Prof. Dalia Kiseliūnaitė su savo knyga. Vytauto Petriko nuotr.
„Vorutos“ žurnalas, 2024, Nr.2
„Ar galima to išvengti?“ – ramus balsas telefono ragelyje, rodos, nesuteikė vilties Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ leidėjams parengti interviu su šiųmetine Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos laureate DALIA KISELIŪNAITE. Kalbininkė, profesorė, daug metų tyrinėjanti Mažosios Lietuvos kultūrą ir ateities kartoms išsaugojusi išnykusią Kuršių Nerijoje gyvenusių kuršininkų kalbą, viena iš Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios giesmyno „Krikščioniškos giesmės“ rengėjų, kasmetinės vaikų giesmių šventės „Giesmių giesmelė“ iniciatorė, Nidos evangelikų liuteronų parapijos vargonininkė – veiklos sritys, išvardijamos viename sakinyje, bet realybėje talpinančios visą ligšiolinį D. Kiseliūnaitės gyvenimą.
Suprantama, jog lyg stipraus ir nevaldomo vėjo gūsis plūstelėjęs dėmesys regioniniu bei nacionaliniu mastu dažnai yra varginantis, o sukaupta išmintis bei įžvalgumas verčia vengti dirbtinumo, todėl su dideliu džiaugsmu priėmėme profesorės apsisprendimą visgi atsakyti į keletą klausimų bei tokiu būdu leisti „Vorutos“ skaitytojams dar geriau pažinti savo išskirtinę asmenybę.
– Save vadinate suprūsėjusia žemaite, mat gimėte ir užaugote Plungėje, bet būdama 17 metų įsikūrėte Klaipėdoje. Kokie Jūsų ryškiausi vaikystės prisiminimai bei šiandieninės sąsajos su gimtuoju miestu – ar dažnai čia sugrįžtate?
Pagal kraują esu tik pusiau žemaitė, nes mano tėvelis ‒ berniokas iš Suvalkijos lygumų, o mama – kuršių palikuonė iš Mažeikių. Tėvai susituokė baigdami studijas Vilniuje ir gavo paskyrimą Plungėje. Ten ir gimiau. Namuose žemaitiškai nekalbėjome net su broliu, tačiau vos pravėrę buto duris „leidom plungiškai“. Žemaičiai ir yra ryškiausias prisiminimas iš Plungės. Jų kalba, jų būdas, jų nesuvaidintas, tiesmukas nuoširdumas, atkaklumas siekiant tikslo, meilė savo kraštui. Plungės kalneliai, Babrungas, kuriame mirkdavome vos ledams išplaukus, žygiai į muzikos mokyklą pro kapinaites, vos už kilometro – Oginskio parkas su rūmais, kuriuose tada buvo technikumas. Mokykla, kurioje mokytojų vyrų buvo ar ne trečdalis (parodykit dabar tokią). Pirmūne buvau tik pradinėse klasėse, o paskui gal tik pirmame penketuke. Buvo reikalų ir be mokslų: dramos būrelis, muzikos mokykla, draugai, su kuriais pėsčiomis ar dviračiais nusibastydavome galai žino kur. Žaidimų prisigalvodavome į valias: slėpynės, šnipai, bunkeriai pababrungių krūmuose – stebėtis tik reikia, kaip nė vienas nenugarmėjom ir nenuskendom?.. Aš kiemo teatrą buvau įkūrusi. Turėjom net savo ledo aikštelę – su bortais ir apšviestą. Vakarais, baigę čiužinėti, pagal tvarkaraštį turėdavom mediniu stumdytuvu nuvalyti ledą, o kaimynas paleisdavo iš žarnos vandenį, kad per naktį sustingtų. Vasarą ten žaisdavom tinklinį, kol kamuolį įžiūrėdavom. Prisimenu vienintelį vaikiną, kuris paauglystėje bandė rūkyti, kitų tai nedomino.
– Jums, kaip kalbininkei, tikriausiai nėra sudėtinga greta daugelio kitų mokamų kalbų išlaikyti gimtąją – žemaičių. Esti įvairių nuomonių, bet kokia yra Jūsiškė: tai vis tik kalba ar tarmė?
Gimtąją kalbą išsaugo kiekvienas, jei tik turi noro, su kuo kalbėti ir išnaudoja progas. Žemaičių kalbą galima laikyti kalba (jeigu išskirsime jos sistemines ypatybes, skiriančias nuo bendrinės kalbos), galima tarme, bet nuo to niekas nepasikeis. Kol kūrėsi bendrinė kalba, visa lietuvių kalba buvo susiskirsčiusi tarmėmis. Žemaičių tarmė dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių netapo bendrine kalba, neįgijo rašto (tai, kad dabar bandoma ja rašyti, greičiausia, liks tik kaip įdomus kultūrinis projektas). Bendrinės kalbos sukūrimas yra pažangos ir civilizacijos požymis. Naivu būtų manyti, kad valstybė galėtų sau leisti kurti raštą ir mokyti mokyklose bent penkiomis tarmėmis, jomis vystyti mokslą, bendratautę žiniasklaidą, kurti kultūrą (beje, kaip tik kultūrą galima kurti ir regioninėmis atmainomis, tai netgi skatinama). Taigi kokia bebūtų pradžia, bet tautinės valstybės procese sukūrus bendrinę kalbą ir toliau ją puoselėjant, visos kitos jos geografinės atmainos yra tarmės. Jose ieškome raiškos priemonių, jas studijuojame ne tik dėl mokslinio tikslo, bet ir tam, kad praturtintume ir teisinga linkme kurtume bendrinę kalbą. Šis procesas nesibaigs tol, kol kalbėsime ir rašysime lietuviškai.
– Šių metų kovo 1 d. Plungės viešojoje bibliotekoje dalyvavote susitikime „Lietuvių kalbos ateitis – visos tautos rūpestis“, skirtame Lietuvių kalbos dienoms. Reaguojant į susitikimo temą, kyla klausimas: ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti dėl to, kad išlaikydama savo autentiškąjį pradą, kalba išliktų?
Nelabai galėčiau atsakyti, kas yra autentiškasis kalbos pradas. Kalba niekada nebuvo sustingusi, tad kuris laikotarpis, kuri jos atmaina yra laikytina autentiška? O ką labiausiai reikia saugoti? Saugoti, manding, reikia pačią kalbos vertės idėją. Jei kiekvienas įsisąmonintų kalbos svarbą, daug uždavinių išspręstume be didesnių ginčų. Naivu būtų abejoti tuo, kad emigracijoje jau antra karta praras kalbą. Apsidairykime: vasaromis svečiuojasi emigrantų šeimos. Tėvai lanko vaikystės vietas, susitinka su draugais ir giminėmis, o vaikai? Kuria kalba jie bendrauja? Gerai, jei su močiute šiaip ne taip, o tarpusavyje? Dar keletas metų – ir jie tos močiutės nebelankys, lietuviškai kalbėti nebebus su kuo, kalba ims strigti, net jei tėvai užsispyrę reikalautų ją vartoti (tik retas kuris užsispiria)… Modernūs žmonės kalba apie modernius dalykus. Jei mes nespėsime jų įtvirtinti savo kalboje, šią spragą tučtuojau užpildys lingua franca, puskalbė, kuri skirta tik neišvengiamai komunikacijai, ir kas nutiks (jau nutinka)? Kartą Vokietijoje mokantis vokiečių kalbos kursuose per pertrauką du uzbekai iš mūsų grupės šnekučiavosi rusiškai. Aš praeidama paklausiau, ar jiedu ne abu iš Uzbekijos? Tiedu patvirtino. Klausiu: „Kodėl jūs kalbatės rusiškai?“ O jie atsako: „Mes kalbame apie darbą, apie chemiją“. Štai kas nutinka, kai ignoruojama kalbos paskirtis, kai kalba nustumiama į vartosenos pakraščius. Todėl itin svarbu nuolat ir atkakliai diegti lietuvių kalbą, jos terminologiją į visas mokslo ir kultūros sritis. Ką matome dabar? Vaikų rankose – išmanūs įrenginiai, nereikalaujantys gimtosios kalbos, kalbėjimo, rašymo, net ir anglų kalba ten vartojama labai ribotu žodynu, komandomis, kurias išmokę visi tarsi susikalba. Bet tai tik susikalbėjimo regimybė. Dalykai, apie kuriuos žmonėms tikrai reikia kalbėtis, yra sakomi gimtąja kalba.
– O kaip dėl sparčiai besivystančio šių laikų technologinio išradimo dirbtinio intelekto (DI)? Ar daugelyje gyvenimo sričių tai yra pagalba žmogui? O gal atvirkščiai?
Neišmanau tiek, kad galėčiau ką nors gudraus pasakyti. Teko būti Rygoje viename įdomiame teatralizuotame renginyje, kuriame garsus fizikas ir technologijų specialistas su savo bendrapavardžiu muzikantu vaizdžiai kalbėjo apie dirbtinį intelektą ir jo galimybes. Demonstravo, kokią muziką jis gali sukurti, kokį informacijos srautą apdoroti, ką už žmogų padaryti. Kaip fantastiniuose filmuose. Kaip ir visos technologijos, kai ką paspartins, kai ką įtvirtins, kai ką padarys be galo preciziškai, susistemins taip, kaip vienas žmogus nepajėgtų. Jis neturi emocijų, todėl neįsižeis dėl priekaištų už klaidas ir supykęs nepridarys jų dar daugiau. Bet kaip bus galima juo manipuliuoti ir tuo dangstyti negerus tikslus? Ar nebus taip, kad jis nepajėgs atrinkti humanizmui tarnaujančios informacijos, ar nesugeneruos jos taip, kad melas ir blogis pasirodys tiesa ir gėris? Šiaip ar taip, meno jis nekurs, nes tai, ką jis gali padaryti, neturės sielos, bus tik paveikslo ar muzikos regimybė. Taip pat ir tekstai. Paprašykit jo parašyti eilėraštį apie pavasarį. Ką gausite? Šabloną. Pati pabandžiau paklausti „ChatGPT“ apie kuršininkų kalbą. Prirašė ir protingų, ir kvailų dalykų, sudrėbė į vieną mišrainę. Pažiūrėjau į šaltinius, kuriais naudojosi – nagi ir mano pavardė besanti.
– Sugrįžkime į Jūsų studijų metus, kai pradėjote domėtis tautosaka, tarmėmis, sovietmečiu vykdėte ekspedicijas į Klaipėdos krašto kaimus, o Jūsų gyvenime gilias šaknis įleido Mažosios Lietuvos tema. Esate minėjusi, jog tuo metu įkurtame ansamblyje „Vorusnė“ susipažinote su įvairių regionų kultūra, bet ypač visame šiame kontekste išsiskyrė Liudviko Rėzos dainos: vienbalsės, įmantrių melodijų ir turiningų tekstų. Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų požiūris į L. Rėzos kūrybą ir dėl kokių priežasčių kuršininkų tema tapo viso Jūsų gyvenimo tema?
Tai du skirtingi dalykai. Tautosaka man yra išminties ir kūrybos viršūnė. Ji, kaip klasika, išgyvena ne vieną šimtmetį, savyje saugo tautos pasaulėžiūrą, kuri nėra nekintanti, joje randame visos tautos evoliuciją, užkoduotą metaforose, melodijose, kalboje, mįslėse. Kartu tai nėra ir grynas vieno ar kito laikotarpio pagonybės šventraštis, kaip nemažai kas įsivaizduoja. Kai vienoje dainoje greta archajiškų įvaizdžių minimi Prūsijos kaizerio kareiviai, Berlynas ir Potsdamas, supranti, kad dainos, kaip ir visas kultūrinis paveldas, nuolat kito. Pagal tautosaką nesiryžčiau atkurti nė vieno laikotarpio, nė vieno geografinio taško, nė vieno socialinio sluoksnio vaizdinio. Ir net negalėčiau pasakyti, kiek joje lietuviško, kiek kuršiško ar žiemgališko, kiek kitų kultūrų elementų, kiek krikščionybės įtakos, kiek individualių asmenų indėlio. Spėlioti, bandyti išlukštenti galima ir įdomu, bet kadangi tai kūryba, o ne kažkoks apčiuopiamas materialinis artefaktas, iškelti klausimai kels naujų. Kuršininkų kalba galėjo būti L. Rėzos gimtoji, nors tai patvirtinančių faktų neturime, tik spėjame, kad būdamas našlaitis, augintas neturtingo žvejo šeimoje, turėjo šį žvejų etnolektą mokėti. Rėzos dainų rinkinyje nėra nė vienos dainos, kuri būtų užrašyta Kuršių nerijoje kuršininkų kalba, taigi padėjėjų profesorius ten neturėjo ar nerado. Mano požiūris į Rėzos surinktas dainas niekuo iš esmės nepasikeitė: ir studijuojant, ir dirbant su folkloro kolektyvais tik ryškėjo tų dainų grožis, prasmė ir neišsemiamos panaudojimo galimybės. Kai ėmiau gilintis į liuteronų giesmių melodijas, pradėjo kribždėti mintis, kad Rėzos rinkiniuose paskelbtų dainų melodijos (didžioji jų dalis paskelbta gerokai vėliau F. Neselmano) turi daug panašumų su giesmėmis ir gali būti giedojimo tradicijų paveiktos. Kolegė Lina Petrošienė ėmėsi šio tyrimo ir berods linkusi tam pritarti.
– Šių metų pradžioje Jums įteikta Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija, drauge su kuria sulaukėte pliūpsnio visuomenės bei žiniasklaidos dėmesio. Taip pat buvote nominuota labiausiai uostamiesčiui nusipelniusios moters rinkimų konkurse „Metų klaipėdietė 2024“ ir tapote viena iš konkurso finalininkių. Ką Jums reiškia šie įvertinimai bei patirtys?
Martyno Liudviko Rėzos vardo premija suteikiama už indėlį į Kuršių nerijos tyrinėjimus, krašto kultūros puoselėjimą. Matyt, komisija nusprendė, kad mano ilgametis darbas šioje srityje šio to vertas. Džiugu, kad atkreiptas dėmesys ne tik į šio krašto gamtą ir iškilius menininkus, kurie ten ilsėjosi ir kūrė, bet ir į vietos gyventojus žvejus, kurie kelis šimtmečius ten gyveno, augino vaikus, žvejojo, kovojo su smėliu, sodino miškus ir sukūrė nerijos kultūrinį kraštovaizdį. Jie puoselėjo savo kalbą ir bendruomenės papročius, kuriuos turime pažinti tam, kad suvoktume, kas UNESCO saugomame objekte iš tikrųjų yra vertinga, unikalu ir saugotina. Kuršininkų kalbos likimas geresnis negu prūsų, nes ją spėjome užfiksuoti ne tik raštu, bet ir žodžiu, turime daug gražių pasakojimų, tautosakos, nufilmavome ir keletą šios kalbos vartotojų. Bėgant laikui šios medžiagos vertė tik augs. Sunku pasakyti, ar Martynas Liudvikas Rėza pagirtų už šias pastangas, bet, tikiuosi, bent jau nesupeiktų.
„Metų klaipėdietės“ konkursas buvo tikras nesusipratimas – tai tikrai ne tas projektas, kuriame turėčiau dalyvauti. Bet, kaip sakoma, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Tikriausiai pradžioje šis konkursas turėjo gražų tikslą, bet jis senokai pamirštas.
– Filmai iš ciklų „Ką mes bevalgėm? Klaipėdos krašto valgiai“, „Nykstantys Klaipėdos krašto kaimai“ – Jūsų režisūriniai ir kūrybiniai darbai. Iš kur sėmėtės idėjų ir galbūt ateityje sulauksime naujų kino projektų?
Pirmąjį ciklą inspiravo mano dalyvavimas Lietuvininkų bendrijos veikloje, kai susipažinusi su šio krašto žmonėmis vaišindavausi jų tradiciniais patiekalais. Tapo aišku, kad regiono kulinarinį paveldą būtina užfiksuoti ir skleisti, kol yra žmonių, kurie gali pasidalinti savo patirtimi. O kad būtų įdomiau, sumanėm nufilmuoti. O kad būtų dar įdomiau, nusprendėme pakalbėti ne tik apie maistą, bet ir apie šeimą, vaikystę, tėvus, aplinką, tradicijas, nes visa tai yra Klaipėdos kraštas. Antrasis ciklas gimė man betyrinėjant Klaipėdos krašto vietovardžius. Pastebėjau, kad daug kaimų vardų randami tik senuose žemėlapiuose, fotografijose ir dokumentuose. Norėjosi atskleisti, kas buvo ten, kur dabar miesto dalis, priemiesčiai ar giria, kokie kaimai ir kodėl sujungti, kiek juose liko ženklų, liudijančių jų likimus. Svarbu, kad žmonės, kurie ten gyvena, giliau pažintų savo kraštą. Šiuos abu projektus vykdžiau Klaipėdos etnokultūros centro užsakymu.
Kartu su režisierium Arvydu Barysu sukūrėme dar kelis filmus: apie kuršininkų kalbą, kurią išsaugojo trys nidiškiai broliai Sakučiai („Išbarstyti žodžiai“), apie lietuvių tarmes („Visos tarmės gražiausios“), apie mano gimtąją Plungę („Plungės kraštas“). Esu šių filmų tekstų autorė, redaktorė ir vertėja.
– Šiandieninis pasaulis – itin neramus ir susiskaldęs, labai norisi vienas kitam siųsti vilties ir optimizmo žinią. Koks Jūsų palinkėjimas „Vorutos“ skaitytojams?
Dievo palaimos. Tai svarbiausias ir optimistiškiausias linkėjimas.
Dalią Kiseliūnaitę kalbino Justina Mikniuvienė
