LR  Prezidentui
LR Seimo Pirmininkei
LR Ministrei Pirmininkei
LR Kultūros ministrui

Valstybinei lietuvių kalbos komisijai

Valstybinės kalbos inspekcijai

2023-08-02

 

Dėl  valstybinės lietuvių kalbos politikos

                      Valstybinės kalbos statusas 1988 m. Lietuvoje atkurtas Lietuvos Sąjūdžio iniciatyva. 2022 m. Seimui priėmus valstybei kenksmingą Asmenvardžių rašybos dokumentuose įstatymą dėl nelietuviškų raidžių ir 2023 m. Konstituciniam Teismui jį patvirtinus,  neatmetus Asmenvardžių rašybos dokumentuose projektų su asmens lyties nerodančia galūne –a ir su 130 naujų raidžių, neatmetus Tautinių mažumų įstatymo projekto, nepriėmus Valstybinės kalbos 2023 – 2030 m. gairių projekto, prioritetą teikiant nebe Konstituciniam valstybinės kalbos įstatymo projektui 2023 metai tapo didžiausių valstybinės lietuvių kalbos problemų XXI a. metais. Už gerą pareigų atlikimą ir LR Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo 14 str. laikymąsi ruoštasi atleisti ir Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką.

                      Nesilaikydami LR Konstitucijos 3, 6, 8, 10, 14 straipsnių , 1994 m. Vilniuje pasirašytos Lietuvos ir Lenkijos Respublikų draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties  1, 2, 14, 16 straipsnių Vilniaus rajono meras ir Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje kurstė konfliktą, žiniasklaidoje plačiai skelbdami bent keturis neteisingus dalykus: 1) kad Lietuvoje galima nesilaikyti valstybinės kalbos įstatymo ir jį naikinti, lyg čia būtų federacinė valstybė, 2) kad tai leidžia daryti Europos Tarybos pagrindų konvencija, Lietuvos ir Lenkijos sutartis, 3) kad čia galima gaivinti okupacijų padarinius, naikinant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, tradicinę kultūrą, 4) kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos laikymasis kursto nesantaiką ne tik tarp Lietuvoje gyvenančių lietuvių ir lenkų tautybės piliečių, tačiau galimai ir tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių.

                      Tie teiginiai paneigti dar 2012 m. lenkų ir lietuvių kalbomis išspausdintoje ir Lenkijos ambasados Lietuvoje platintoje Elžbietos Kuzborskos knygoje „ Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje“ bei daugelyje kitų leidinių. Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika 1994 m. minėtos sutarties pradžioje nurodė:

• akcentuodamos, kad gerų ir blogų mūsų valstybių istorijos puslapių suvokimas turi pasitarnauti tarpusavio supratimo įtvirtinimui tarp lietuvių ir lenkų tautų besivienijančioje demokratinėje Europoje,
• reikšdamos apgailestavimą dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po I Pasaulinio karo, kai po ilgos nelaisvės lietuviai ir lenkai ėmėsi kurti naują, nepriklausomą gyvenimą, bei smerkdamos smurto naudojimą, buvusį abiejų tautų tarpusavio santykiuose,
• iškilmingai abipusiai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje (visur paryškinta mūsų).

Autonomininkų ir užsienio proteguojamą Tautinių mažumų įstatymo projektą būtų galima pradėti svarstyti tik tada, kai bus priimtas tikrai Konstituciją atitinantis Valstybinės kalbos įstatymas  ir bus išsiaiškintos  ir teisingai vartojamos sąvokos Lietuvos tautinės mažumos, tautinės bendrijos, Lietuvos autochtonai, slavakalbiai lietuviai, migrantai, tradicinė kultūra, tradiciniai vietovardžiai, asmenvardžiai.

Pagarbiai

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba