Ribentropo–Molotovo pakto (SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties) pasirašymas. Pirmas iš kairės J. Ribentropas, dešinėje J. Stalinas ir V. Molotovas. Kremlius, 1939 m. rugpjūčio 23 d., leidyklos „Briedis“ nuotr.

Šiandien minimos 85-osios Molotovo-Ribbentropo pakto metinės, kada 1939 m. Sovietų Sąjunga ir Vokietija tarpusavyje pasidalino Vidurio Europą ir pradėjo Antrąjį Pasaulinį karą. Nors 1989 m. pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė Paktą ir jo slaptuosius protokolus, kaip „teisiškai ydingus ir negaliojančius“, Vladimiro Putino režimas žingsnis po žingsnio vykdo šio reabilitaciją. Debunk.org duomenimis net 65% išanalizuoto turinio apie Paktą šiais metais Kremliui palankioje žiniasklaidoje buvo pozityvus.

Dezinformacijos analizės centras Debunk.org atliko tyrimą, kaip Kremliui palankioje žiniasklaidoje ir kokiame kontekste 2024 metais buvo vaizduojamas Molotovo-Ribbentropo paktas. Nuo metų pradžios publikuotuose 198 turinio vienetuose, 124 iš jų Paktas buvo nušviečiamas teigiamame kontekste. Pagrindinė transliuojama žinutė – Molotovo-Ribentropo paktas niekuo neišsiskyrė iš to meto teisinio konteksto ir kitų Europos šalių sutarčių su nacistine Vokietija.

Anot A. Kazlausko šis naratyvas skirtas išplauti SSRS, kaip šalies agresorės, kartu su Vokietija pradėjusios Antrąjį Pasaulinį karą, įvaizdį. „Po raštiško Stalino patikinimo, jog jis negins Hitlerio užpultos trečiosios pusės, jau po savaitės pradėta nacių invazija nedviprasmiškai byloja apie karo pradžią. Todėl šiandienos Putino režimui, siekiančiam atgaivinti Stalino imperiją, būtina populiarinti skirtingas datas, kaip karo pradžią. Tikslas sudaryti įspūdį, jog dėl karo yra kaltos ir Vakarų šalys (Didžioji Britanija, Prancūzija, Lenkija ir t.t.), įvairiais laikotarpiais sudarinėjusios sutartis su Vokietija. Tokiu būdu lengviau įtvirtinti SSRS, kaip tariamos aukos vaidmenį, į karą nesavo valia įtrauktos tik 1941 m. birželį,“ – kalbėjo Debunk.org analitikas.

Svarbų dėmenį Kremliaus perrašytoje istorijoje užima ir Lenkijos, kaip karo agresorės įvaizdžio populiarinimas. Tą byloja aukščiausiu lygmeniu skleidžiama dezinformacija. Štai vasario mėnesį, grasiajame interviu Tuckeriui Carlsonui Vladimiras Putinas pademonstravo, kaip galima faktus apversti aukštyn kojomis ir apkaltinti lenkus savo nelanksčia politika privertus Hitlerį juos užpulti: „Kadangi lenkai neatsisakė Dancigo koridoriaus ir nuėjo per toli, pastūmėdami Hitlerį pradėti Antrąjį Pasaulinį karą, užpuolant juos. Kodėl būtent prieš Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. buvo pradėtas karas? Lenkija pasirodė neinanti į kompromisus, todėl Hitleris negalėjo padaryti nieko kito, tik pradėti įgyvendinti savo planus su Lenkija.“

Putinas taip pat išryškino Lenkijos, kaip Hitlerio sąjungininkės vaidmenį, atsisakiusios per savo teritoriją praleisti SSRS karinę pagalbą Čekoslovakijai apsiginti nuo nacių: „[…] prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lenkija […] kartu su Hitleriu dalyvavo Čekoslovakijos padalijime. […] [SSRS] paprašė Lenkijos leidimo tranzitu per Lenkijos teritoriją vežti savo karius į pagalbą Čekoslovakijai. Tačiau tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad jei sovietų lėktuvai skris virš Lenkijos, jie bus numušti virš Lenkijos teritorijos. […] Svarbu tai, kad prasidėjo karas, ir Lenkija tapo savo politikos, kurią vykdė prieš Čekoslovakiją, auka, nes pagal gerai žinomą Molotovo-Ribentropo paktą dalis šios teritorijos, įskaitant Vakarų Ukrainą, turėjo atitekti Rusijai. Taip Rusija, kuri tuo metu vadinosi SSRS, atgavo savo istorines žemes.“

Šioje ištraukoje galima pastebėti ir kitą Putino režimui labai svarbų naratyvą, kuriant Stalino, kaip geranoriško ir toliaregiško politiko įvaizdį. „Iš šiandienos perspektyvos yra kuriamas įspūdis, jog Stalinas puikiai numatė istoriją ir viską darė tikslingai: norėjo apsaugoti Čekoslovakiją, vėliau užbėgo už akių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos intrigoms skatinti Hitlerį pulti SSRS ir galiausiai, neva neturėdamas kitos išeities, nusileido Vokietijai, pasirašydamas su ja nepuolimo sutartį. Bet ir vėl „laimėjo“ – sukurdamas buferinę zoną tyliai okupuotų šalių sąskaita ir gaudamas du metu atvangos nuo tariamai neišvengiamo karo su fašizmu pradžios,“ – pažymi A. Kazlauskas.

Dar viena tyrime išskirta tendencija – Molotovo-Ribbentropo paktas yra dažniau sutinkamas kitu terminu, t. y. „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties“ pavadinimu. Nors skirtumas atrodo neesminis, nes kalbama tarsi apie tą patį, tačiau tai anaiptol nėra atsitiktinumas: „Keisti dalyko esmę nusakančius terminus į dalyko esmę maskuojančius terminus ir juos populiarinti yra būdinga rusiška taktika. To tikslas suklaidinti žmogų ir nuslėpti nepalankius Maskvai aspektus,“ – teigė A. Kazlauskas.

„Pirmiausia, mes natūraliai įpratę paktą vadinti Molotovo-Ribbentropo, t. y. SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų vardu. Nors kaip žinia, tose totalitarinėse valstybėse svarbiausi sprendimai būdavo daromi vienasmeniškai. Tačiau suvokiant sudarytos sutarties blogą aurą, vėliau karo laimėtoju tapęs Stalinas, pasistengė, jog istoriografijoje ji įsigalėtų ne Stalino-Hitlerio vardu,“ – dėstė analitikas.

Pasak A. Kazlausko, šiandien populiarinant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties terminą, ir tokiu būdu akcentuojant „neagresijos“ arba „nepuolimo“ aspektą, yra sukeliama aliuzija į šalių taikingumą, taip pabrėžiant neva teigiamą sutarties pobūdį. Tai nukreipia žmonių dėmesį nuo slaptųjų protokolų, kuriuose užfiksuotas suverenių Europos šalių pasidalinimo faktas, inicijavęs Antrąjį Pasaulinį karą.

Debunk.org duomenimis, pastaruoju metu pastebima daugiau publikacijų apie sąmokslo teoriją teigiančią, kad Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai yra suklastoti. Tą iš dalies paskatino prieš keletą metų Dūmos deputato Aleksejaus Žuravliovo pradėta iniciatyva paskelbti negaliojančiu 1989 m. SSRS liaudies deputatų nutarimą, smerkiantį Molotovo-Ribbentropo paktą. „Sklando argumentai, jog slapto papildomo protokolo originalai neva nebuvo rasti. Kitur rašoma, jog skelbiami dokumentai buvo rasti, bet nepatikrintas jų autentiškumas. Kitaip tariant, yra kuriamas įspūdis, jog nepalankūs SSRS įvaizdžiui dokumentai tėra išorės jėgų interesų kūryba, pastimuliuojant sąmokslo teorijoms imlią visuomenės vaizduotę,“ – teigė A. Kazlauskas.

Anot Debunk.org analitiko, Maskvos propagandistų vystomame pseudoistoriniame pasakojime apie Antrojo Pasaulinio karo pradžią nėra vietos tarptautinės teisės normoms, saugančioms mažesnių valstybių suverenumą ir žmogaus teises. „Lenkijos pasidalinimas, grobikiškas Žiemos karas su Suomija ar Baltijos šalių okupacija aptariamame Molotovo-Ribbentropo pakto kontekste praktiškai nefigūruoja, nes jų egzistavimo faktas prieštarauja kuriamiems mitams apie SSRS, kaip karo auką ir 1941-iesiems, kaip tikrojo (Didžiojo Tėvynės) karo pradžią. Be to, ši tendencija atitinka Putino meta siekį sugrąžinti pasaulio tvarką, kai žmonijos reikalus susėdę spręsdavo keli didžiųjų galybių vadai,“ – reziumuoja A. Kazlauskas.

Dezinformacijos analizės centro Debunk.org pranešimas