Geografas Česlovas Kudaba su panemunių močiutėmis 1969 m. Fotografavo Vytautas Ylevičius. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Dalia Savickaitė, Ignalina, www.voruta.lt

Aš dėkoti moku tik rašydama… už tai, kad man teko laimė sutikti tokį iškilų žmogų, klausyti jo pamokymų… Informacija apie Česlovą Kudabą sako, kad tai 1934 m. liepos 24 dieną Ignalinos rajone Vaicekavo kaime gimęs geografijos mokslų daktaras (disertacijos tema „Marginalinių aukštumų glaciomorfologija“), LTSR valstybinės premijos laureatas (už darbą „LTSR reljefo glaciomorfologiniai tyrimai“). Kiti šaltiniai nurodo, kad jis gimė 1932 m. Gudijoje (Baltarusijoje), Pastovių rajono Kobylniko (dabar Naročiaus) miestelyje.

Lietuva šio iškilaus žmogaus neteko 1993 m. vasario 19 d. Po mirties jis dar buvo apdovanotas keturiomis premijomis: 1993 m.-Valstybine J. Basanavičiaus premija už darbą, organizuojant kompleksines kraštotyros ekspedicijas ir rengiant lokalines monografijas; 1993 m.-Lietuvos žurnalistų sąjungos V.Kudirkos premija už knygą „Septyni keliai iš Varnių“; 1994 m. – V.Adamkaus premija už mokslines ir visuomenines pastangas saugant ir puoselėjant Lietuvos gamtą; 1999 m. Ignalinos rajono savivaldybės įsteigtą Kipro ir Miko Petrauskų premiją už Ignalinos rajono garsinimą (ši premija literatūriniuose šaltiniuose nenurodoma).

Profesoriaus visapusiškumą liudija ir tai, kad jis turėjo daug įvairiausių funkcijų. Peržvelgę jo vykdytas veiklas tuo įsitikiname: 1954-1959 m. studijavo geografiją VU Gamtos fakultete, 1961-1993 m. Lietuvos geografų draugijos narys, 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją, 1964-1968 m. VU Gamtos mokslų fakulteto dekanas, 1964-1993 m. LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos centro tarybos narys,1964-1966 m. jos pirmininkas, 1967m. suteiktas docento vardas, 1967-1993 m. „mokslo ir gyvenimo“ žurnalo redakcinės komisijos narys, 1968-1986 m. dirbo VU Gamtos fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje, nuo1978 m. jos vedėjas, 1968-1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro (habilituoto) disertaciją, 1974 m. tapo pagrindiniu iniciatoriumi, kad pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas būtų Aukštaitijoje, 1984 m. suteikiamas profesoriaus vardas, 1974-1986 žurnalo „Mūsų gamta“ redkolegijos narys, 1975-1993 m. Vilniaus miesto gamtos apsaugos komiteto prezidiumo narys, 1981-1989 m. Vilniaus M.Mažvydo bibliotekos knygų bičiulių klubo pirmininkas, 1983-1988 m. VU Gamtos mokslų fakulteto inžinierinės fotogrametrijos laboratorijos vadovas, 1983-1991m. LTSR Aukštųjų mokyklų darbų serija „Geografija“ redakcinės kolegijos narys, 1984 m. paskirta valstybinė premija, 1986-1993 m. VU Gamtos fakulteto bendrosios geografijos ir kartografijos katedra (vedėjas iki 1990 m.), 1987-1990 m. Lietuvos Kultūros fondo pirmininkas, 1988-1990 m. LPS iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo narys, 1988-1990 m. žurnalo „Kultūros barai“ redkolegijos narys, 1990-1993m. LR AT deputatas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, 1991-1993 Atviros Lietuvos fondo pirmininkas…

Kažkaip keista kai imi suvokti laiką… Jo nevaldomą tėkmę parodo tik gyvenimo kelyje sutikti, kartu keliavę, tave kelyje palikę žmonės… Savo laiką imi suvokti per tuos kurių nebėra, per tuos kurie lemtingai koregavo idealus ir siekius palikdami gyvenimo svarstyklėse naujus svarelius pusiausvyrai sieloje palaikyti…

Visiems Ignalinos krašto žmonėms vienaip ar kitaip yra tekę girdėti Česlovo Kudabos vardą. Niekad negirdėjau jo blogu žodžiu minint, gal tik ypač „sukaringėjusiems“ jis atrodė per daug nuosaikus. Tai vienas iš nedaugelio politikų, kuris suvokė nuoseklios kiekvieno žmogaus vertybių kaitos svarbą besikeičiančių vertybių visuomenėje. Man šio žmogaus vardas asocijuojasi su šviesa, šiluma, ramybe… Ar užtektinai šio iškilaus Lietuvos žmogaus atminimą pagerbė jo gimtojo – Ignalinos krašto žmonės, išgarbintas Vilniaus universitetas? Ar normalu, kad net jo gimtųjų namų vietoje nėra jokios žymos ar riedulio, kuris minėtų čia tą žmogų gimus… Ar buvo kas susirinkęs į VU auditoriją universitete minėdami jo 90-ą gimtadienį? Ar pagalvota, kad daugelis jo knygų dar neprarado aktualumo ir puikiai gali reprezentuoti Lietuvos kraštus? Ar kas detaliau išvaikščiojo gimtą kraštą kaip tikras pėsčiasis riteris, tiek žavių paprastų žmonių gyvenimų lyg perlus suvėrusio į vėrinį, kurį aprašė „Kalvotoje Aukštaitijoje“, „Švenčionių krašte“ ir galybėje kitų knygų ir straipsnių… O kaip įdomu sužinoti, kaip Ignalinos teritorija judėjo ledynas ir kad gyvename buvusios jūros dugne… viskas jo straipsnyje monografijoje „LTSR nacionalinis parkas“… Ar Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų direkcija įvertino tai, kad neturi jokios kitos rimtos monografijos nei Č. Kudabos inicijuota apie pirmąjį Lietuvos nacionalinį parką ir papildyta naujais aprašais gali būti perleista? O kokia nuostabi jo rašinių knyga „Žemės giedra“… Himnas žmogui ir gimtai žemei, kuri nepadarytų gėdos dovanojama ir Vilniaus universiteto ir Ignalinos savivaldybės ir Kraštiečių klubo nariams ir svečiams… Kodėl nepakartoti jos leidimo?

Kaip neutraliausia tarp kovojančiųjų, buvau išrinkta paskutiniųjų vykusių rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą rinkimų komisijos pirmininke ir praradau teisę į emocijas. Profesorius, Nepriklausomybės akto signataras buvo vienas iš kandidatuojančių ir tiktai vienas, kuris nesiruošė tapti „valdžia”, kuris buvo todėl, kad to prašė krašto žmonės. Tuomet buvau Ignalinos sąjūdžio grupės narė ir žinau: prašė ir įkalbinėjo jį ilgai. Tuomet besiruošiantiems kandidatuoti Sąjūdžio lyderiams M. Kalvaitienei ir A. Gorodeckiui jis bandė paaiškinti, kad nėra politikas, kad turi mėgiamą darbą, kad jis bus naudingesnis kultūros rėmimo baruose…siūlė susitarti dėl vienos kandidatūros iš rajono Sąjūdiečių tarpo… Gimtojo krašto žmonės prašė, o šis kilnios sielos žmogus, kaip ir daug kur, negalėjo atsakyti.

Malonu prisiminti jo rinkiminę kampaniją, kuri nešokiravo lozungais, o ramiai tekančia šneka ir etnografinio ansamblio dainomis (tuomet-retenybė) kvietė burtis ir darbuotis kartu siekiant išsvajotos pažiūrų laisvės ir materialinio gėrio. Rinkimų dieną kandidatuojantys į deputatus „skraidė” po savivaldybės pastatą, piktinosi, kas minutę teiravosi rezultatų, o amerikonų stebėtojai žiūrinėjosi… tik profesorius ramiai paskambino iš Vilniaus pasakė dirbąs savus darbus ir palinkėjo rinkiminei komandai sėkmės darbe… Neįtikėtina ramybe jis spinduliavo ir tuomet, kai su p. Danuta Jatuliene, tuometine rinkimų sekretore, ankstyvą rytą su pergale nuvykome jį pasveikinti į Vilnių. Tik mūsų pažadintas jis sužinojo apie savo pergalę ir jau kiek liūdniau svarstė kaip toliau susidėlioti darbus…

Šaunu, kad jis laimėjo tuos rinkimus, bet… mes jam lengva ranka užkrovėme didžiulę naštą, nors visi žinojome, kad jo rūpesčių ratas ir taip platus. Jis nenorėjo dirbti atmestinai, o kaip suspėti viską padaryti nealinant savo sveikatos? Aš vis dažniau pagalvoju – kiek šio žmogaus svajonių liko neįgyvendintos dėl to deputatavimo, kiek daug gražaus ir naudingo jis būtų padaręs savo namams, kraštui, Lietuvai, kiek pavasarių dar būtų džiuginę jo gražią sielą, jei nebūtų savęs sekinęs tuomet ypatingai alinančiame ir nepalyginamai atsakingesniame politinio gyvenimo etape. Gal aš ir klystu. Gal būtent to Lietuvai tuomet ir reikėjo…Bet, nuolat jausdama keistą kaltę, prisimenu režisierės D. Tamulevičiūtės pasakymą, kodėl ji trumpam buvo išėjusi iš teatro: jai reikėjo atitolti nuo perkrovų, atitolti nuo bruzdesio ir pabūti vienai su gamta, su savimi… Č. Kudaba neleido sau atsitolinti… Man regis, kad ši mūsų užkrauta našta jį labai išsekino. Dabar jau per vėlu, bet ar pateisinama tai, kad ir taip be galo savo kraštui atsidavusį žmogų vertėme plėšyti savo interesų ratą, kad įrodytų savo meilę gimtam Ignalinos kraštui?… Ar kada išpirksime jo Lietuvai ir gimtinei paaukotą – savos gyvybės – auką?

Įpareigojantis veikti kaltės skausmas prikelia ir kitas malonaus bendravimo su šiuo žmogumi akimirkas. Pamenu, kad išsikalbėjome, jog jis studijavo geografiją metais vėliau nei mano tėtis. Tad, pirmai progai pasitaikius teiravausi tėčio – koks turėjo būt studentas šis žmogus, kad tiek daug pasiekė, kad jis taip gerbia savo tėviškę? Tėtis pasakojo, kad jis ir studijuodamas buvo be galo rimtas, jo pasisakymai domindavo kitus. Retai jį studentai sutikdavo šokiuose… Malonus ir kūrybingas mano bendravimas su gerbiamu profesoriumi tęsėsi ir jam jau atstovaujant Ignalinos žmonių interesus laisvėjančioje Lietuvoje. Jis vertino mano pirmuosius bandymus rašyti straipsnius ir liepė nesustoti, kviesti kitus rašyti šeimų metraščius. Pamenu, tuomet vykau pas aktyviai Lietuvos laisvei veikiančius giminaičius Gerardą ir Ana Mari Liepas į Vokietiją.

Kadangi Č. Kudabai rūpėjo ir Lietuvos švietimo reikalai, jis, sužinojęs, kad mano pusseserė mokosi Vasario-16-os gimnazijoje, prašė parvežti ten naudojamų geografijos vadovėlių komplektus. Jų pavyzdžiu manė ruošti mokymo priemones Lietuvos mokykloms. Vėliau, kai jau dirbau Ignalinos kultūros namų direktore, daug bendradarbiavome tuometinio kultūros fondo veiklos baruose, aptarinėjome kultūros politikos nuostatas, dalyvavau Kultūros kongrese. Bene įdomiausia buvo diskutuoti Dūkšto dvaro klausimais. Nutarėme, kad tai galėtų būti puikus lietuvių kultūros centras, savotiškas barjeras, kuris ne tik stabdytų iš Visagino plintančią slavišką kultūrą, bet ir būtų puiki priemonė, padedanti susivokti lietuviškos kultūros lobynuose. Aptarėme visų, tuomet dar gana puikiai išsilaikiusių statinių paskirtis, kalbėjome apie skanseno (muziejaus po atviru dangumi prie buvusių dvaro tvarto pastatų), kurio ūkis aptarnautų ir pasijodinėjimus buvusio siauruko iki Švento ežero pylimu, kitame kampe tvarkytų keliautojų mašinas, bei rūmuose Rustemo paveikslų galerijos bei ekspozicijų salės įkūrimą. Numatėme, kad ateityje būtų galima į lankytiną žiedą sujungti dvaro kompleksą, Senojo Dūkšto kapinaites (su aliejinės tapybos pradininko Lietuvoje, aukšto rango masono J.Rustemo, pomologo Hrebnickio ir sesers, generolo S. Raštikio motinos kapais), koplytėlę prie kelio, Hrebnickio „Rojų” ir Gerkonių tvenkinius, Dūkšto kapines ir Lobinių akmenį. Ir tai nebuvo utopijos, nes tuometinis eksperimentinio ūkio direktorius Paulauskas jau buvo ėmęsis atitinkamų veiksmų: iš kumetyno buvo pradėti iškeldinti gyventojai, filareto, poeto A.Mickevičiaus lankytame parke vyko jaunimo talkos…

Šiemet nerealiai kukliai minėjome Č. Kudabos gimtadienio 90-ąsias metines. Jo pagerbimui buvo skirtas gan tylus renginys, paruoštas Ignalinos mokyklos pastangomis ir prisiminimų popietė jo ir kraštietės I. Seliukaitės atminimui „Išėjusiųjų šviesa“, kurį su Tverečiaus moterimis organizavo N. Keraitienė. Prof. Č. Kudabą mena jam skirta klasė Ignalinos Č. Kudabos mokykloje, kurioje yra ir Kudabų šeimos narių mokyklos muziejui dovanota tėčio kuprinė, keliavusi su juo įvairių žygių metu, mokyklos kieme kukliai stovintis ir retai prisimenamas stogastulpis jam, geranorių prižiūrimi tėvų kapai Tverečiuje… Ar ne mažoka tokiais metais buvo skirta šio nenusakomos inteligencijos žmogaus atminimui? O kad būtų renginiai, skiriami Č. Kudabos – ne profesoriaus, deputato, bet žmogaus, norėjusio savo krašte matyti džiugesį, veiklą, istorinio ir kultūrinio palikimo puoselėjimą, darną ir civilizacijos nesudarkytą kraštovaizdį, pašlovinimui. To jis siekė, to jis norėjo iš mūsų, nes tik gimtinė įvairiapusiškiausiai apie jį gali papasakoti apsilankantiems ir saviems.

Taip norėtųsi, kad visi, kalbantys apie Lietuvos elitą, atmintų, kad ne turtai ir įtakos, o gebėjimas kiekviename žmoguje pamatyti žmogų, pakylėti šalia esantį tiek, kad ir jis apie save pradėtų skleisti gėrį, kad jo nuveikti darbai būtų gyvi šiandienoje rodo žmogaus dvasios stiprybę, pakelia jį į elito lygmenį ir gali tapti siekiniu visiems augantiems… Iki šimtmečio liko tik 10 metų. Gal jau laikas visų lygių biurokratams, pedagogams, politikams, kultūrininkams sukrusti ir bent suplanuoti, ką nuveikti šio signataro, profesoriaus, kraštotyrininko ir daugybės kitų sričių puoselėtojui Česlovui Kudabai atminti. Metai prabėgs greitai, o biurokratininkų girnos juk lėtai sukasi…