europoje nusistovėjusį požiūrį į miškingąją Lietuvą, kaip į barbarų prieglobstį. Pakeitęs miško, kaip barbarizmo židinio, įvaizdį į didybės, istorijos saugotojo simbolį, jis pakeitė ir moters, kaip dvasios saugotojos, dalyvaujančios procesuose, įvaizdį. Svarbiausias S. Daukanto uždavinys – ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą. Kelti vien vyrų savivertę jau – nebeišėjo, nes moterys mokėjo skaityti… Nutautėjusiuose bajoriškuose judėjimuose iškilo valstiečių – didžiosios tautos dalies, išlaikiusios identitetą, nesulenkėjusios – įtraukimas į tautos sampratą. Tautoje „atsirado“ ir veikianti visuomenės labui moteris… Ir, kaip dažniausiai būna, užgniaužta moteriškosios jėgos, noro veikti, dalyvauti banga kilo visu smarkumu.

Amžių sandūroje didelį darbą nuveikė „Varpas“, kuris buvo leidžiamas Rytprūsiuose. Jo rūpinosi Morta Zauniūtė, leidybos klausimais susirašinėjusi su būsimu signataru Jurgiu Šauliu. Kalba – vienas iš valstybės buvimo simbolių. 1902 m. pasirodė trumpos jo žinutės „Varpe“ apie lietuvių kalbos būklę Lietuvoje, 1903 m. vadovavo leidinių redagavimui ir laiškuose rašė: “Dėlei turinio dar kantrybės gal ir ištektų, bet… redakcija! Kalba… gramatika!..“. Laiškuose M. Zauniūtei J. Šaulys rašė apie bendravimą su V. Storosta-Vydūnu, per kurį įstojo ir į Lietuvių literatūros draugiją. J. Šaulys, kaip rodo laiškai, turėjo nemažai socialinių vaidmenų, aktyviai konstravo ir prisiėmė tarpininko tapatybę, varpininkų bendruomenės viduje bei tarp Rytų Prūsijos lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos inteligentų, tarp Europoje pasklidusių ir Amerikos lietuvių kultūrininkų, visuomenininkų, tarp lenkų ir kitų užsieniečių kultūrininkų ir lietuvių. Jau tuomet moterys buvo talkininkės klojant humanistinius valstybės pamatus: net ir neįtardama, kad talkina būsimam Valstybės atkūrimo akto surašytojui, kalbos dalykų žinovui – J. Šauliui – jam padėjo M.Zauniūtė.

Moterų aktyvumas Lietuvoje tiesiogiai sietinas su partijų kūrimųsi

Moterų buvo besikuriančiose Socialdemokratų, Krikščionių demokratų bei Lietuvos demokratų partijose. Moterų dalyvavimas partinėje veikloje skatino lygiateisiškumo idėjų plitimą. Bene žymiausios Felicija Bortkevičienė, Magdalena Galdikienė, Joana Griniuvienė. Jos ne tik priklausė partijoms, tačiau aktyviai dalyvavo ir moterų judėjime. 1908 m. buvo įkurta ir oficialiai veikė visoje būsimos valstybės teritorijoje Lietuvos katalikių moterų draugija. Ši organizacija turėjo savo žurnalą „Moteris“, F. Bortkevičienė leido „Lietuvos žinias“, kuriame buvo moterų skyrius. Šie leidiniai buvo suinteresuoti moterų švietimu. Partijų “vyriškoji dalis” matė, kad moterys yra didelė jėga, bet kiekviena srovė  į jas žiūrėjo savaip: katalikiška spauda agitavo, kad turi būti būtinai remiami tiktai krikščionys demokratai, kitaip bus dievo rykštė. Socialdemokratų ir demokratų spauda sakė, kad moteris reikalinga labiau šviesti tam, kad jos nebijotų teisingai, naudotis joms suteiktomis politinėmis teisėmis. Jau tuomet visi iš moterų tikėjosi daug, bet labiau kaip iš rinkėjų nei aktyvių veikiančių asmenų. Buvo skatinamas moterų švietimas bei organizacijų kūrimas. Įvairūs įrašai nurodo F.Bortkevičienę buvus “12 apaštalų draugijos nare”. Kažkodėl vengiama kalbėti, kad tai vienos iš Lietuvoje veikusių masonų ložių pavadinimas. Ir tai unikalu – Lietuva vienintelė pasaulyje į masonų ložę “įsileido” moterį. Vėliau susikūrė atskira moterų ložė – tuo laikotarpiu pasaulyje analogų nežinoma! Iš to sąjudžio ir parama pirmai lietuviškai operai “Birutė”, ir dabar taip madingi arbatvakariai…

1914 m., prasidėjus Pirmam pasauliniam karui ir po metų Vokietijai okupavus Lietuvą, buvo uždraustos visos organizacijos. Daug aktyvių visuomenės narių persikėlė dirbti į Rusiją. Tos moterys, kurios liko Lietuvoje, dirbo individualiai, pavyzdžiui, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Felicija Grincevičiūtė. Ši situacija buvo nepalanki Lietuvos moterų judėjimui ir atsiliepė vėlesniuose įvykiuose. Didysis Vilniaus Seimas, sušauktas dar 1905 m., ateities Lietuvą matė taip: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame pirmą kartą įtvirtintas lygiateisiškumo principas, dirbo F. Bortkevičienė. Nuo 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo iki nepriklausomybės atkūrimo praėjo daugiau nei dešimtmetis. Per tą laiką visuomenei poveikį darė tiek jos pačios vidinis augimas, tiek kitų valstybių įtaka – tuo metu aktyvūs migraciniai procesai.

Lyčių lygiateisiškumo idėja, kuriant būsimąją valstybę, buvo atkartota ir 1917 m. birželį vykusioje Petrapilio konferencijoje… 1917 m. tebevyko karas, moterų organizacijos Lietuvoje nebuvo atkurtos, o Oberosto valdžia leido Lietuvoje likusiems visuomenės veikėjams surengti konferenciją. Ji buvo sukviesta pasitikėjimo principu, tačiau organizacinis komitetas nedavė tikslesnių nuorodų parapijoms, kaip teikti kandidatus. Nuorodose nebuvo nurodymo nekviesti moterų, bet nebuvo parašyta ir kad jas reikia kviesti. Taip moterys liko nepakviestos. Nei Vilniaus konferencijoje, nei Lietuvos Taryboje moterų nebuvo. Taip sumenko poreikis laikytis lygiateisiškumo principo. Dar vykstant pačiai Vilniaus konferencijai, buvo įteikta pirmoji peticija, kurioje reikalauta paaiškinti, kodėl į ją nepakviestos moterys. Konferencijoje sudaryta šiai situacijai ištirti skirta komisija. Rugsėjo 22 d. Komisija paskelbė, kad jai pačiai neaišku, kodėl moterys nepakviestos – jokio sprendimo nekviesti prieš konferenciją nebuvo priimta…

Vilniaus konferencija, kurioje numatytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir sudaryta Krašto Taryba, vėliau tapusi Lietuvos Taryba, veikė be moterų. Ji organizavo 1918 m. vasario 16-osios akto pasirašymą tuo sąstatu, koks susiformavo konferencijos pasėkoje. Taip tautinio atgimimo lyderiai nesilaikė savo pažadų ir “pašalino” moteris iš vieno svarbiausių XX a. Lietuvos valstybės įvykio – Nepriklausomybės akto paskelbimo. Moterys su tokia situacija nesitaikė: vis dar mažai žinomas, bet labai įspūdingas Lietuvoje moterų istorijos etapas yra 1918 m. mitingas Kaune. Moterys rūpinosi ir savo veiklos oficialumu – politinėmis teisėmis. 1918 m., kitą dieną po pasirašyto Nepriklausomybės akto, vasario 17 d., Kaune įvyko moterų mitingas, reikalavęs, kad moterys būtų įtrauktos į Lietuvos Tarybą. Ten moterys priėmė peticiją vėl patvirtindamos, kad tikisi, jog bus kooptuotos į Lietuvos Tarybą kaip papildomos narės. Jis žymi vieną iš šios tęstinės kovos už lygias teises kulminacijų: netrukus po mitingo, moterys Tarybai įteikė peticiją, surinkusią apie 20 000 parašų. Kas užtikrino moterų mitingų masiškumą tokiu įtemptu politiniu metu? Jį organizavo Lietuvos katalikių moterų draugija, kurioje nemažą įtaką turėjo vyrai, ypač kunigai. Tai – vienas iš faktorių, padėjęs pasiekti masiškumo. Kita vertus mitingai buvo reikalingi ir pačiai Tarybai, nes “platino” žinią apie Valstybės atkūrimo aktą, kurią okupacinė vokiečių valdžia visaip bandė nuslėpti. Dokumentas vasario 16-ą pasirašytas Vilniuje, o išpopuliarintas vasario 17 d. Kaune vykusiame mitinge. Jau tais laikais buvo puikūs “viešųjų ryšių specialistai”: jei protestuojama, kad moterys nepasirašė Nepriklausomybės akto, vadinasi, toks aktas tikrai yra (nors moterys vėl tapo patrankų mėsa…). Taip sklido žinia ir apie jį.

Moterys dirbo ir kitus praktinius Lietuvos valstybės atkūrimo darbus

Po Valstybės atkūrimo akto pasirašymo Lietuvos likimas buvo labai neaiškus. Tą matė ir signatarai. Po akto pasirašymo moterys veikė ir oficialiai, ir neoficialiai, ir net signatarų šeimose. Ne tik pasitikėjimą savimi skatino signatarų žmonos: dokumentą buvo būtina viešinti pasaulyje. Kaip į jį “išeiti”,  juk Vokietiją, tuo metu buvo okupavusi Lietuvą? Tuo laiku nutiko tikra detektyvinė istorija, kurioje be meilės ar bent jau simpatijos neapseita. Vilniuje vokiečiai leido savo laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo Oskaras Woehrle. Jis žavėjosi Lietuvos istorija, Vilniumi ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti savo valstybę. Buvo kalbama, kad šie jo polėkiai atsirado iš simpatijos lietuvaitei… Visų niuansų, tikriausiai, jau nesužinosime, bet tuomet buvo sutarta, kad jis Lietuvos valstybės atkūrimo aktą perduos Vokietijos laikraščiams. Tarybos nariai buvo vokiečių sekami, tad šią operaciją, nors ir suprasdama “ne itin gražų” Lietuvos politikų vyrų poelgį moterų adresu, įvykdė giliai pareigą Lietuvai suvokianti Jadvyga Chodakauskaitė. Jos sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi už Antano Smetonos. Viskas vyko labai paslaptingai. Prisiminimuose Jadvyga pasakojo, kad jai buvo pasiūlyta susitikti su O. Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam dokumentą. Už kelių dienų  O. Woehrle pranešė savo uždavinį įvykdęs. Nepriklausomybės aktas buvo paskelbtas keliuose Vokietijos laikraščiuose. Taip apie Lietuvos valią sužinojo pasaulis. Sena, ne itin maloni net šiomis dienomis pasikartojanti tiesa: kai dirbti – moterys, kai šlove mėgautis…

Po 2018 m. vasario 17-os

1918 metų lapkričio 2 dieną laikinojoje Konstitucijoje buvo įteisinta balsavimo teisė moterims, 1919 metų lapkričio 20 dieną Valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuriame ši teisė buvo galutinai įtvirtinta. Taip Lietuva tapo viena progresyvesnių valstybių tuometinėje Europoje:  Lietuva suteikė balsavimo teisę moterims anksčiau už tokias šalis kaip Prancūzija, Šveicarija ar JAV. Ignalinos kraštietis signataras Česlovas Juršėnas su pasididžiavimu pasakoja, kad užsienio karalius ir delegacijas vedžiodamas po LR Seimo pastatą būtinai jiems pristato šį neeilinį faktą (bet tik jį). Regiono kontekste, Lietuva lygiavos siekiamybe negalėjo pasigirti: Latvija ir Estija jau 1918 m. išrinko savo parlamentus, į kuriuos pateko moterys, ten moterys tapo ministrėmis, diplomatinio korpuso atstovėmis. Lietuvos moterų judėjimams iki šiol lieka atviri klausimai kodėl, jeigu moterų politinės teisės jau 1918 m. buvo sulygintos su vyrų, jos nebuvo kooptuotos į Lietuvos Tarybą? Kodėl  į Tarybą 1919 m. sausį, jau priėmus laikinąją Konstituciją, buvo pakviesti tautinių mažumų atstovai, bet moterys – ne.  Neįvertintos liko M. Galdikienė, F. Bortkevičienė, E. Gvildienė, G. Petkevičaitė Bitė … Ar lygiateisiškumo principas Konstitucijoje buvo tik deklaracija? Lietuva pirmą prezidentę moterį galėjo turėti dar 1926 m. Tuomet į šias pareigas pretendavo net dvi moterys: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Felicija Bortkevičienė. Tačiau jauna valstybė, ką tik atšventusi 8-ąsias Valstybės atkūrimo metines, tam dar nebuvo pasiruošusi – abi moterys tegavo po vieną balsą. Nugalėjo tuomet su 50 balsų K. Grinius. Bet ir netapusios prezidentėmis jos abi paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Tiesa, neapsikentusi primetamos vyrų valios G.Petkevičaitė Bitė nutraukė politinę veiklą. Už jos nuopelnus visuomenei LR Seimas dabar turi įsteigęs jos vardo medalį, kuriam gauti jau reikia ruošti paraiškas. Ar mūsų rajone tokių yra?

Ar tai ir šiandien tik deklaracija, nes Nepriklausomybės atkūrimo aktą kovo 11 pasirašė tik 11 moterų. Tuomet Lietuvos nepriklausomybę atkurdami signatarai nediskutavo, kokios politinės pakraipos bus šalis ir koks lyčių santykis būtinas – buvo labai įtemptas laikas. Jeigu jie tai būtų darę, nepriklausomybė greičiausiai taip ir būtų likusi neatkurta. Pagrindinė tema tuo metu buvo laisva, nepriklausoma šalis, kurioje patys esame šeimininkai, bet šiandienos Seime, ministrų kabinete moterų vėl mažuma…Ir šiandien moterų algos mažesnės nei tas pat pareigas užimančių vyrų, moterys labiau išsilavinusios, nors genetiškai tiek vyrai, tiek moterys ir net mūsų dažnai valgomas bananas mažai skiriasi… Profesijos prestižą kelia vyrų skaičius joje: gal todėl mokytojo profesija nepasiekia aukštumų? Pagalvokite apie vaikų darželius, ligonines, bibliotekas ir net žurnalistus… visos mūsų šalyje vertinamos žemai: jose beveik nėrų vyrų… Patriarchato tradicijos gilios, pokario vyrus moterys saugojo, nes daugelis jų buvo žuvę. Užaugo jaunų vyrų karta, kuri namuose matė viską galinčią ir viską darančią, viską pasiekiančią ir dar mokslus baigusią mamą…  Istorija rodo, kad savo likimu moterys turi rūpintis pačios…