Mykolo Kazimiero Paco portretas. VU nuotr.

Žygimantas Jacevičius, Trakai, www.voruta.lt

Trakų švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilika – šventovė, apie kurią garsas po visą senąją Lietuvos, vėliau – Abiejų Tautų – valstybę sklido itin plačiai. Garsusis Trakų Dievo Motinos paveikslas sulaukė ne tik popiežiaus pripažinimo – vainikavimo karūnomis, ne tik europinio lygio poeto – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus – epodžių, bet buvo ne mažiau gerbiamas ir vietinės diduomenės.

Šiandien verta papasakoti apie Mykolo Kazimiero Paco – kunigaikščio ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono – pamaldumo Trakų Dievo Motinai liudijimą.

Pacų giminė

Pacų giminė XVII amžiuje nepaprastai iškilo – 1658–1684 metai – Pacų valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje laikas. Net keturi šios iškilios giminės atstovai tuo metu ėjo reikšmingiausias valstybines pareigas: Kristupas Zigmantas buvo LDK kancleris, Mikalojus Steponas Pacas – Vilniaus vyskupas, Kazimieras Pacas – Žemaičių vyskupas, Mykolas Kazimieras Pacas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  didysis etmonas¹. Pacai garsėjo dosnia mecenatyste – jų globoje iškilo Vilniaus šv. Teresės bažnyčia, sykiu – karmelitų vienuolynas. Kristupas Zigmantas fundavo Pažaislio kamaldulių – Lietuvos baroko perlo – vienuolyno statybas, nuo jo neatsiliko ir Mykolas Kazimieras Pacas, Dievui kaip votą – padėkos ženklą už karo su Maskva ir Švedija baigtį pastatydinęs garsiąją Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje². Iki 1684 metų pasimirė visi keturi anksčiau išvardinti iškilūs valstybės pareigūnai ir naujų reikšmingų postų Pacų giminės atstovai jau nebegavo. Tuometinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo – Jono Sobieskio – pastangomis Pacai buvo patraukti iš politinio pirmojo plano, tačiau giminė, pajutusi garbės ir įtakos skonį, toliau laikėsi diduomenėje – meiliai tuokėsi su Radvilomis,  Codkevičiais, Sapiegomis, Višnioveckiais, Oginskiais, Zavišomis ( Zavišos fundavo porą grakščių alavinių mūsų bazilikos žvakidžių), Riomeriais (pasistačiusiais savo giminės mauzoliejinę koplyčią Trakuose) ir kitomis garsiomis giminėmis. ³

Mykolas Kazimieras Pacas

Mykolas Kazimieras Pacas gimė 1624 metais, Trakų Vaivados Petro Paco ir Elžbietos Šemetaitės šeimoje. Mokėsi, kaip ir daugelis kilmingų to meto jaunuolių – pas jėzuitus Vilniaus universitete, vėliau – Varmės Braunsbergo kolegijoje. Jaunąjį Pacą globojo ir rūpino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila ir nuo pat jaunumės Mykolas Kazimieras savo gyvenimą siejo su karo menu – jau būdamas dvidešimt ketverių kovėsi su kazokais, laikui atėjus – su švedais ir maskoliais. Kaip daugelis baroko epochos žmonių, savo laiškuose nestokojo tėvynės meilės ir  pamaldumo: „Kas bus Tėvynei, kai visi ją apleisime? Aš vienas neužversiu priešui kelio nei savo vienintele galva, nei savo lavonu, nei savo krauju, net jei tai Viešpačiui Dievui patiktų.“ Būdamas ryžtingas, Mykolas Kazimieras spėriai kopė karjeros laiptais: pradžioje – žemaičių divizijos pulkininkas, vėliau – divizijos vadas, lauko etmonas, kol galiausiai pasiekė karininko karjeros viršūnę – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono pareigybę. Rūpestingai tvarkė kariuomenę: kūrė jos artileriją, parengė ir priėmė jos teisyną. Neleisdavo, kad lietuvių pulkams mūšiuose vadovautų Lenkijos etmonai. 1673 m. kartu su Lenkijos kariais dalyvavo pergalingame Chotino mūšyje su turkais, kur Jono Sobieskio – tuometinio Lenkijos didžiojo etmono išplėšta pergalė nutiesė Sobieskiui kelią į Abiejų Tautų respublikos valdovo sostą.
Bendruose Abiejų Tautų Respublikos seimuose Pacas nuosaikiai ir patriotiškai gynė Lietuvos interesus, ne kartą grasino nutrauksiąs Lietuvos ir Lenkijos uniją, jei šių interesų nebus paisoma. Pasiekė, kad kas trečias Respublikos seimas vyktų Lietuvoje – Gardine. Vykdė savarankišką Lietuvos užsienio politiką: palaikė asmeninius ryšius su Maskvos ir Vienos rūmais, be valdovo žinios tardavosi su Maskvos caru.

Stengėsi gyventi kaip Kristaus karys – miles Christi, taip pabrėždamas savo ištikimybę Dievui ir tėvynei. Jo asmenybei būdingos Baroko žmogaus priešybės: stiprus savo vertės pojūtis ir nusižeminimas, rūpestis bendrais valstybės reikalais ir įsitikinimas, kad jie priklauso nuo Dievo valios ir malonės. Buvo nepaprastai ambicingas. Jaunystėje dėl merginos kovėsi dvikovoje su būsimu Respublikos valdovu Jonu Sobieskiu ir jį sunkiai sužeidė. Būdamas kariuomenės dalinio vadu, LDK didįjį etmoną Paulių Sapiegą priimdavo gulėdamas lovoje. Nuolat ginčijosi su karaliumi Jonu Sobieskiu ir viešumoje kandžiai iš jo šaipėsi. Nepaisant įgytų pareigybių ir galios, Pacas gyveno nepaprastai asketiškai ir pamaldžiai. Nuolat marino ir kankino savąjį kūną. Pasak amžininkų, visada nešiojo „aštrią geležinę grandinėlę, kuria buvo savo kūną susiveržęs“. Sekdamas šv. Kazimieru, stengėsi laikytis skaistybės įžadų. Iki mirties liko nevedęs. Testamente reikalavo, kad jo laidotuvės būtų itin kuklios, jį lydėtų tik vienuoliai ir elgetos. Paliko pastatydinęs prašmatnius rūmus Vilniaus Didžiojoje gatvėje bei didingą barokinę Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią Antakalnyje. Lietuvai išsivadavus iš maskvėnų ir švedų okupacijos, ši bažnyčia iškilo kaip padėka Dievui ir būsimos jo globos tėvynei prašymas. Vykdant Paco valią, jo palaikai buvo palaidoti po visų mindomu Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios slenksčiu. LDK didžiojo etmono kapo vietą žymėjo lenta su vieninteliu įrašu: hic jacet peccator – čia guli nusidėjėlis.⁴ Čia galime įžvelgti barokinę žmogaus sąmonę – nors ir pripažįstama savoji nevertybė, tačiau vis tiek trokštama, kad bet kas, kas tik žengs per Mykolo Kazimiero kapo plokštę, pagalvotų, jog mindo Pacą – iškilų Didžiosios kunigaikštystės politiką ir didįjį etmoną.

Etmono insignija – buožė

Visi pareigūnai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo savo valdžios ženklus – insignijas, kurios liudydavo jų padėtį visuomenėje ir valdžioje. Insignijos – valdžios ir pareigybių ženklai – šalia jų savininko būdavo įamžinamos portretuose, naudojamos heraldikoje ir sfragistikoje. Maršalai turėjo savo lazdas, kurių savotiškas atitikmuo Bažnyčios liturgijoje yra stipula – procesijų lazda. Kancleriai ir pakancleriai nuo XVI amžiaus atitinkamai saugodavo didįjį ir mažąjį valstybės antspaudus, o Didžiosios Kunigaikštystės thesaurarijų – lobininkų, arba iždininkų simbolis ir insignija – auksinis raktas – jau žinomas ir Vytauto laikais.⁵ Bažnyčios šventuosius paveiksluose galima atskirti ir identifikuoti pagal paveiksle ištapytus simbolius, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnus – pagal insignijas. Didysis etmonas, kaip vienas svarbiausių Kunigaikštystės pareigūnų, turėjo savo insigniją –  buožę (lenk. buława) ir daugelyje portretų etmonas vaizduojamas ją tvirtai suspaudęs kumštyje.

Buožė buvo aukščiausios karinės valdžios simbolis. Kildinama iš vėzdo, kaip vienas seniausių žmonijos praktinių ginklų jau galėjo rastis ir neolito epochoje. Vėliau ji tapo valdžios simboliu rytų kultūrose ir senovės didžiosiose – asirų persų ir egiptiečių – civilizacijose. Lietuvoje ir Lenkijoje buožė galėjo būti laikoma karo vado simboliu jau XIII amžiuje, tačiau galutinai etmonų rankose ir simbolikoje įsitvirtino tik XVI amžiaus II pusėje, valdant Steponui Batorui, kadangi jo transilvaniškuose kraštuose paprotys įteikti buožę karo vadui buvo įprastas. Kaip kancleris su pakancleriu dalinosi antspaudus, taip didysis etmonas su lauko etmonu atitinkamai naudojo didžiąją ir lauko buožes. Etmonas nebūtinai turėdavo tenkintis viena buože, kelios buožės pagal jų puošnumą būdavo naudojamos skirtingomis progomis – laidotuvėms, mūšiams, ceremonialo reikalams ir šiaip dvaro gyvenime.

Štai etmonas Jonušas Radvila po mirties paliko net šešetą buožių – dvi paprastas metalines ir keturias paauksuotas, dabintas turkiais ir rubinais.⁶ Iš buožių gausos ir jų pasirinkimo pagal puošnumą bei naudojimo progos nuotaiką yra aišku, kad jos buvo naudojamos ne tik karuose, bet ir viešajame gyvenime apskritai. Mūšio metu etmonas buože galėjo duoti įvairius signalus – pradėti puolimą, veržtis į priekį.  Buožės iškėlimu į viršų buvo rodoma pagarba rangu aukštesniam asmeniui, o kartais buožė būdavo naudojama ir pagal pirminę paskirtį – kaip ginklas. Štai karalaičio Vladislovo favoritas gavo iš etmono Chodkevičiaus buožės nugaron, o vienas kazokų etmonas buožės smūgiu iš balno išvertė rusų kariuomenės vadą.

Etmoną buožė lydėdavo beveik visur – jojant ant žirgo ji būdavo tvirtinama prie balno, jei etmonas važiuodavo karietoje, buožę kabindavo prie paskui karietą vedamo žirgo balno. Stovykloje buožė ant puošnios pagalvėlės būdavo etmono darbo stalo puošmena, greta etmono buožė būdavo ir per pasiuntinių, diplomatų priėmimus, derybas. Taikos metu buožė etmoną lydėdavo per iškilmes: žengiant etmonui, prieš jį kaip karališkas skeptras ant pagalvėlės būdavo nešama buožė. XVIII amžiuje etmono rezidencijoje buožei saugoti būdavo išskirtas atskiras kambarys, juosiamas ginkluotos sargybos. ⁷

Dar įdomesnis buožės, taip pat ir kitų insignijų vaidmuo buvo per jų savininko laidotuves. Barokinės laidotuvės yra atskiras kultūros reiškinys, kuris reikalauja išsamių darbų ir būtų tiesiog nemandagu tokiame lakoniškame straipsnyje bandyti aprašyti barokinį Theatrum doloris – širdgėlos, skausmo, liūdesio teatrą. Insignijos simbolizuodavo valdžią ir galią šiame nunykstančiame, nueinančiame, laikiname pasaulyje ir iškilių pareigūnų, kurių veiklos aktus lydėdavo įrašai ad perpetuam rei memoriam, ir šiaip ad perpetuum, mirtis, kaip tik paliudydavo būties trapumą ir greit prarandamą galią. Insignijos, tiksliau, gipsinės tų insignijų kopijos būdavo demonstratyviai sulaužomos arba metamos po katafalku, pažymint žemiškosios valdžios baigtį mirusio pareigūno asmenyje. Insignijos, kartu – buožės, būdavo sudedamos aplink velionio karstu užsibaigiančią castrum doloris – skausmo ir liūdesio pilį – puošnų keliaaukštį katafalką, kurio pakopose būdavo darniai sukomponuojamos žvakės, juodos draperijos, sidabro kutai ir galionai, mirties simboliai ir valdžios ženklai. Neretai barokinėse laidotuvėse ir mirusįjį reprezentuojantis asmuo įjodavo į bažnyčią ir demonstratyviai nukrisdavo nuo žirgo, išreikšdamas pagarbą⁸ ir patvirtindamas, kad vere mortuus est.  Šiandien insignijų laužymas tebepraktikuojamas – mirus Didžiosios Britanijos karalienei Elžbietai II Vinzoro koplyčioje, prieš nuleidžiant karstą į karališkąją kriptą, lordas čemberleinas sulaužė savo lazdą. Mirus popiežiui, kardinolai sutraiško popiežiaus žiedą – taip pažymima asmens turėtų įgaliojimų pabaiga.

Mūsų aptariamas Mykolas KaImieras Pacas visų iškilmių, pompos, atsisakė. Savo testamente, priešingai, nė neleido per laidotuves dėti buožės. Daugeliui žinomas kuklus jo testamentas tapo kunigaikščio pamaldumo ir nusižeminimo dokumentu –  jis tyčia nepaliko lėšų barokinei pompai, o jei kas nori prisidėti pinigais – teaukoja vienuoliams ir išmaldai. Etmono kūnas turi būti paguldytas į paprastą, medinį juodą karstą, ginkDie, nepamuštą jokia medžiaga, be anksčiau minėtų buožių, castrum doloris, procesijų, oracijų, patrankų salvių, vėliavų, herbų ir portretų.⁹ Didysis etmonas susitelkė į sielos gelbėjimą, o ne į kūno pašlovinimą, kuris amžinybės perspektyvoje atrodė nereikšmingas.

Mykolas Kazimieras Pacas ir Trakai

Tokia prakilni asmenybė kaip Mykolas Kazimieras Pacas, garsėjęs kaip puikus karvedys, pamaldus žmogus ir dosnus mecenatas, negalėjo nesusidurti su Trakais, kurie tuo metu buvo vienas svarbiausių Didžiosios Kunigaikštystės dvasinių centrų. Stebuklingoji Trakų Dievo Motina, ilgus amžius gynusi savo kraštą ir gavusi šalies Patronos – Globėjos – titulą, buvo lyg dvasinė valstybės etmonė. Nuostabi jungtis tarp dangiškosios etmonės – Trakų Madonos ir žemiškojo karo vado – Mykolo Kazimiero Paco įvyko. 1675 metų liepos 4 dieną kunigaikštis savo testamente rašė: ,, Kad jau visas mano gyvenimas, visi mano veiksmai ir reikalai Viešpaties Dievo buvo ypatingajai Dievo Motinos malonei pavesti ir kad esu patyręs nesuskaičiuojamas tos Motinos ir Mergelės geradarystes, tai už jas atsidėkodamas prie stebuklingosios Dievo Motinos kojų Trakų paveiksle dar gyvas būdamas padėjau vieną savo buožę ir įpareigojau tenykščius klebonus ištikimai visais laikais prie švenčiausiosios Mergelės paveikslo ją laikyti, į nieką neperdirbti ir neiškeisti.“

Paco atvejis yra vienintelis visoje Lietuvoje ir Trakų Madona vėl yra išskirtinė, kaip vienintelė gavusi tokio lygio votą. Lenkijoje buožių dovanojimas stebuklingiesiems paveikslams buvo dažnesnis, Čenstakavos Dievo Motina yra sulaukusi buožių, ¹⁰ tačiau Lietuvoje tokią dovaną turėjo tik Trakai. Brangi dovana iki mūsų dienų neišliko – caro, bado, maro ir karo laikais buožė galėjo būti išvežta, sunaikinta, išlydyta ir šiandien mes jos nebepamatysime, tačiau Trakų Dievo Motina Mykolo Kazimiero Paco buvo pagerbta kaip tikroji vedlė ir dvasinė etmonė, kuriai atsidėkoti jis nepagailėjo nė pagrindinės savo insignijos.

Pabaigai

Iškilus, garbingas valstybės pareigūnas svarbiausiam šalies Dievo Motinos paveikslui paaukojo savo valdžios ženklą – skyrė buožę etmonų Etmonei. 2025 metais minėsime šio tikrai reikšmingo Trakams ir Lietuvai įvykio jubiliejinę – 350 metų sukaktį. Būtų nuostabu per ateinančius dvejus metus atkurti istorinę teisybę ir grąžinti didžiojo etmono dovaną po Trakų Dievo Motinos kojomis. Kompetentingi asmenys galėtų užsiimti buožės atkūrimu iš portretų, o jų darbą paremtų tą galinčios padaryti institucijos. Taip būtų atkurtas Trakų Dievo Motinai skirtų votų komplektas, įvykdyta aukotojo Mykolo Kazimiero Paco valia, vertai ir teisingai paminėta šio iškilaus dovanojimo akto jubiliejinė sukaktis.

Šaltiniai:

¹ Eimantas Gudas, Mėlynas kraujas, Vilnius, 2023, p. 269.

² Ibid., p. 263–267.

³ Ibid., p. 281–282.

⁴ http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/919.

⁵ Gitana Zujienė, Insignijos ir ceremonialas Lietuvos viešajame gyvenime (XIII–XVIII a.), Vilnius, 2008, p. 137.

⁶ Ibid., p. 144–155.

⁷ Ibid., p. 155–158.

⁸ Ibid., p. 191–197.

¹⁰ Ibid., p. 160.

⁹ Mykolo Kazimiero Paco testamentas.

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LE00/Mykolas_Kazimieras_Pacas._Testamentas.LE1800.pdf.