Dabar piliakalnyje kaimiečių sodybos. Čia gyvena ir Čibirų palikuonys. Dabar mes turime du Daugėliškius: Senąjį ir Naująjį. Dar 18 amžiaus pradžioje tai buvo vientisa teritorija su dvaru ir bažnyčia dabartinio Naujojo Daugėliškio teritorijoje ir miesteliu (miestu) ir buvusia valdovo (kunigaikščio, vėliau karaliaus) pilimi Senojo Daugėliškio teritorijoje. Iki 19 amžiaus pirmos pusės žemėlapių sudarytojai dažnai abu (Senąjį ir Naująjį) Daugėliškius apjungdavo ir taip kartografinėje medžiagoje atsirado Didysis Daugėliškis (Wielki Daugieliszki).

S. Daugėliškis išsidėstęs ant Virėkštos ežero kranto, abipus kelio Švenčionys–Vidžiai. Dažnai vartojami dokumentuose ir ežero vardai: Virkštys, Virėkštis. Naujasis Daugėliškis – 3 km į šiaurę nuo Senojo.

Daugėliškio senoje istorijoje dabar yra dar daug prielaidų ir legendų. Viena, kad ant S. Daugėliškio piliakalnio stovėjo Nalšios kunigaikščio Dangeručio (Daugeručio) pilis, bet to jau niekas nepatvirtins. Pats Daugėliškio pavadinimas šiais laikais siejamas su Dangeručio vardu. 1870 m. „Lenkijos karalystės ir kitų slaviškų kraštų geografinis žodynas“, kurį išleido Varšuvos ir Doparto (Tartu) universitetai, nurodo kelis Daugėliškius. Dar du Daugėliškiai yra prie Marijampolės, o vienas prie Eišiškių. Lietuvoje Daugėliškių yra dar daugiau. Todėl Daugėliškio vardo negalima sieti su Dangeručiu, nors legenda būtų graži. Reikia priminti, kad Dangeručio vardas minimas tik Livonijos kronikose, o, pavyzdžiui, Teodoras Narbutas jį vadina kunigaikščiu Uteniu.

Pats Daugėliškio paminėjimas turbūt yra Lietuvos Metrikoje jau 1443 m. Bet to patvirtinti negalima, nes įrašas labai neaiškus.

Daugėliškis egzistavo ir 15 amžiaus antroje pusėje. 1912 m. kunigo Jono Kurčevskio parašytoje Vilniaus vyskupijos istorijoje (kronikoje), remiantis vyskupijos dokumentais, yra nurodyta, kad esant Vilniaus vyskupu Jonui Losovičiui (vyskupu buvo 1467–1481 m.) buvo pastatytos bažnyčios Želvoje, Vidžiuose, Bijutiškyje, Daugėliškyje ir kitur. 1522 m. prelatas Jonas Albinosas atliko Vilniaus vyskupijos bažnyčių surašymą ir aprašymą. Šiame aprašyme yra tik Seniškio bažnyčia, kuri stovėjo dabartinio Taujūnų kaimo teritorijoje. Laikai buvo neramūs ir, matyt, prie valdovo pilies ar pilies teritorijoje pastatytoji bažnyčia kokios nors stichinės nelaimės ar tuo metu vykusių karo veiksmų buvo sunaikinta. 1849 m. Daugėliškio bažnyčios kronikoje Daugėliškio parapijos klebonas Juozapas Šimkevičius (1798–1904 m.) rašo, kad pirmoji bažnyčia Daugėliškio žemėje buvo pastatyta būtent Senajame Daugėliškyje. Ją pastatė Daugėliškio tėvūnas LDK vėliavininkas (choružis) Jonas Daugalis (Daugėla, Daugėlavičius). Kadangi tai patvirtinančių dokumentų bažnyčia neturi, kaip rašo tas pats Juozapas Šimkevičius, tai reikia laikyti legenda. Manau, kad J. Šimkevičius tik patvirtino žinias apie pirmąją bažnyčią Daugėliškio žemėje.

S. Daugėliškis miesteliu (oppidum) vadintas nuo senų laikų, o Senuoju tik nuo 1752 m. Daugėliškio parapijos metrikų knygose. Vėliau S. Daugėliškio pavadinimą randame gana dažnai. 1769 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje S. Daugėliškis paminėtas jau valdžios dokumentuose. Viena kaimo dalis ir dabar vadinama Salele, kita kaimo dalis – Miesteliu. Pats Miestelio kaip kaimo dalies pavadinimas patvirtina, kad būtent S. Daugėliškyje buvo miestelio (miesto) centras.

Pirmą kartą Naujasis Daugėliškis dokumentuose paminėtas 1773 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje. Kadangi S. Daugėliškis pirmą kartą paminėtas 1752 m, reikia manyti, kad tais metais N. Daugėliškis jau buvo. Jo gyventojai tai dvaro ir klebonijos gyventojai ir karčemų nuomotojai žydai. Nuo 1720 m. dvaras bažnytinėse knygose išskiriamas ir vadinamas Daugėliškio dvaru (aula), vėliau dažniausiai tiesiog Daugėliškiu.

Daugėliškio sąsajos su Goštautais prasidėjo 1433 m., kai LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis padovanojo Jonui Goštautui už tarnystę LDK didžiajam kunigaikščiui Vytautui Geranionis, Medininkus, Dieveniškes, Švenčionis ir kitas vietoves. Iš dovanotų Švenčionių žemių, mirus Stanislovui Goštautui, susiformavo Daugėliškio seniūnijos Sudetų vaitija. Patys Švenčionys šioms žemėms nepriklausė.

1506 m. Daugėliškis paminėtas Lietuvos Metrikos 8-oje užrašymų knygoje. Daugėliškio dvaro ir valsčiaus žemė (pilis S. Daugėliškyje ir jos priklausiniai buvo valdovo žinioje) iki Goštautų priklausė daugeliui savininkų. Vėliau Goštautų jos buvo arba nupirktos, arba kaip su Rimšės (Zabžežiniškių) savininkais Zabžežinskiais buvo atliktas žemių keitimas (frymarkas). Kartais žmonės iš aplinkinių dvarų buvo grobiami, o žemė Goštautų buvo paprasčiausiai užimama. Kadangi Albertas Goštautas buvo išgarsėjęs savo tironišku elgesiu šalies viduje, tai dar 17 amžiuje Saliamonas Risinskis išspausdino dar tais laikais dažnai vartojamą posakį: „Karalius davė, o Goštautas atėmė“. Lietuvos Metrikos 6-oje užrašymų knygoje įrašyta (teisminis nagrinėjimas vyko 1506 m.), kad ponas A. Goštautas iš ponios Dobrogostienės pagrobė žmones Daugėliškyje ir rūmuose Saloje (u Ostrove). Istorikai Salą identifikuoja kaip Goštautų dvarą Astrave (dabar Baltarusija). Bet dar 18 amžiaus pradžioje taip buvo vadinamas Astraviškių dvaras (Ostrov), buvęs prie Dysnos upės. Teisminis ginčas atidėtas iki Dobrogostienės sūnūs sulauks pilnametystės.

Lietuvos Metrikos pirmoje užrašymų knygoje įrašyta, kad 1514 02 25 karalius Žygimantas patvirtino kontraktą dėl Daugėliškio dvaro įsigijimo tarp Alberto Martinaičio Goštauto ir Lenarto Daugėlavičiaus. Reikėtų priimti nuostatą kaip nuo Radvilų atsirado Radviliškis, Daugėlų (Daugėlavičių) – Daugėliškis. Tai, beje, tvirtina ir prof. Z. Zinkevičius knygoje „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“. 1929 m. „Lenkijos totorių giminių herbyne“, sudarytame S. Dziadulevičiaus, tvirtinama, kad ši sena totorių kunigaikščių pavardė yra kilusi nuo Ašmenos pavieto Panižės gyvenamosios vietovės dalies – Daugėliškio. Panižė – bajorkaimis netoli Smurgainių. Dabar tai Baltarusija. Daugėliškio pavadinimo kilmė yra užkasta giliau, nei mes kartais manome, bet į Daugėliškį jį atnešė totoriai Daugėlos (Daugėlavičiai), o kaimas (miestelis) iki jų galėjo vadintis ir kitaip.

Lietuvos Metrikos 1-oje užrašymų knygoje įrašyta, kad 1518 05 30 Polocko vaivada ir Mozyriaus seniūnas A. Goštautas už 40 kapų lietuviškų grašių nupirko žemę Daugėliškyje prie kelio į Drisvetas iš Nemenčinės bajorų. Teritorijoje, kuri vėliau tapo seniūnija, tokių pirkimų buvo daug, nes dovanotų žemių Goštautai čia neturėjo. A. Goštautas įsigijęs 1514 m. Daugėliškio dvarą ir aplinkines žemes nusprendė pastatyti šalia dvaro bažnyčią (dabartinio N. Daugėliškio teritorijoje). 1525 m. surašomas fundacijos aktas, jau kitais metais bažnyčia ir buvo pastatyta. A. Goštautas suprato rašto svarbą krašto valdyme ir jo noru būtent Daugėliškyje ir Dieveniškėse buvo įsteigtos pirmosios parapijinės mokyklos. Dėl bažnyčios vietos dažnai ginčijamasi, bet apie tai vėliau.

1528 m. Lietuvos Metrikos 6-ojoje teismų knygoje minimas ir vienas valsčiaus vietininkas. Juo buvo Jonas Bogušas Bohovitinovičius (Bogovitinovičius).

1820 m. Daugėliškio parapijos vizitacijos medžiagoje yra senųjų dokumentų sąrašas (archyvuose yra fundacijos akto nuorašai) ir jų aprašymas. Čia yra įrašas, kad 1511 m. našlė Barbora Narbutavičienė su sūnumis Kristupu ir Motiejumi fundavo Seniškio bažnyčios statybą. Dabar ji dažnai įrašoma kaip Goštautaitė ir,matyt, būtent todėl tais metais Goštautams priskiriama ir Daugėliškio tvirtovės-rūmų statyba. Tačiau ir iki šio laikotarpio Daugėliškio pilis buvo svarbus strateginis LDK gynybos objektas ir 1533 m. buvo LDK pilių sąraše. Pilies aprašymas yra 1553 06 06 Daugėliškio pilies inventoriuje, kuris buvo sudarytas po pilies seniūno Petro Narbuto mirties. Iš aprašymo aiškėja, kad tuometinė pilies būklė nėra gera ir tuo metu vyko šios medinės pilies atstatymo darbai. Vienas pilies bokštas buvo užbaigtas, o tuo metu vyko antrojo bokšto statyba. Pilies sienų statyba irgi nebaigta, sienos neuždengtos stogu. Iš penkių pastatų pilies viduje du seni ir niekam tikę. Tuo metu keli pilies pastatai iškelti už pilies ribų, tarp jų ir namas (kiemas – dwor), kuriame gyvena vietininkas (pilies seniūnas). Piliai tais metais priklausė ir du dvareliai: Ceikiniuose ir Seniškyje. Kada sunyko pilis žinių nėra. Matyt, tai lėmė daugelis aplinkybių. Visų pirma, Daugėliškis plečiantis Lietuvos valstybei nebeteko šalies gynybos atramos punkto reikšmės ir nors žinių apie pilį daugiau nėra, galima spėti, kad vėliau ji buvo apleista.

O Goštautų dvaras Daugėliškyje tai jau atskiras objektas. Goštautų genealogija yra neblogai išnagrinėta ir joje Barboros Narbutavičienės-Goštautaitės nerasime. Lietuvos Metrikos 1-oje užrašymų knygoje įrašyta, kad 1535 05 17 A. Martinavičius Goštautas už 500 kapų lietuviškų grašių nupirko žemę prie Seniškio iš Daugėliškio pilies seniūno Petro Narbutavičiaus (Narbuto), Mykolo sūnaus, mirus jo broliui Motiejui Dobrogostui. Tais pačiais metais iš to paties Petro Narbuto (Narbutavičiaus), Mykolo sūnaus, už 500 kapų lietuviškų grašių A. Goštautas nuperka ir patį Seniškį. Seniškio bažnyčios fundacija nieko bendro su Goštautais neturi. Tai patvirtina ir 1526 m. Goštautų Daugėliškio bažnyčios fundacijos aktas, pagal kurį Seniškio bažnyčia lieka tik filija.

Seniūnija Daugėliškis tapo 1543 m, kada Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jam duota teise užrašė sau po Stanislovo Goštauto mirties (mirė 1542 m.) Goštautų dvarus. Tais pačiais metais Žygimantas Augustas įsako Daugėliškio laikytojui (pirmajam Daugėliškio seniūnui) Jonui Bogušui Bogovitinovičiui mokėti kasmet dešimtinę Daugėliškio bažnyčiai, kaip buvo paskyręs bažnyčios fundatorius A. Goštautas ir jo sūnus Stanislovas Goštautas. Vėliau jį pakeičia Jurgis Astikas (1530–1579). Jurgiui Astikui valdant seniūniją, 1569 m. buvo sudarytas ir pirmasis seniūnijos inventorius. Karalius Žygimantas Augustas revizoriui Jonui Mikuličiui buvo nurodęs Ceikinių dvaro, priklausiusio Daugėliškio seniūnijai, ir Virėkštos valdovinio žvejybos punkto inventorius surašyti atskirai. Šie inventoriai neišliko.

Daugėliškio seniūniją valdė Lietuvos didikai Rudaminos, Pacai, Chodkevičiai, Sapiegos, Pliateriai. Andrius Rudamina (kinietiškai – Lu Ngan tio, Pan Še) (1595–1631) buvo Daugėliškio seniūno Jono ir Dorotos Galveliankos Rudaminų sūnus, gimęs Daugėliškyje. Jis buvo pirmasis lietuvių misionierius, skelbęs Kristaus mokslą Kinijoje. Parašė dvi katalikiškas knygas kinų kalba.

1589 m. Maciejaus Strubičiaus Lietuvos žemėlapyje Daugėliškis žymimas greta svarbių to meto vietovių, kaip Vilnius, Krėva, Anykščiai. Ir tai nestebina, nes Daugėliškis tuo metu jau seniūnijos centras. Šiuo žemėlapiu pasitikėti galima, nors Daugėliškis ir pavadintas Dolgėliškiu. Senuosiuose žemėlapiuose tokių nuklydimų galima rasti ir daugiau. 1613 m. Mikalojaus Kristupo Radvilos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje išpieštas kaip ir daugelis to meto miestų ir miestelių (oppidum – lotyniškai „miestas“, „miestelis“, „tvirtovė“).Daugėliškis nėra kažkoks išskirtinis ir lygiai taip pat nupieštas kaip Linkmenys ar Kaltanėnai. Daugėliškio, kaip karališkojo dvaro patvirtinimų randame Lietuvos Metrikoje. Jų yra išlikę gana daug. Pagrindiniai tai LDK didžiojo kunigaikščio raštai dėl mokesčių, prekybos ar pasiruošimo karui. Pavyzdžiui, 1562 04 29 LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto rašte miestams ir karališkiesiems dvarams nurodoma, kad perpardavinėtojai (spekuliantai) mokėtų į valstybės iždą dešimtadalį pajamų. Raštą į Daugėliškį pristatė rotmistras Jurgis (Grigorijus) Bakas.

Miestu vadinti Daugėliškio negalima, nes miesto teisių ir herbo jis neturėjo. Vietos gyventojų tarpe galima išgirsti legendą apie 7 ar 8 kilometrų ilgio miestą. Ši legenda yra labai sena. Ji užrašyta dar 1861 m. Rusijos kariuomenės generalinio štabo kapitono A. Korevo ekspedicijos, įvykusios 1859 m., ataskaitoje. Joje aprašytas vietinių gyventojų pasakojimas apie Daugėliškio miestą ir jame buvusius 40 bravorų ir alaus daryklų. Ataskaitoje užrašyta ir viena iš legendų apie Daugėliškio pavadinimo kilmę. Virėkštos ežeras prie Salelės gana gilus. Iš čia ir legenda, kad pavadinimas kilo iš dviejų žodžių: daug ir gylio.

1664 m. karaliaus Jono Kazimiero privilegija suteikė Daugėliškiui teisę rengti turgus, steigti amatininkų dirbtuves ir laikyti karčemas.

Tvirtinama, kad rūmus-tvirtovę saugojo kariai totoriai. Nors čia dažnai painiojami Goštautų dvaro rūmai dabartinio N. Daugėliškio teritorijoje ir senoji pilis, stovėjusi S. Daugėliškyje. Kada totorių neliko Daugėliškyje žinių nėra, nors trumpai ir gyvendavo viena kita totorių šeima, bet jie būdavo nevietiniai. 1553 m. Daugėliškio pilies inventoriuje ir senuosiuose Daugėliškio seniūnijos inventoriuose jie irgi neminimi. Viena aišku arba išvyko, kada jų paslaugos saugoti tapo nereikalingos, o 14 amžiaus pabaigoje ir 15 amžiaus pradžioje kariai-totoriai galėjo asimiliuotis ir su vietiniais gyventojais. Tokia prielaida galima daryti iš kai kurių vietinių gyventojų pavardžių. Yra žinoma, kad Žygimantas III 1616 m. uždraudė totorių vedybas su krikščionėmis.

1631 m. Ašmenos pavieto raštininkas Jonas Kardėjus atliko totorių generalinę reviziją ir rado juos trijose vietovėse. Dabar tai Baltarusija.

S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“, rašo kad pirmieji totoriai pakliuvę į LDK dar LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais asimiliavosi su vietiniais gyventojais, priėmė krikščionybę. Apie totorių buvimą nurodo gyventojų pavardės senuosiuose inventoriuose. Jos ne baltiškos ir ne slaviškos, bet totoriškos. Knygoje yra ir Daugėliškio krašte egzistuojančias totoriškos kilmės pavardes. Tai Bogušai (Bogusz), Korsakai (Korsak), Baranovskiai (Baran), Daugėlos ar Daugėlavičiai (Dowgial, Dowgialowicz). Jos yra Lietuvos Metrikos aktuose apie totorius. Čia reikia priskirti ir Čibirus (Čybir). Pateikiamos pavardžių totoriškos reikšmės: boguš – pelėda ar apuokas, korsak – mažoji stepių lapė, baran – lietus. Nurodytas ir Daugėlų (Daugėlavičių) giminės pradininkas – Selimbekas Azarovičius.

Karai (ypač 1654–1667 m., Švedijos ir Rusijos okupacija), 17 amžiaus viduryje ir 18 amžiaus pradžioje praėjusios per šalį maro epidemijos sunaikino didelę dalį gyventojų.

Iš 1690 m. dūmų rejestro matyti, kad Daugėliškio seniūniją valdo LDK pakamaris Feliksas Jonas Pacas. Jam priklauso Dysnos dvaras ir Astraviškių, Dietkaučiznos, Kušelevščiznos, Paringio kaimai. Daugėliškio seniūnijai priklauso: Daugėliškis – 128 dūmai (su aplinkiniais kaimais ir užsieniais), Sudetų vaitija – 46 dūmai, Ceikiniai, Seniškis, Šileikovščizna – 62 dūmai ir Breslaujos pavieto Rimšės vaitija – 26 dūmai. Viso Daugėliškio parapijos teritorijoje buvo suskaičiuoti 480 dūmų. Parapijos teritorijoje, kuri užėmė daugiau nei 2/3 dabartinio Ignalinos rajono, tais metais gyveno apie 5 000 gyventojų.

Po 1709–1710 m. maro Daugėliškis buvo ant išnykimo ribos. Gyventojų Daugėliškio parapijos teritorijoje sumažėjo daugiau nei keturis kartus. Iš 1720 m. Daugėliškio parapijos katalikų sąrašų matome, kad Daugėliškio parapijos teritorijoje tais metais gyveno apie 1200 gyventojų- katalikų, paties Daugėliškio karališkojo dvaro teritorijoje apie 800 gyventojų. Pačiame Daugėliškio dvare gyveno 6, klebonijoje – 10, o Daugėliškio miestelyje – 21 katalikas. Be to, miestelyje gyveno viena žydų šeima, kuri nuomojo karčemą. Bendras gyventojų skaičius miestelyje nesiekė ir 30 žmonių. 1738 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje Daugėliškyje tesurašytos penkios činšininkų šeimos. 1769 m. jau gyveno ir dirbo žemę Daugėliškio miestelyje 15 činšininkų šeimų. 1773 m. jų liko 13. Išsamesni yra 1798 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriaus duomenys, nes čia jau įrašyti ir visi šeimos nariai. Miestelyje gyveno 24 šeimos (žydai, kampininkai arba kaip juos kartais vadindavo – daržininkai, činšininkai) ir 172 gyventojai.

Į Daugėliškio seniūnijos sudėtį 1738 m įėjo: Daugėliškio, Rimšės (Zabžeziniškių), Ceikinių ir Sudetų vaitijos, Guntaunykų (Talunčių) ir Činčiukų medžioklės barai (punktai). 1769 m. inventoriuje jau minėtos tik 4 vaitijos.

1773 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje jau išskiriamas pagrindinis Daugėliškio dvaras (palivarkas), Rimšės ir Ceikinių dvarai (palivarkai) ir Sudetų vaitija, kuri priskirta Ceikinių dvarui. Daugėliškio dvare yra samdomi: ekonomas, 2 suolininkai (seniūno padėjėjai), šeimininkė ir tijūnas ir jiems mokamas 665 auksinų ir 3 grašių metinis atlyginimas. Ceikinių dvare yra samdomi : ekonomas, Sudetų vaitijos vaitas, šeimininkė ir suolininkas. Jiems mokamas 320 auksinų ir 18 grašių metinis atlyginimas. Rimšės dvare yra samdomi : ekonomas, suolininkas, šeimininkė ir tijūnas. Jiems mokamas 534 auksinų metinis atlyginimas. Iš dvaro pajamų buvo mokama dešimtinė Daugėliškio bažnyčiai. Tai sudarė 163 auksinus. Į valstybės iždą dvaras mokėjo 6 090 auksinų kvortos mokestį. Seniūnijai priklausė: 3 dvarai (palivarkai), 3 miesteliai, 42 kaimai, 92 užusieniai, 22 karčemos, 2 malūnai, 1 valcai ir 28 ežerai.

Pirmą kartą N. Daugėliškis valdžios dokumentuose ir paminėtas būtent 1773 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje prievolių sąraše. Čia minimos 2 karčemos, esančios N. Daugėliškyje prie bažnyčios. Iki 1861 m. N. Daugėliškio gyventojai buvo dvarą aptarnaujantis personalas, klebonijos gyventojai ir karčemų nuomininkai – žydai.

Daugėliškio dvaro rūmų aprašymai yra valstybiniame istorijos archyve. Tai buvo padaryta 1769, 1773 ir 1798 metais Daugėliškio seniūnijos inventoriuose. Yra jie ir Pliaterių (F.1276) ir S. Kosakovskio (F.110) archyviniuose dokumentuose. Pati dvarvietė dokumentuose iki 19 amžiaus pradžios dažnai vadinama de Sola aqua (vandens sala).

Keitėsi Daugėliškio dvaro valdymo struktūra. Nebeliko vaitijų. Be pagrindinio Daugėliškio dvaro dar iki 1783 m. suformuojami : Seniškio, Izabelinės, Mikalavo, Kazimieravo, Alksnos, Ceikinių, Rimšės ir Janavo dvarai arba palivarkai. Izabelinės dvaras nuomojamas Infantų kanauninkui Daugėliškio klebonui Ignacijui Honvaldui, Alksna – Daugėloms, Mikalavas – Felkierzamboms, Janavas – Kaminskiams.

Valdant Pliateriams didėjo ir dvaro aptarnaujančio personalo skaičius. 1798 m dvaro aptarnaujantį personalą surašė carinės Rusijos valdininkai. Jį sudarė 65 žmones: 20 bajorų, 24 laisvai samdomi ir 21 seniūnijos gyventojas. Dvaro komisaras buvo bajoras Jokūbas Dzeržinskis, sekretorius – bajoras Viktoras Ochotnickis, maršalka – bajoras Motiejus Kantkauskas, ekonomas – bajoras Martynas Ušakovskis. Dvare yra gydytojas, architektas ir netgi kirpėjas. Kirpėjas buvo laisvai samdomas Feliksas Rau.

Žymiausias Daugėliškio seniūnas LDK vicekancleris (1792–1794) Kazimieras Konstantinas Pliateris (1746–1807). 1775 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis kaip apdovanojimą už nuopelnus valstybei suteikė teisę valdyti Daugėliškio seniūniją iki gyvos galvos ir dar 50 metų jo palikuonims. Daugėliškio dvarą Pliateriai valdė posesijos (nuomos) pagrindais. Kazimieras Pliateris tebuvo dvaro posesorius. Dvaras privalėjo mokėti kvortą. Pagal Kazimiero Pliaterio valią, 1807 08 04 jam mirus, jo širdis buvo palaidota Daugėliškio bažnyčioje, o kūnas Kraslavoje. Tai liudija įrašas Daugėliškio bažnyčios mirties metrikų knygoje. Čia Daugėliškio dvare gimė Kazimiero Konstantino šeši sūnūs, dvi dukterys ir vaikai buvo krikštyti Daugėliškio bažnyčioje. Po jo mirties Daugėliškį valdo sūnus Konstantinas Pliateris (1779–1849).

Apie paskutinį Daugėliškio seniūną Konstantiną Pliaterį (1780–1846), po tėvo Kazimiero Konstantino mirties valdžiusį seniūniją, žinių nedaug. Apie Konstantino vedybas ir vaikus žinių nėra. Manoma, kad jis išvis nebuvo vedęs. Buvo Užnerio (vėliau Švenčionių) pavieto maršalka, 1845–1846 m. dirbo Vilniaus gubernijos statistikos komitete nariu korespondentu. Žinoma, kad 1850 m. Kazimiero Konstantino vaikaičiai (Liudviko Pliaterio vaikai) Žygimantas (Zigmantas ) ir Paulina gyveno Daugėliškio dvare. Česlovas Jankovskis 1897 m. Peterburge išleistoje knygoje „Ašmenos pavietas“ aprašo grafo Giunterio prisiminimus po apsilankymo Daugėliškio dvare. Dvaras atrodė prastai, oranžerijos stogas galėjo bet kada įgriūti. Sodas buvo neprižiūrėtas ir apleistas. Tik namų svetainė dar palaikė buvusį namo grožį. Grafas Pliateris užsiiminėjo ne ūkiu, o dvare esančia biblioteka.

Paskutiniai Pliateriai paliko Daugėliškį 1852 m., nes tų metų Daugėliškio parapijos Daugėliškio dvaro katalikų sąraše jų jau nėra. 1852 m. pradžioje Žygimantas Pliateris vedė Aleksandrą Kosakauskaitę ir paliko Daugėliškio dvarą. Persikėlė į Kraslavą, kur ir buvo 1854 m perkelta biblioteka. Paulina Pliaterytė 1852 01 07 ištekėjo už našlio Konstantino Liudviko Chaleckio ir persikėlė į Stanislavavo dvarą prie Švenčionių ir palaidota Švenčionyse. Ir Žygimantas, ir Paulina palikuonių neturėjo.

Nukentėjo Daugėliškis 1812 m. karo tarp carinės Rusijos imperijos ir Prancūzijos metu. Tai aprašo savo dienoraščiuose Rusijos imperatoriaus Aleksandro I palydos viršininkas Nikolajus Durnovas, M. Kukelis knygoje „1812 metų karas“, 1837 m. Dmitrijus Buturlinas knygoje „Napoleono žygis į Rusiją 1812 m.“ ir kiti. 1812 m. liepos pirmomis dienomis S. Daugėliškyje buvo įrengtas atsitraukiančios Rusijos armijos vado Barklajaus-de-Toli štabas, kuriame turėjo apsistoti ir Rusijos Imperatorius. S. Daugėliškyje stovėjo šios armijos antrasis ir trečiasis korpusai. Iš paskos puolė Neapolio karaliaus Joachimo Napoleono (Miurato) kavalerijos korpusai. Prancūzai artėjo, todėl caras atvykęs į S. Daugėliškį nesustojo, o tęsė kelionę į Vidžius. Paliktam ariergardui vadovavo generaladjutantas baronas Korfas. Prancūzus pasitiko generolo Ivano Jefremovo vadovaujami kazokai. 1812 07 05 tarp kazokų ir prancūzų generolo Suberi vadovaujamo lengvosios kavalerijos korpuso įvyko gana didelis mūšis. Kazokai paėmė į nelaisvę papulkininkį princą L. fon Gogenloe-Kirchbergą. Dalis kaimo sudegė. Nežinomas dailininkas 1812 m. mūšį prie S. Daugėliškio įamžino graviūroje, kuri saugoma viename iš Rusijos muziejų.

Dažnai prancūzų ir rusų dalinių mūšių vietos painiojamos. 1937 metais išleistoje kariškio brigados generolo Marijono Kukelio knygoje „1812 metų karas“ išnagrinėta karo eiga tiesiog chronologine tvarka. Joje randame, kad 1812 07 04 įvyko mūšis prie Švenčionių, liepos 5 d. prie Daugėliškio, o liepos 6 d. prie perkėlos per Dysnos upę (prie perkėlos stovėjo Kačergiškės karčema). Prie Kačergiškės karčemos mūšyje su prancūzais dalyvavo Tereko kazokai, kurie buvo dislokuoti pačiame Daugėliškio dvare (Naujajame Daugėliškyje).

1817 m. Daugėliškio pagrindinio dvaro inventoriuje S. Daugėliškyje ūkininkauja tik 12 šeimų (85 šeimos nariai). Dar gyvena 7 kampininkų (14 šeimos narių) ir 5 amatininkų (daugiausia žydų) šeimos. Nors ir nenurodytas amatininkų šeimų skaičius, bet galima spėti kad S. Daugėliškyje tais metais gyveno apie 150 gyventojų. 1817 m. į inventorių jau įrašytas ir kaimo devintininkas (dziewięntnik). Tai kažkas panašaus į kaimo seniūną. Senajame Daugėliškyje juo buvo Kristupas Čibiras. Vėliau kaimas jau augo gana sparčiai ir ypač po 1861 m., kai valstiečiai gavo teisę pirkti žemę.

1820 m. Daugėliškio parapijos vizitacijoje įrašyta, kad parapijos teritorijoje gyvena 7 635 katalikai, 971 rusas sentikis ir 346 žydai. Totorių nėra, tiksliau nurodyta, kad parapijoje kitų tikybų gyventojų nėra. Senajame Daugėliškyje tuo metu be žydų gyveno 24 katalikų šeimos ir 109 gyventojai katalikai. Kaimas priklauso pagrindiniam Daugėliškio dvarui, kaip ir 10 kitų kaimų (Maksimonys, Čebatoriai, Mikalavas, Vosiuliai ir kt ) ir 27 užusieniai. Prie iždinių dvarų priskirta: Izabelinės, Ceikinių, Mikalavo, Seniškio, Kazimieravo, Rimšės dvarai, Alksnos ir Viktarinės palivarkai su savo kaimais ir viensėdžiais (užsieniais), kurie priklausė pagrindiniam Daugėliškio dvarui.

1820 m. N. Daugėliškyje (dvare) gyvena 31 katalikas, o klebonijoje – 18. Tai tik dvare ir klebonijoje gyvenantys katalikai. Kiti N. Daugėliškio gyventojai žydai ir disidentai (užsieniečiai), nes dalis dvaro patarnaujančio personalo, matyt, tai metais gyveno ir aplinkiniuose kaimuose ir užsieniuose.

1831 m. sukilime dalyvavo dalis gyventojų iš Daugėliškio dvaro. Prie sukilimo prisijungti juos turbūt paragino Daugėliškio vikaras Vincentas Leonavičius ir Pliateriai. Sukilime dalyvavo pats vikaras ir Daugėliškio dvaro gyventojai: K. Čibiras, Kazlas, Kvietkauskas, J. Paukštelis, Polunskis. Sukilėliai buvo apsistoję Daugėliškio dvare. Už pagalbą carinei kariuomenei sukilėliai sudegino Grigiškės kaimą, kuriame gyveno rusai sentikiai.

1842 m. dvaras laikė 104 karves, 68 prieauglius, 69 avis, 40 kiaulių. Dvare gyveno bei dirbo 77 žmonės: valdytojas, ekonomas, buhalteris, revizorius, felčeris, tiekėjas, raktininkas, sodininkas, virėjai, siuvėjai, audėjai, mezgėjai, pasiuntiniai, tarnai. Buvo globojami 6 našlaičiai. Dvaras mokėjo atlyginimą valsčiaus raštininkui. 100 rublių buvo skiriama dvaro išlaikomai vaistinei. Dvaras rėmė Daugėliškio (4 kunigai), Rimšės bei Kačergiškės bažnyčias, išmokėdamas 387 rublius ir 60 kapeikų sidabru. Rimšės, Izabelinės ir kt. palivarkuose aptarnaujantis personalas buvo nedidelis. Bendras dvaro su palivarkais aptarnaujančio personalo skaičius buvo 135 žmonės. Dvaro valdytojui, liokajui ir vežikui buvo mokamas bendras 400 rublių metinis atlyginimas. Dvaro išlaidos atlyginimams buvo 3 487,60 rublių sidabru. Po Konstantino Pliaterio mirties 1846 m. Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmai nutarė Daugėliškio dvarą paimti valdžios priežiūron, nes Pliateriai dvarą nugyveno. 1848 07 01 Vilniaus gubernijos valstybinio turto rūmuose įvyko varžytinės, kas nuo 1849 04 02 galės išsinuomoti 10 metų Daugėliškio pagrindinį iždinį dvarą kartu su Stanislavavo palivarku: 190 valstiečių kiemų, vieną vandens malūną, 8 smukles, degtinės varyklą, 192 dešimtines dirbamos žemės, 160 dešimtinių pievų, 20 dešimtinių – po pastatais. Sudetų, Senosios Izabelinės, Ceikinių, Seniškio, Guntaunykų, Stanislavavo, Izabelinės, Mikalavo palivarkai taip pat buvo išnuomoti. Vėliau Izabelinės ir Mikalavo palivarkus paėmė valstybė.

1852 m. dvare gyveno 51 gyventojas, o klebonijoje – 13 gyventojų. Antano Koprovskio šeimoje dvare gyveno vieno iš Rusijos armijos 1812 m. karo vadų Michailo Barklajaus-de-Toli giminaitė Rozalija Barklai-de-Toli. Jai tais metais buvo 22 m. Kaip ji atsirado Daugėliškio dvare ir apie jos tolimesnį likimą žinių nėra.

1861 m. vasario 19 d. prasidėjo baudžiavos panaikinimo reforma, kurios vienas iš tikslų buvo pakirsti lenkų ir lietuvių bajorų įtaką ir susieti valstiečių viltis su carinės Rusijos valstybės politika. Iki vadinamosios Stolypino reformos buvo palikta tiesioginė žemės paveldėjimo teisė. Žemę išsipirkimui vieni iš pirmųjų gavo Daugėliškio iždinio dvaro valstiečiai. Kadangi žydai įsigyti žemę neturi teisės, po 1861 m. dvaro žemę perka aplinkinių kaimų gyventojai – katalikai ir sentikiai. Sentikiams carinė valdžia įsigyti prie dvaro esančią žemę suteikė netgi pirmenybę.

N. Daugėliškyje atsiranda naujakuriai. Keliasi ir S. Daugėliškio žydai. Dvare įsikuria liaudies mokykla ir valsčiaus administracija. Apie žemės pirkimą buvo paskelbiama dvaro kaimo bendruomenei bendrame ūkininkų susirinkime (sueigoje). Žemės pirkimas vykdomas gana savanoriškai, nors galutinius sprendimus priimdavo karinis Minsko generalgubernatorius.

1860–1861 m. carinės Rusijos valdžios nurodymu buvo atlikta iždinių dvarų inventorizacija ir geodeziniai matavimai. Daugėliškio iždinio dvaro inventorizacijos medžiagoje randame: žemių plotus pagal žemių kategorijas, ūkininkų žinioje esančias žemes ir pajamas iš valstiečių ūkių, fermų (Daugėliškio pagrindinis ir jam priklausantys dvarai išskirti kaip fermos), žinias apie pašalinius gyventojus (žydus, amatininkus), išnuomotas karčemas ir malūnus. Atskiroje grafoje surašyti žydai žemdirbiai. Nurodyta, kad tokių Daugėliškio iždinio dvaro teritorijoje nėra. Geodeziniai planai buvo sudaryti tik 1868–1869 m., nes tam sutrukdė 1863 m. sukilimas.

1863 m. sukilime Daugėliškio apylinkių gyventojai dalyvavo neaktyviai, o buvusio Daugėliškio iždinio dvaro valstiečiai sukilime išvis nedalyvavo. 1863 10 19 Daugėliškio valsčiaus seniūnas (starosta) Petras Raginis pranešė Švenčionių apskrities valdžiai, kad nė vienas Daugėliškio valsčiaus valstietis sukilime nedalyvavo.

1866 m. duomenimis Daugėliškio iždinio dvaro teritorijoje 827 namuose gyvena 973 valstiečių šeimos. Iš viso – 4705 gyventojai. Vienkiemiuose buvo 3 namai. Juose gyveno 3 šeimos ir 12 gyventojų. 78 namuose gyveno 78 atsargos kareivių šeimos ir 151 gyventojas. 93 namuose gyveno 219 nevedusių – 120 vyrų ir 99 moterys. 59 namuose gyveno 201 sentikis ir žydas. Iš viso Daugėliškio iždinio dvaro teritorijoje gyveno – 5 288 gyventojai. S. Daugėliškyje 48 šeimų (tarp jų ir 22 žydų šeimų), sodybos užėmė 14,1 dešimtinių žemės. Kaime buvo 41 namas ir 225 gyventojai. 1866 m. N. Daugėliškyje – 24 namai ir 137 gyventojai. 1861 m. – tai Daugėliškio dvaro istorijos pabaiga ir N. Daugėliškio kaimo, o vėliau ir miestelio istorijos pradžia. 1890 m. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos Adomo Pliaterio gyventojų rejestro duomenimis N. Daugėliškyje gyveno jau 246 gyventojai (68 rusai sentikiai, 13 lenkų, 62 žydai ir 103 lietuviai). Tais metais S. Daugėliškis gyventojų skaičiumi dar lenkia Naująjį beveik dvigubai. 1890 m. S. Daugėliškyje gyveno 451 gyventojas: 8 rusai sentikiai, 10 totorių (1 šeima), 196 lietuviai ir 237 žydai.

Dabar dėl bažnyčios vietos. 1773 m. Daugėliškio seniūnijos inventoriuje yra karčemų sąrašas, kuriame įrašyta, kiek mokesčių turi sumokėti karčemos. Šiame inventoriuje yra ir karčema, kurios nurodyta ir vieta. Karčema yra „<…> prie bažnyčios Naujajame Daugėliškyje“. 1783 m. Daugėliškio parapijos vizitacijos medžiagoje įrašyta, kad bažnyčia, klebonija ir dvaras yra N. Daugėliškyje. Senosios bažnyčios vietą N. Daugėliškyje patvirtina ir 1776 m. sudarytas Daugėliškio parapijos Seniškio palivarko žemėlapis (planas). 1783 m. vizitacijoje įrašyta, kad bažnyčia yra funduota A. Goštauto ir yra prastos būklės. Goštautų statytoji bažnyčia stovėjo apie 285 metus. Apie Goštautų sarkofagus, buvusius bažnyčioje, patvirtinančių įrašų nėra. Legenda, matyt, buvo sukurta. Kaip ir legenda apie 1813 m. Izabelės Pliaterienės lėšomis statytą bažnyčią, kuri 1887 m. sudegė.

1820 m. Daugėliškio parapijos vizitacijos dokumentuose įrašyta, kad bažnyčios statyba rūpinosi ir skyrė pinigus kunigas Viktoras Kvinta (1868–1827), nors naujos bažnyčios statyba pradėjo rūpintis dar Daugėliškio klebonas Ignacijus Anupras Honvaldas (1737–1807) 1806 m. gautas leidimas naujos bažnyčios statybai. Tais pačiais metais gautas leidimas iš valdiškų miškų departamento ruošti medieną Ažvinčių girioje. 1812 04 12 gautas vyskupo leidimas pašventinti naujos bažnyčios pamatus, o 1813 10 17 gautas Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio leidimas pašventinti pastatytą bažnyčią, o lapkričio 1 d. bažnyčia buvo pašventinta. 1856 m. Daugėliškio bažnyčios vizitacijoje jau įrašyta, kad bažnyčia pastatyta Izabelės Pliaterienės lėšomis ir kunigo V. Kvintos rūpesčiu. 1828 m. (1827 metais mirė kunigas V. Kvinta) vizitacijoje irgi nėra nė vieno žodžio apie Izabelės Pliaterienės pagalbą statant bažnyčią. Teigti, kad bažnyčia pastatyta jos lėšomis nėra pagrindo. Tarp kunigo V. Kvintos ir Pliaterių turbūt buvo nesutarimų dėl naujos bažnyčios statybos. Nors grafai Plateriai dar ilgai gyveno Daugėliškyje, bet vaikų naujoje bažnyčioje jie nekrikštijo. Tai iš dalies patvirtina 1841 10 03 Daugėliškio seniūno Konstantino Pliaterio Vilniaus vyskupystės oficiolui Mikuckiui dėl padėties Daugėliškio klebonijoje. Tvirtinimas, kad bažnyčia po 1887 m. porą kartų, bet jos vieta nesikeitė.

Iš senųjų laikų teliko piliakalnis Senajame Daugėliškyje ir autoriaus senelio Anupro pusbrolio Mykolo Matkevičiaus (Matusos) sodyboje Naujajame Daugėliškyje akmuo su užrašu lotynų kalba. 1959 m. istorijos instituto mokslinė bendradarbė Ona Navickaitė aprašė šį akmenį. Dokumentuose įrašyta, kad ant akmens padarytas užrašas yra nesuprantama kalba. Užrašyta ir legenda, kad šioje vietoje jautis subadė pono dukterį.

Prof. Povilas Čibiras 1997 m. „Vorutos“ 5-ame numeryje rašė: „Iš anos gadynės neliko jokio paminklo, tik Naujajame Daugėliškyje prie Mykolo Matkevičiaus (Matusos) sodybos išlikęs memorialinis akmuo su užrašu lotynų kalba: „KAZIMIRI PLATER et IZABELLA BORCH MEMOR ac UTRIQVE CRATUS 1815 A.H.T.“ Lietuviškai tai reiškia „Kazimierui Pliateriui ir Izabelei Borch dėkingas ir abiejų išaugintas 1815 A.H.T.“

Spėju, kad šis Kazimiero ir Izabelės Pliaterių (šie jau buvo mirę (Kazimieras – 1807 m., o Izabelė – 1813 m.) atminimui skirtas paminklinis akmuo buvo vieno iš Pliaterių sūnų pastatytas ar jame buvo tik iškaltas užrašas 1815 m. jau seniai Daugėliškio dvaro teritorijoje buvusiame granito luite.

Po žemių skyrimo Daugėliškio dvaro valstiečiams išsipirkti, prasidėjo naujas Senojo ir Naujojo Daugėliškio istorijos etapas. Bet apie tai jau ateityje.

14. Otto Hedeman . Hstorija powiatu Braslawskiego. Wilno 1930.
15. Czeslaw Jankovski. Powiat Oszmianski. Materjaly do dziejow ziemi i ludzi. Peterburg 1898.

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 12.
Voruta. – 2010, gruod. 11, nr. 23 (713), p. 12.