Paliūnų mokykla, įrengta ūkininko Budzeikos gyvenamajame name 1930 m. Viduryje sėdi mokytojas V. Vaicekauskas, kairėje stovi Antanas Tumelis
Sigitas Birgelis, www.punskas.pl
Vilniaus kuratorijos vizituotojas ir Mokyklų tarybos inspektorius, vizituodami Paliūnų mokyklą, buvo patenkinti mokymo rezultatais. Pasak jų, visoje apylinkėje čia jie geriausi.
Balstogės vaivadija ėmėsi ieškoti priekaištų. Jos atsiųstas valdininkas nustatė, kad patalpos netinkamos mokyklai, kad jos yra per žemos (tik 2,5 m, o reikia, kad būtų 3,5 m) ir ne visos apšildomos.
Taip pat skaitykite
Lietuviai, sužinoję, kad Paliūnuose valdžia ketina atidaryti valstybinę lenkišką mokyklą, ėmė ieškoti savajai mokyklai naujų patalpų. Lietuvių mokyklai grėsė uždarymas. Taip ir atsitiko.
1933 m. gegužės 4 d. Vilniaus kuratorija liepė mokyklą uždaryti, nes, atseit, ji netenkina 1932 m. rugsėjo 12 d. TVŠM nutarimo reikalavimų, neturi tinkamų patalpų ir pakankamai pagalbinių mokymo priemonių. Mokykla turėjo būti uždaryta iki rugpjūčio 9 dienos, o visi dokumentai pristatyti į Vilnių. Kuratorijos sprendimas buvo visiems netikėtas.
1933 m. gegužės 25 d. Paliūnų mokyklos mokiniai suvaidino vaidinimą „Piemenys“, o birželio 14 dieną, nuaidėjus paskutiniam skambučiui, atsisveikino su mokytoju ir mokykla. Mokiniai ir jų tėvai paskutinį kartą sugiedojo religinį lietuvių himną „Marija, Marija…“.
Paliūnų ir aplinkinių kaimų lietuviai ilgai nesitaikė su Vilniaus kuratorijos sprendimu. Jie kreipėsi į lenkų švietimo valdžią, argumentuodami, kad vizituotojai buvo labai patenkinti mokymo rezultatais ir gerai vertino mokyklos darbą. Lietuvių apeliacija nedavė rezultatų. Mokykla buvo uždaryta.
Taip buvo įgyvendinti Vilniaus kuratoriaus žodžiai, skirti Paliūnų lietuviams: „Uždarinėjau mokyklas ir uždarinėsiu, kol palaušiu jūsų dvasią.“
Paliūnuose gyvenančių vokiečių vaikų, kurie lankė Paliūnų mokyklą, tėvai ne kartą prašė surasti mokytoją, galintį mokyti vaikus vokiškai. Mokyklų taryba, atsakydama į vokiečių prašymus, patarė jiems steigti savarankišką vokiečių mokyklą.
Jonas Paransevičius knygoje „Paliūnai“ rašo: „Pas vokietį ūkininką Petraitį atidaryta vokiška mokykla. Pamokos vyko dviejuose kambariuose (klasėse). Viena klasė buvo skirta vokiečių tautybės vaikams, bet ją lankė ir lenkų tautybės vaikai iš Taurusiškių kaimo. Joje pamokas vedė mokytojas Krenc. Kita klasė buvo skirta lietuvių tautybės vaikams. Ją vedė mokytoja Karpavičiūtė iš Seinų, kilusi iš lietuviškos šeimos, bet, kaip dauguma Seinų gyventojų, buvo karšta Lenkijos patriotė.
Tuo metu Paliūnų kaimo ūkininkas Kliukinskas, planuodamas statyti sau trobą, nutarė padaryti patalpą, pritaikytą klasei įrengti, kad valdžios atstovai neturėtų jokių priekaištų. Paskyrė tam visą trobos galą. Tai buvo gana didelis kambarys, trijų metrų aukščio, su septyniais langais: du iš rytų, trys iš pietų ir du iš vakarų pusės. Kada namą pabaigė statyti, lietuviškų mokyklų Lenkijoje jau nebuvo. 1936 metais į šias patalpas persikėlė Petraičio valdiška lenkiška mokykla, kurią lankė lietuvių tautybės Paliūnų ir Būdos kaimo vaikai. Čia dirbo mokytojas Antanas Balcevičius. Jis buvo lenkas, bet labai gerai mokėjo lietuvių kalbą. Tai buvo privalumas, nes dažnas į pirmą klasę atėjęs mokinys visiškai nemokėdavo lenkų kalbos. Pamokos vyko dviem pamainomis: ryte III–IV skyrius, o vėliau – I–II. Mokinių buvo daug, nes kiekvienas norėdamas baigti šią mokyklą, turėjo lankyti ją 7 metus: pirmą ir antrą skyrius po vienerius metus, trečią dvejus, o ketvirtą net trejus metus.“
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pas Kliukinską buvo atkurta lietuviška mokykla. Joje pradėjo dirbti mokytoja Genė Briliūtė iš Punsko. Mokykla veikė neilgai, nes vokiečiai ją uždarė. Čia įsikūrė vokiška mokykla „Nur für Deutsche“.
Karo metais Paliūnų kaimas labai ištuštėjo. Iš Paliūnuose gyvenusių 37 lietuvių šeimų liko tik šešios. 1951 metais Paliūnuose pradėjo veikti keturklasė mokykla. Ji surado sau vietą pas ūkininką Staskevičių (Kliukinskų namuose gyveno lenkų pasieniečiai). Mokykloje dirbo mokytoja Apolonija Briliūtė. Jai perėjus dirbti į Pristavonių mokyklą, jos vietą užėmė Birutė Paransevičienė.
Kai 1957 metais pasieniečiai išsikraustė iš Kliukinsko namų, mokykla galėjo sugrįžti į savo senas patalpas. Tuomet čia veikė keturklasė mokykla. Visi dalykai buvo dėstomi lenkų kalba, o lietuvių kalba buvo kaip atskiras dalykas. Birutė Paransevičienė dirbo iki mokyklos uždarymo, t. y. iki 1973 metų. Nuo to laiko Paliūnuose mokyklos nėra.
Literatūra
D. Alseika, Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934, Vilnius, 1935.
B. Makauskas, Vilnijos lietuviai 1919–1939, Vilnius, 1991.
V. Martinkėnas, Lietuviškos mokyklos ir skaityklos Vilniaus krašte 1919–1939, Vilnius, 1990.
J. S. Paransevičius, Paliūnai, Punskas, 2018.
P. Vitkauskas, Lietuviškų draugijų veikla Punsko ir Seinų krašte 1926–1939 m., Punskas, 2001.
P. Vitkauskas, Ryto draugijos veikla Punsko ir Seinų krašte, Punskas, 2014.
