Karolio Sabeckio nuotr.
Viktorija Kazlienė, Molėtų rajonas, Didžiokai, www.voruta.lt
Šalia senojo Molėtų plento stovi raudonų plytų rotondinė koplyčia. Labai įdomi tos koplyčios istorija. Kultūros paveldo vertybių registre šis pastatas priklauso Didžiokų, Didžiadvario dvaro sodybos fragmentų kompleksui. Registriniame aprašyme teigiama, kad koplyčia, kurios vertingųjų savybių pobūdį lemia architektūrinis retumas, pastatyta XX a. pr. Tačiau lenkų šaltinyje „Geografinis Lenkijos karalystės ir kitų slaviškų elementų žodynas“, 1 t., (red. F. Sulimirski, B. Chlebowski, W. Walewski, Varšuva 1880, 339 p.) ši koplyčia jau minima. Minima ir tai, kad šis dvaras buvo Niekraševičiaus nuosavybė, o nuo1865 m. jau priklausė Bolesławui Jeleńskiui. Dvarui tada priklausė daug kaimų, malūnas, mūrinis bravoras, karčema. Ne veltui lenkų kalba vadinosi Wielki Dwór – Didysis dvaras arba Didžiadvaris.
Įdomu ir tai, kad dabartinis Molėtų–Giedraičių plentas jau pokario laikais „atskyrė“ koplyčią nuo dvaro rūmų, stačiakampio parko ir tvenkinių. Senovėje kelias ėjo pro koplyčios „nugarą“, nesuardydamas bendro dvaro komplekso. Šį faktą papasakojo Stasys Eidukonis, g. 1932 m. Dundulių k. netoli Grabuosto ežero. S. Eidukonis gimė dar Didžiadvario valdose buvusiame kaime. Jis atsimena, kokie tvarkingi buvę dvaro laukai, buvusios net akmeninės tvoros, ribojančios miškus nuo laukų.
S. Eidukonis pasakojo, kad jam yra tekę su kitais vaikais įlįsti ir į koplyčią. Tai buvę 1941 m. taip vadinamos „Barbarosos“ operacijos laikotarpiu, kai besitraukdama rusų kariuomenė po savęs paliko išplėštą koplyčią. Būtent tada buvo pramuštos Didžiokų pusrūsy buvusio mauzoliejaus vidinės sienos, ištampyti karstai, juose ieškota grobio. Tada karstų buvę 18. Jie buvę labai prabangūs, metaliniai, ornamentuoti, ant kojyčių. Vienas iš tų 18 buvęs paprastesnis – medinis. Tada buvo žinoma, kad tai paskutinis palaidojimas.
Yra išlikusi 1949/1961 m. Mečislovo Jalovieckio („Lietuvos dailininkų žodyne“ pateikiami dailininko – agronomo, diplomato, rašytojo (1876–1962)) vardo ir pavardės variantai: Mečislovas Jaloveckas / Mieczysław Jałowiecki) akvarelė, kurios metrikoje teigiama, kad Didysis dvaras netoli Molėtų priklausęs Boleslovui Jelenskiui ir Katažynai iš Giečevičių. Tačiau 1935 m. Bijutiškio bažnyčios dokumentuose nurodoma, kad koplyčia – Marijono Jelenskio nuosavybė.
Bajorai Jelenskiai buvo tikri polonofilai ir pasirinko Lenkiją, nenorėdami likti šiapus demarkacinės linijos. 1936 m. Didysis dvaras buvo parduotas Mykolui Deveniui. 1940 m. Deveniai buvo ištremti, dvaras buvo pradėtas ardyti ir išnešiotas plytoms, o galiausiai išsprogdintas. Koplyčia buvo pavirtusi niekam nereikalingu pakelės pastatu atvirom durim. Čia dar buvę likę 2 karstai. Anot S. Eidukonio, visi bajorų Jelenskių giminės atstovai buvo perlaidoti Bijutiškio kapinėse.
Jelenskiai – Lietuvos bajorų giminė, save kildinanti iš karaimų-totorių chanų, kurie persikėlė į LDK teritoriją valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Gal šis faktas ir gali reikšti atsakymą, kodėl koplyčios fasado frontoną puošia apskritas langas, suskaidytas Dovydo žvaigždės (heksagramos) pavidalu.
Didele istorine sėkme reikia laikyti faktą, kad 1965 m. koplyčią atrado menininkas Aloyzas Smilingis. Tada buvo laikai, kai jaunuoliai galėdavo keliauti apsižergę „Jawos“ motociklus. Kartą su kurso draugu fotomenininku Rimantu Dichavičiumi jie užsuko į atvirą koplyčios pastatą. Tą akimirką A. Smilingis pažadėjo padaryti viską, kad galėtų čia įsikurti menininko dirbtuves. KPD dokumentuose skaitome, kad 1968 m. koplyčia restauruota. Už tai, kad iškovojo koplyčiai saugomo objekto statusą, apskardino su meistru visiškai kiaurą stogą, įstiklino vitražais išdaužytus langus ir nuolat prižiūrėjo koplyčios vidų ir aplinką, reikia nulenkti galvą A. Smilingiui (1938–2023), kuris čia 25 metus kalė skulptūras, tapė, saugojo, prižiūrėjo, investavo.
Labai gaila, kad A. Smilingis nerado supratimo tarp Molėtų valdininkų (pvz., kupiškėnai mieste padarė skulptoriaus Henriko Orakausko „Muziejų po atviru dangumi“). Jis 1990 m. paliko koplyčią… ir vieną savo skulptūrą „Rytas“ – kaip savo buvimo Didžiokuose ženklą. Liko A. Smilingio legenda. Tai buvo nepaprastas žmogus, savo suvokimu pralenkęs laiką, ir Didžiokuose sukūręs pirmąjį skulptūrų parką aplink koplyčią, tikras atviras kūrybines dirbtuves arba, galima sakyti, pirmąjį muziejų Molėtų krašte.
Dabar Molėtuose yra skulptūrų parkas. Nuostabu, kad to parko įkūrėja Dalia Cibauskaitė sugebėjo pasirūpinti, kad ten atsirastų A. Smilingio skulptūra. Tai dovana Molėtams. Negerai tik, kad, perkeliant skulptūrą, neteisingai pasisuko viršutinė skulptūros dalis.
Naujieji Didžiokų koplyčios savininkai Živilė ir Ričardas Kvekšai koplyčią pirko iš Dalios Devenytės-Bobelienės. Jie su ypatingu atidumu rūpinasi koplyčia. Jau sutvarkytas koplyčios stogas, apskardinimai, sudėti nauji stoglangiai ir vitražiniai langai. Koplyčios sienos smėliavimo būdu išvalytos nuo kreidos bei kalkių sluoksnių, švaru, prižiūrėtas kiemas.
Živilė ir Ričardas yra Utenos perkusijos ir džiazo festivalio rėmėjai. Daugybė žmonių šį šeštadienį galėjo nemokamai apsilankyti koplyčioje, sužinoti šios koplyčios istoriją ir šioje unikalioje erdvėje patirti dviejų lietuviško džiazo virtuozų Petro Vyšniausko ir Arkadijaus Gotesmano dueto spektaklį. Ypatingas potyris yra sėdėti, stovėti ar labai tyliai judėti palei rotondinės koplyčios sienas, kai šie du muzikos korifėjai yra taip arti, salės centre, arba keičia savo lokaciją, paleisdami savo instrumentų garsus į ovalias sienas ir į kupolines lubas.
Įspūdingas garsiausio ir originaliausio Lietuvos saksofonininko, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Instrumentinės ir chorinės muzikos fakulteto Džiazo katedros profesoriaus P. Vyšniausko grojimas trimis instrumentais – sopraniniu ir altiniu saksofonais, ir bosiniu klarnetu – užbūrė susirinkusius. Muzikos epicentre netikėčiausių garsų vibracijas skleidė garsiojo A. Gotesmano virtuoziškai valdoma perkusija.
Koplyčios sienas papuošė menininkės Jolantos Žalalienės darbai. J. Žalalienė iš atskirų senosios tekstilės fragmentų kuria paveikslus. Išlieka fragmentų spalvos, detalės, menininkė komponuoja paveikslą suteikdama erdvės visumos įsivaizdavimui ir primindama būties trapumo suvokimą.
Unikalioji Didžiokų koplyčia, dviejų džiazo korifėjų P. Vyšniausko ir A. Gotesmano muzikinis duetas, J. Žalalienės paroda suteikė galimybę tą vakarą patirtį tikrą kultūrinį pliūpsnį.
Renginiu susidomėjo daug žmonių. Smagu, kad klausytojų buvo ir pusrūsy, ir kieme, ir aplink koplyčią. Žavu, kad į renginį atvyko A. Smilingio seserys – architektė Jadvyga Mainelienė ir buv. dailės pedagogė Zofija Žukauskienė – ir dailininko dukra dailės istorikė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, kurioms šis koncertas suskambo kaip rekviem šiemet mirusiam kūrėjui. „Beje, P. Vyšniauskas ir A. Smilingis – abu nuo Plungės. „Ir kai P. Vyšniauskas užgrojo saksofonu, sunkiai teko tramdyti kylantį graudulį… Buvo liūdna ir kartu nuostabu.“ – dėkojo A. Smilingio dukra.
Molėtų muziejuje gimęs Utenos perkusijos ir džiazo festivalis, skirtas vienai muziejinei vertybei – Videniškių bažnyčioje išlikusiam kunigaikščių Giedraičių giminės timpanui – muzikinėmis improvizacijomis žadino unikalų paveldo pastatą naujam gyvavimo etapui. Tiek festivalio svečiai, tiek muzikantai tvirtino, kad ši koplyčia turi tapti nuolatine meninių rečitalių vieta. Beje, ir A. Smilingis, palikdamas šį pastatą, puoselėjo viltį, kad koplyčia taps išskirtinių menine kokybe misterijų, muzikos renginių buveine.
P. S. Nuo Didžiokų koplyčios pavogta A. Smilingio čia palikta skulptūra „Rytas“ ir didelė raudona girnapusė. Taip tarsi išnaikinti paskutiniai koplyčios saugotojo buvimo ženklai. O gaila. Juk jis tikrai vertas atminimo.
Būtų nuostabu, jei kur nors atsirastų koks nors informacinis stendas ar QR kodas.
