Sofijos Vytautaitės kapas pažymėtas Nr.2

Dr. Tatjana Dmitrijevna PANOVA, Maskvos Kremliaus muziejaus vyriausioji mokslo darbuotoja, Maskva, Rusijos Federacija, www.voruta.lt

Dr. Tatjana Dmitrijevna Panova. Asmeninė nuotr.

Kapavietės tyrimas. Kapo vieta nekropolyje

Didžioji kunigaikštienė Sofija, Vasilijaus I žmona, mirė 1453 m. Jos mirtis metraščiuose aprašyta šitaip: „… tų pačių metų liepos 5 būdama vienuole mirė didžioji kunigaikštienė Sofija, Vasilijaus Dmitrijevičiaus žmona, palaidota tą pačią dieną Kristaus Žengimo į dangų vienuolyne, kur ir josios uošvė, didžioji kunigaikštienė Jevdokija, po vienuolės įžadų priėmusi Eufrozinos vardą“^[1]. Šis įrašas lakoniškas, bet pakankamai informatyvus: įvardyta ne tik mirties diena, bet ir laidojimo vieta – Kristaus Žengimo į dangų soboras. Iš pirmo žvilgsnio frazė: „… kur ir josios uošvė“, – nurodo tik vienuolyno bažnyčios nekropolį. Bet, sprendžiant iš istorinės literatūros ir archyvinių dokumentų duomenų, šią informaciją reikia suprasti tiesiogiai. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos kapavietė yra palei soboro pietinę sieną didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos Dmitrijevnos (vienuolės Eufrozinos) kapavietės galvūgalyje.

Sofijos Vytautaitės kapas pažymėtas Nr.2

Tai patvirtina 1792 m. rašytinis dokumentas „Путеводитель“ („Kelionių vadovas“ – vert. pastaba) ir XIX a. pabaigoje A. Pšeničnikovo išleistas nekropolio planas^[2]. Šiose publikacijose Sofijos Vytautaitės kapavietė pažymėta šalia nekropolio bažnyčios steigėjos kapo.

1929 m. natūriniai tyrimai, nors ir dėl šventovės demontavimo atlikti skubos tvarka, visiškai patvirtino metraščiuose esamus duomenis. Balto kalkakmenio sarkofagas su didžiosios kunigaikštienės palaikais aprašytas „Autopsijos dienoraštyje“ Nr. 13, iškart po Jevdokijos Dmitrijevnos laidotuvių aprašymo (Nr. 17). Svarbus yra užfiksuotas archyviniame dokumente faktas, kad abi kapavietės įrengtos gana giliai ir viena šalia kitos^[3].

Marijos Jaroslavnos kapavietė pažymėta nr. 3

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos kapavietė buvo Jevdokijos Dmitrijevnos kapavietės galvūgalyje, tarp šio 1407 m. kapo ir 1485 m. didžiosios kunigaikštienės Marijos Jaroslavnos kapavietės, pietrytiniame šventovės kampe (žr. 2 pav.). Tai visiškai patvirtina 1929 m. architekto P. S. Maksimovo piešiniai. Sofijos Vytautaitės sarkofagas viename iš piešinių matomas prie pat didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos sarkofago galvūgalio. Nuo Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios pietinės sienos pamato jis nutolęs per 0,27 m. Pietinė sarkofago siena stovi lygiagrečiai šiam pamatui. Karsto padėties gylis eskize nenurodytas. Apie tokią didžiosios kunigaikštienės Sofijos kapavietės padėtį liudija ir archyviniai fotodokumentai.

Sarkofago ir palaikų būklė pagal 1929 m. duomenis

Šiandien mes esame priversti konstatuoti, kad didžiosios kunigaikštienės Sofijos, Vasilijaus I žmonos, palaikai neišliko.

Sarkofagas^[4] sumišai užpildytas daugelio žmonių kaulų liekanomis, todėl pirmųjų palaikų liekanų išskirti neįmanoma. Todėl šioje publikacijoje ypač svarbu parodyti visą turimą archyvinę medžiagą apie šią kapavietę ir įrodyti jos egzistavimą iki 1929 m. nekropolio sugriovimo.

Informacija apie didžiosios kunigaikštienės sarkofagą ir palaikus „Autopsijos dienoraštyje“ nėra detali. Pirmajame įraše paminėti tik kape esantys odinės įkapių kurpaitės ir nedidelis molinis indas^[5].

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės palaikai autopsijos metu. 1929 m. nuotrauka. Nuotr. iš Maskvos Kremliaus muziejaus

Antrajame įraše informacija šiek tiek platesnė: „Nr. 18. Sofijos Vytautaitės, Vasilijaus Dmitrijevičiaus žmonos, Vasilijaus Tamsiojo motinos. Mirė 1453 metais. Nuėmus dangtį rastas į maršką įvyniotas skeletas. Audinys – tafta – blogai išlikęs. Kaukolė nukritusi ir apsivertusi. Rastos odinės įkapių (V. K. Kleinas) kurpaitės (jų siūlės iširusios, dėl to negalima nustatyti modelio) ir nedidelis molinis indas“^[6].

Apie tai, kokia buvo didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietės būklė, mes galime spręsti ne tik pagal „Autopsijos dienoraštį“, bet ir pagal kai kurias nuotraukas, padarytas 1929 metais. Vienoje bendrojo plano nuotraukų, vaizduojančių atkastas soboro pietvakarių kampe kapavietes, didžiosios kunigaikštienės Sofijos sarkofagas pavaizduotas visas. Gerai matomas sarkofago dviejų dalių dangtis – jis atrodo autentiškas, padarytas iš dviejų skirtingo dydžio dalių, neturintis įtrūkimų, neapgadintas. Tą taip pat liudija ir 1990 m. nuotraukos, kuriose užfiksuota dabartinė kapavietės padėtis ir būklė.

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės sarkofagas … katedros pietrytiniame kampe (iš kairės, centre). 1929 m. nuotrauka. Nuotr. iš Maskvos Kremliaus muziejaus

Kitoje 1929 m. nuotraukoje matome atvirą sarkofagą. Joje jis matomas beveik visas, išskyrus kojūgalį. Baltojo kalkakmenio sarkofago šoninėje sienelėje matomas plyšys, skiriantis sarkofagą į dvi nelygias dalis. Kitų apgadinimų nėra. Ant vidinės galvūgalio sienelės matomi  vedegos palikti pėdsakai, išoriniai šonai apdoroti geriau (jie pašlifuoti), bet ir čia, arčiau dugno, matyti grubesnio darbo pėdsakų.

Ši nuotrauka liudija tai, kad didžiosios kunigaikštienės skeleto kaulai guli anatomine tvarka. Tą patvirtina ir įkapių būklė viršutinėje skeleto dalyje – matosi, kad audinys nepaliestas ir išliko ant kaulų liekanų toks, koks buvo padėtas. Sarkofago kojūgalyje ilgieji kojų kaulai iš dalies apnuoginti, bet audinio fragmentai ir čia atrodo nepaliesti.

Nuotraukoje ant kojų užfiksuotas odinis apavas – matosi gerai išlikęs smailus kurpaitės galas. Klausimų kyla tik dėl kaukolės padėties: ji smarkiai atlošta atgal, o tai nenatūralu. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės palaikų autopsijos metu į šį faktą buvo atkreiptas dėmesys. Reikia manyti, kad šis padėties pokytis įvyko ankstesniu nekropolio gyvavimo etapu, o ne 1929 m. palaikų autopsijos metu. Sofijos Vytautaitės kaukolė, taip pat kaip ir kunigaikštienės Jevdokijos, apversta, guli nenatūraliai. Šiuose dviejuose sarkofaguose kaukolių padėties pakitimus, kai skeletai išliko nepaliesti, paaiškinti sunku.

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės sarkofago dugne gerai matomas dūlėjimo produktų sluoksnis ir, ko gero, žemė su tinko priemaišomis, galbūt patekusi į vidų per tarpelį dangtyje (prie palaikų kelių) 1929 m., sarkofago atkasimo metu.

Kapavietės tyrimas. Palaikų likimas

Nors archyviniai duomenys liudija Sofijos Vytautaitės palaikų kaulų ir įkapių audinių autentiškumą, jie kaip vieningas ir prieinamas moksliniam tyrimui kompleksas iki mūsų dienų neišliko. Didžiosios kunigaikštienės sarkofagas buvo perkeltas į Arkangelo soborą, o vėliau į jos požemines patalpas, ir užpildytas daugelio žmonių palaikais. 1984 m., tiriant kaulinę medžiagą, išaiškėjo, kad pirminės didžiosios kunigaikštienės kapo vietos nustatyti neįmanoma. Netgi šalia Sofijos Vytautaitės sarkofago dugno nebuvo rasta skeleto, kurio kaulai bent iš dalies būtų išsidėstę anatomine tvarka. Silpnos dūlėjimo žymės jau neturėjo įkapių audinių ir kitų daiktų fragmentų.

Sarkofagas

Sofijos Vytautaitės baltojo kalkakmenio sarkofago charakteristikoje būtina pažymėti jo antropomorfinę formą. Jo galvūgalio kraštas siaurėjantis ir išsikišęs su užapvalintais, aptakios formos petukais. Pats sarkofago galvūgalis padarytas gana sudėtingai: jis kiek pakeltas ir nesiekia pagrindo (kitaip nei pagrindiniame nekropolio masyve), o viduje turi pagalvę, nuolaidžią, siekiančią dugną. Sarkofago dangtis nuo pat pradžių buvo dviejų dalių ir turėjo užrašą – grafitį.

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietė. 1970 m. Maskvos Kremliaus muziejaus fondų nuotr.

Bendras sarkofago ilgis – 1,92 cm, sienelių storis svyruoja nuo 5–7 cm galvūgalyje iki 4,5–6 cm kojūgalyje. Sarkofago aukštis galvūgalyje – 31 cm (viduje – 18 cm), pečių juostoje – 39 cm (viduje – 21 cm), kojūgalio krašte – 39 cm (viduje – 27 cm); plotis pečių juostoje – 64 cm (viduje – 48 cm), kojūgalyje – 34 cm (viduje – 25 ir dugne – 20 cm).

Sarkofago dviejų dalių dangčio ilgis irgi 1,92: didesnės dalies – 1,43, o mažesnės kojūgalyje – 0,49; plotis 8–8,5 cm. Sarkofago viduje ant sienelių likę vedegos pėdsakų, išoriniai sienelių paviršiai lygūs, kaip ir dangčio.

Kapavietės inventorius

1929 m. iš didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietės buvo išimtos odinės įkapių kurpaitės ir nedidelis molinis indelis, skirtas apeigoms atlikti. Šie daiktai išsaugoti Maskvos Kremliaus muziejaus archeologinėje kolekcijoje.

Nedidelis apeiginis indas iš didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės kapavietės. XV a. Nuotr. iš Maskvos Kremliaus muziejaus

Pats apeiginis indelis – tai nedidelis molinis puodelis ant apvalaus pagrindo, padengtas angobu, o virš jo – permatoma žalios spalvos glazūra^[7]. Indas pagamintas iš raudonojo molio, jo išorinis paviršius lygus.

Jis žymiai praplatėja viršuje ir nežymiai prie pagrindo. Viršuje vienas kraštelis pažeistas.

Užrašas ant didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės sarkofago dangčio

Tokie analogiški pagal formą ir puošybą puodeliai būdingi antrajai XIV–XV a. pusei ir žymus jų skaičius buvo užfiksuotas Maskvos regiono Rusijos Viduramžių kapavietėse. Įdomu tai, kad tokie apeiginiai puodeliai randami ir to laiko didikų, ir paprastų miestelėnų kapavietėse. Pavyzdžiui, analogiški indeliai buvo rasti ir Kremliaus Gelbėtojo Atsimainymo soboro^[8] XIV a.
nekropolio sarkofage, ir 1863 m. didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio baltojo kalkakmenio sarkofage (saugomas Valstybinio istorinio muziejaus kolekcijoje).

Deja, nustatyti, kurios iš odinių įkapių kurpaičių, saugomų archeologiniame rinkinyje, priklausė didžiajai kunigaikštienei Sofijai, praktiškai neįmanoma, kadangi jame yra saugoma keletas tokios avalynės porų iš Kremliaus Kristaus Žengimo į dangų soboro nekropolio be tikslių kapavietės nuorodų.

Biografinė apybraiža

Lietuvos didžiojo kunigaikščio dukters gyvenimo istorija buvo glaudžiai susijusi su XV a. pirmosios pusės Rusija. Dėl daugybės aplinkybių Dmitrijaus Doniečio vyriausiojo sūnaus likime Rusios ir Lietuvos valdovų šeimos po ilgalaikės konfrontacijos sudarė dinastinę santuoką, kuriam laikui numaldžiusią jų įtemptus santykius. Norėdami atsekti prielaidas, lėmusias šią santuoką, pasinaudosime XIV a. aštuntojo dešimtmečio metraščių įrašais. 1383 m. balandžio 23 d. jaunasis Vasilijus, vyriausias Dmitrijaus Doniečio sūnus, iškeliavo į chano Tochtamyšo sostinę „varžytis“ su Tverės kunigaikščiu Michailu dėl didžiojo kunigaikščio sosto^[9]. Ordoje dvylikametį kunigaikštį sulaikė ir tik 1385 m. lapkričio 26 d., būdamas keturiolikos, jis sugebėjo iš ten pabėgti^[10]. Sugrįžti tiesiai į Rusią jis negalėjo, todėl keliavo per Pietų Rusijos ir Lietuvos žemes. Pirmiausiai kunigaikštis Vasilijus apsistojo Podolėje pas „Petrą vaivadą“.

Didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ir Sofijos Vytautaitės vestuvės. XVI a. antrosios pusės miniatiūra

Tik 1387 m. sausio 19 d. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius pasitiko savo šešiolikmetį sūnų Maskvoje^[11], lydimą „Lenkijos kunigaikščių ir ponų ir lenkų ir Lietuvos“^[12].

Deja, Maskvos kunigaikščio piršlybos metraščiuose neaprašytos. Pagal Lietuvos istorikų nuomonę Vasilijaus ir Sofijos sužadėtuvės įvyko 1387 metais^[13]. Taip pat reikia paminėti Ustiugo miesto metraštininko įrašą apie šios poros sužadėtuves 1389 m.: „6897-ųjų vasarą susižadėjo būdamas devyniolikos didysis kunigaikštis Vasilijus su Sofija pas Vytautą“^[14]. Nuotakos amžius metraščiuose neužfiksuotas, bet ji, kaip žinoma, buvo jaunesnė, negu jaunikis – apie tai byloja ir 1395 m. įrašai, kai šeima susilaukė pirmagimio.

Vestuvės 1389 m. buvo atidėtos dėl jaunikio tėvo Dmitrijaus Doniečio mirties. Tik 1390 m. rudenį „Vasilijaus Dmitrijevičiaus bajorai Aleksandras Pole, Aleksandras Beleutas, Selivanas atvyko į Naugardą iš Vokiečių krašto su kunigaikštyte Sofija, Vytauto dukra, lydima kunigaikščio Jono Algimantaičio“^[15]. Gruodžio 1 d., pasisvečiavusi Gorodiščėje, didžiojo kunigaikščio nuotaka atvyko į Maskvą: „… tą pačią žiemą gruodžio 9 d. ženijose didis kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius, paėmė į žmonas kunigaikštytę Sofiją Vytautaitę, Kęstutaičio dukrą“^[16].

Remiantis Tverės miesto metraščiu, didžiojo kunigaikščio Vasilijaus nuotaka buvo „gero būdo, paveldėto iš tėvų, ne lengvabūdė“^[17]. Nors šiame metraštyje retai galima rasti įrašų apie tokio pobūdžio Maskvos įvykius, juo galima pasitikėti, nes Tverės kunigaikščių šeima giminiavosi su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Kai kuriuose metraščiuose galima rasti šiek tiek daugiau informacijos apie didžiojo kunigaikščio jungtuves, kad ir: „… tai įvyko tą savaitę, kai minimas šventasis Poliektas“, ir dar: „Vytauto Kęstutaičio dukra, švento krikšto metu gavusi Sofijos vardą“^[18].

Didžiojo kunigaikščio santuoka buvo vaisinga. Iki 1425 m. (Vasilijus I mirė 54 m. amžiaus) šeima susilaukė 9 vaikų – 5 sūnų ir 4 dukterų. Pusė jų mirė būdami kūdikiais arba jauni, ypač berniukai. Vyriausias sūnus Jurijus (Georgijus) gimė 1395 m.^[19], bet mirė anksti, 1400 m. lapkričio 30 d.^[20], būdamas šešerių. Antrasis sūnus Ivanas gimė 1396 m. sausio 15 d.^[21], o mirė 1417 m.
liepą^[22]. Apie 1400 m. gimė dukra Ana (tiksli data nežinoma, 1411 m.^[23] ištekinta už Bizantijos caraičio Jono Paleologo. Ji taip pat mirė jauna 1417 m. nuo maro epidemijos, o jos kapavietė Konstantinopolyje iki mūsų dienų neišliko^[24].

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės sūnaus Vasilijaus gimimas. XVI a. antrosios pusės miniatiūra

Vasilijaus I ir Sofijos Vytautaitės sūnus Danilas, gimęs 1402 m. gruodžio 6 d., mirė dar kūdikystėje. Šioje santuokoje gimė dar trys dukterys, bet jų gimimo faktas metraštininkų dėmesio nepelnė. Yra žinoma, kad viena jų buvo ištekinta į Kijevą 1417 m. rugpjūčio 22 d. už kunigaikščio Aleksandro (manoma, kad buvo vardu Anastasija). Kita, Marija, 1418 m. Maskvoje ištekėjo už kunigaikščio Jurijaus Patrikejevičiaus, o trečioji, Vasilisa, – tais pačiais metais už kunigaikščio Aleksandro Ivanovičiaus, į Suzdalę. Ši informacija leidžia manyti, kad jos gimė 1402–1406 m. Ketvirtasis Vasilijaus I sūnus gimė 1405 m. sausio mėn., mirė tų pačių metų balandžio mėn. Būsimas sosto įpėdinis didysis kunigaikštis Vasilijus II Vasiljevičius gimė paskutinis – 1415 m. kovo 10 d. Ankstyva jo visų brolių mirtis suteikė jam galimybę paveldėti Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą.

Sofijos Vytautaitės tėvas (Kęstučio sūnus) tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1392 m. Pradžioje Maskvos kunigaikštis Vasilijus I griežtai laikėsi sąjungos su savo uošviu – karingu ir ryžtingu žmogumi. Lietuvos valdančiosios šeimos ir Maskvos santykiai atsispindi rusų metraščiuose, iki 1406 m. įrašai lietė ne tik tarptautinės politikos, bet ir giminės santykių klausimus, t. y. sutinkami asmeniniai kunigaikščių susitikimų, santuokų sudarymo, įsipareigojimų karinių veiksmų su kitomis kunigaikštystėmis atvejų vykdymo aprašymai. Pvz.: 1394 m. didysis kunigaikštis Vasilijus I ištekino už kunigaikščio Lengvenio (Semeno) Algirdaičio savo seserį Mariją^[25]. 1396 m. įvyko du Vytauto ir Vasilijaus Dmitrijevičiaus susitikimai. Pirmąjį kartą Maskvos kunigaikštis atvyko pas savo uošvį į Smolenską, kurį Vytautas užkariavo, o antrasis susitikimas įvyko Kolomnos mieste, kai Vytautas užgrobė Riazanę^[26].

1398 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiuntinys atvyko į Maskvą, o vėliau Sofija Vytautaitė su vaikais dvi savaites svečiavosi pas tėvus Smolenske^[27]. Deja, laikui bėgant, santykiai tarp Lietuvos ir Maskvos kunigaikščių namų atšalo. 1400 m. Vytautas išreiškė pageidavimą tapti Maskvos didžiuoju kunigaikščiu^[28], jei laimės prieš Aukso ordos chaną Timūrą Kotlogą, bet karinė sėkmė tuokart nuo jo nusisuko, o kova dėl Smolensko pakeitė planus. 1406 m., po to, kai Vytautas pabandė užgrobti Pskovo žemę, Vasilijus I nutraukė taikos sutartį su Lietuva. Prasidėjo dviejų kunigaikštysčių karinių susidūrimų laikotarpis, kuris tęsėsi iki 1408 metais^[29]. Metraščiuose atspindėta, kad tuo metu dalis Lietuvos didikų ėmė tarnauti Maskvai, o dalinis kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius^[30] 1415 m. išvyko į Lietuvą. Didžioji kunigaikštienė Sofija su savo tėvu vėl susitiko Smolenske 1422 metais. Ją lydėjo septynmetis sūnus Vasilijus, o susitikime taip pat dalyvavo Rusios metropolitas Fotijus^[31]. Įrašų apie tiesioginius Vytauto ir Vasilijaus I kontaktus to laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose jau nesama.

1425 m. dešimties metų Vasilijus Vasiljevičius tapo pretendentu į didžiojo kunigaikščio sostą. Toks jaunas būdamas jis negalėjo tvarkyti valstybės reikalų, todėl, remiantis metraščiais, į pirmą planą iškyla jo motina, didžioji kunigaikštienė Sofija ir metropolitas Fotijus. Spręsdama karinius klausimus, remdavosi Vasilijaus I brolių Jurijaus, Andrėjaus, Petro ir Konstantino Dmitrijevičių patirtimi. Metraščiuose tie metai atspindėti įrašais apie paaštrėjusį Vasilijaus II ir jo dėdės, Zvenigorodo kunigaikščio Jurijaus Dmitrijevičiaus šeimos konfliktą. Verta pažymėti, kad pagrindinį vaidmenį santykiuose tarp dviejų Maskvos valdančiosios šeimos atšakų, anot metraštininkų, vaidino metropolitas Fotijus. Iki 1433 m. Sofija Vytautaitė metraščiuose neminima, jie sutelkia dėmesį į Rusų cerkvės galvos veiksmus, kurio šešėlyje, žinoma, matyti didžioji kunigaikštienė Sofija. Jaunojo Vasilijaus II ir kunigaikščio Jurijaus Dmitrijevičiaus konfrontacija galėjo ir neišprovokuoti rimto konflikto, nes kunigaikščio Jurijaus siekius į didžiojo kunigaikščio sostą palaikė Tverės kunigaikštis ir dalis Maskvos didikų, perėjusių pas Zvenigorodo kunigaikščius.

Konfrontacija prasidėjo nuo kivirčo Vasilijaus II vestuvių metu, kai vienas iš jo svitos atpažino auksinį diržą, juosiantį kunigaikštį Vasilijų Jurjevičių, vyriausiąjį Jurijaus Zvenigorodiečio sūnų, kurio prieš septyniasdešimt metų pasigedo didysis kunigaikštis Dmitrijus Ivanovičius. Didžioji kunigaikštienė Sofija Vytautaitė asmeniškai nuplėšė šį diržą nuo Vasilijaus Žvairio. Įžeisti kunigaikščiai Vasilijus ir jo brolis Dmitrijus Šemiaka paliko Maskvą ir pradėjo prieš didįjį kunigaikštį karinius veiksmus. Ši keista istorija išprovokavo valstybėje ilgą feodalinį karą. Įrašas metraščiuose apie šį 1433 m. įvykį mini „aukso diržą su keturiais brangakmeniais“, buvusį Jevdokijos Dmitrijevnos kraičio (nuo jos tėvo, Suzdalės kunigaikščio Dmitrijaus Konstantinovičiaus) dalimi, kurį tūkstantininkas Vasilijus pakeitė į kitą, mažesnės vertės. Keliaudamas iš santuokos į santuoką diržas atsidūrė pas vasalinį kunigaikštį Vasilijų Jurjevičių.

Istoriografijos mokslas kritiškai vertina šį neeilinį istorinį atvejį. Visų pirma, kyla klausimas dėl staigaus po tiek metų (nuo 1366 m.) vertingo daikto „atpažinimo“ ir nuorodos į konkretų žmogų, įvykdžiusį pakeitimą. Tokių veiksmų tikroviškumą pakankamai argumentuotai nagrinėja A. B. Mazurovas^[32]. Deja, tvirtinti, kokia buvo skandalo su kunigaikščiu Vasilijumi Žvairiu tikroji priežastis: didžiosios kunigaikštienės Sofijos impulsyvumas ar politinis išskaičiavimas, mes negalime. Galima spėti, kad provokuodama Maskvos valdovų ir Zvenigorodo kunigaikščių konfliktą, didžioji kunigaikštienė Sofija ir jos bendražygiai tikėjosi greitu būdu atsikratyti šių pretendentų į sostą. Bet perspektyvoje situacija susiklostė Vasilijaus II ir jo artimųjų nenaudai. Kitą vertus, viename iš metraščių, šios vertingo diržo istorijos aprašyme, įvardijamas kitas žmogus, nuplėšęs vogtą daiktą nuo Vasilijaus Žvairio, – Maskvos senosios bajorų šeimos palikuonis, Zacharijus Ivanovičius Koškinas^[33]. Jo senelis Fiodoras Andrejevičius buvo didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio^[34] pirmojo ir antrojo testamentų liudytoju. Tarp kitko, antrajame testamente minimi aštuoni auksiniai diržai, kuriuos Dmitrijus Ivanovičius paliko savo sūnums. Visai įmanoma, kad būtent Fiodoras Koška galėjo žinoti apie diržo pakeitimo per didžiojo kunigaikščio vestuves 1366 m. faktą ir papasakoti apie tai savo sūnui ir anūkui.

Abejotina ir tai, kad bajorų Dobrynskių giminėje, kurios pirmieji atstovai (Konstantinovičiai) pasirodo Maskvos kunigaikščio tarnyboje tik valdant Vasilijui I Dmitrijevičiui, būtų žinoma tokia reta antrosios XIV a. pusės kunigaikščio šeimos gyvenimo detalė. Visai įmanoma, kad Konstantinovičiai, norėdami pelnyti Maskvos kunigaikščio tarnyboje tvirtą padėtį, sutiko tapti suvaidinto per didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II vestuves spektaklio dalyviais. Bet kuriuo atveju, kokia bebūtų tikroji priežastis, didžioji kunigaikštienė Sofija buvo skandalo, įvykusio vestuvinės puotos metu, liudininkė ir dalyvė.

To ilgo ir nuožmaus antrojo XV a. ketvirčio feodalinio karo įvykiai gana gerai žinomi. Sofijai Vytautaitei teko daug išgyventi: ir sūnaus Vasilijaus II apakinimą, ir valdžios netekimą, ir tremtį, ir nelaisvę pas Dmitrijų Šemiaką^[35]. Ir visa tai būnant garbaus (pagal viduramžių normas) amžiaus. Tas karas Rusijos istoriografijoje gana detaliai išnagrinėtas. 1451 m., užpuolus chanui Mazovšai (Azov – šachui), didžioji kunigaikštienė su mylimu anūku Jurijumi atlaikė Maskvos apgultį.

Maskvos apgultis, užpuolus chanui Mazovšai 1451 m. XVI a. antroji pusė

Metraščiai liudija, kad tai buvo stipraus charakterio moteris, sugebėjusi ištverti visus jos daliai skirtus sunkumus. Apie didžiosios kunigaikštienės kietą būdą ir verslumą liudija jos ūkinės veiklos faktai ir į gyvenimo pabaigą sukauptas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Šiuo atžvilgiu ji mažai tesiskyrė nuo kitų XIV–XV a. Maskvos valdovų žmonų. Ji ypatinga tik tuo, kad iki mūsų dienų išliko jos testamentas, sudarytas 1451 m., matyt, kaip tik po Maskvos apgulties, tų pačių metų liepos pradžioje^[36]. Didžiosios kunigaikštienės Sofijos testamentas – tai antras pagal senumą šiandien prieinamas teisinis Maskvos aristokratijos atstovių dokumentas. Ankstyviausias tokio pobūdžio dokumentas – vasalinės kunigaikštienės Elenos Algirdaitės, Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro Drąsiojo našlės, testamentas, sudarytas 1433–1434 m. Žinoma, didžiosios kunigaikštienės Sofijos testamentas turi būti nuodugniai ištirtas ir išleistas, o šioje biografinėje apybraižoje mes apsistosim ties trumpa šio šaltinio charakteristika. Testamento sudarytoja 1451 m. iškyla prieš mus kaip stambi žemvaldė. Ji valdė gausų nekilnojamąjį turtą: valsčiai, kaimai, kaimeliai, pievos ir dykynės ne tik aplink Maskvą, bet ir Jaroslavlio, Rostovo, Kostromos, Vologdos, Vladimiro, Žemutinio Naugardo žemėse. Didžiosios kunigaikštienės nuosavybėje buvo keli dvarai sostinėje – Kremliaus teritorijoje ir už jo sienų. Iš rašytinių šaltinių matyti, kaip susiformavo toks didelis didžiosios kunigaikštienės, turtingiausios viduramžių Rusios moters, ūkis. Pirmiausia, tik atvykusi į Rusią Sofija Vytautaitė gavo dovanų iš didžiosios kunigaikštienės Jevdokijos Dmitrijevnos didelį kaimą Repinskoje Kolomnos valsčiuje ir savo lėšomis įsigijo nekilnojamąjį turtą Maskvoje. Tai akivaizdžiai liudija Vasilijaus I, didžiosios kunigaikštienės Sofijos vyro, testamentas^[37]. Jame detaliai aprašytas turtas, kurį paveldi žmona: Kolomnos valsčių, kaimus ir amatininkų gyvenvietes Rostove, prie Valkos, Jurjeve, kaimus ir amatininkų gyvenvietes, nupirktus dar Ivano II Raudonojo ir Dmitrijaus Doniečio, paties Vasilijaus I įgytą turtą, stambius Pamaskvės kaimus, tarp jų ir iš didžiųjų kunigaikštienių valdų.

Testamentas tvirtino didžiosios kunigaikštienės imuniteto teisę, o taip pat teismo ir duoklės rinkliavos Ordai teisę. Didesnė turto dalis pagal testamentą priklausė jai iki gyvos galvos, o po mirties turėjo sugrįžti didžiojo kunigaikščio šeimos nuosavybėn. Kitą, įsigytą jos pačios, turto dalį didžioji kunigaikštienė galėjo palikti savo nuožiūra. Pagal testamentą jai taip pat priklausė piniginės pajamos – trečdalis mokesčių Maskvoje ir pusė, surenkamų Žemutiniame Naugarde. Iš šio dokumento mes sužinome ir apie didžiosios kunigaikštienės Sofijos dvaro administraciją, kurią sudarė valsčių vietininkai, tijūnai ir jų parankiniai^[38]. Pagal didžiojo kunigaikščio testamentą Sofijai Vytautaitei priklausė ir pusė bandų (kita pusė buvo užrašyta sūnui Vasilijui II), dauguma jų buvo vertingų karo žirgų bandos. Vasilijaus I testamentas prasideda nurodymais paveldėtojui gerbti didžiąją kunigaikštienę ir visame kame jos klausytis. Šiuo atveju tai buvo aktualu dar ir todėl, kad Vasilijus II buvo tik dešimties metų ir jam reikėjo vadovautis patyrusio žmogaus patarimais.

Apie tai, kaip Sofija Vytautaitė išdalijo savo nemažą turtą, liudija jos paskutinės valios išreiškimo dokumentas, pagal kurį didesnę palikimo dalį gavo didysis kunigaikštis Vasilijus^[39]. Jam ji paliko gautus iš vyro valsčius ir kaimus. Semčinskoje, Gžel kaimus ir didesnę dalį viso turėto turto ji kaip nepriklausoma savininkė paliko mylimam anūkui Jurijui. Iš įsigytų valdų palikimą gavo marti Marija, anūkai Ivanas, Andrejus ir Borisas. Vasilijui II ir jo žmonai didžioji kunigaikštienė Sofija paliko ir brangakmeniais bei auksu aptaisytas ikonas. Iš asmeniškai nupirktų valdų ji paliko kaimus Jevdokijai Dmitrijevnai, Maskvos Arkangelo soborui, Kristaus Žengimo į dangų vienuolynui ir Sergijevo Trejybės laurai.

Žinoma, tokiam plačiam nekilnojamajam turtui valdyti didžioji kunigaikštienė turėjo remtis gausiu administracijos aparatu. Jos paskutinės valios dokumente, sudarytame 1451 m. vasarą, apie tai informacijos nėra. Tačiau apie tai, kokia ji buvo, galima spręsti iš 1461 m. sudaryto didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II testamento, kuriame aprašyta jo žmonos Marijos Jaroslavnos administracija. Jame minimi jau ne tik vietininkai, tijūnai, jų padėjėjai, bet ir smulkesni „valdininkai“^[40]. Dėl šių dokumentų didžiosios XV a. kunigaikštienės, tarp jų ir Sofija Vytautaitė, iškyla prieš mus kaip pasiturinčios, materialiai nepriklausomos moterys.

Didžiosios kunigaikštienės Sofijos Vytautaitės mirtis. XVI a. antrosios pusės miniatiūra

Pačios Sofijos Vytautaitės testamentas turi neįkainojamą vertę, rekonstruojant šios neeilinės moters biografiją. Metraščiuose atspindėti pagrindiniai Sofijos Vytautaitės gyvenimo etapai, pradedant jungtuvėmis su Vasilijumi Dmitrijevičiumi ir baigiant mirtimi 1453 m. birželio 13 d. bei palaidojimu Maskvos didžiojo kunigaikščio šeimos nekropolyje, Maskvos Kristaus Žengimo į dangų sobore.

Iš rusų kalbos vertė Tatjana Maškevič

Šaltinis – Некрополь русских великих княгинь и цариц в Вознесенском монастыре Московского Кремля: Материалы исследований в 4 томах, т. 2: Погребения XV–начала XVI века, отв. pед.-сост. Т. Д. Панова, Москва: Гос. историко-культурный музей-заповедник Московский Кремль, 2015, c. 171–190. [Rusijos didžiųjų kunigaikštienių ir carienių nekropolis Maskvos Kremliaus Kristaus Žengimo į dangų vienuolyne: Tyrinėjimai 4 tomams, t. 2: Palaidojimai XV–XVI amžiaus pradžioje, ats. red.-sud. T. D. Panova, Maskva: Valstybinis Maskvos Kremliaus istorijos ir kultūros muziejus-rezervatas, 2015, p. 171–190].

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 3 (869), 2020 m. rugsėjis, p. 39–46

^[1] Московский летописный свод // РЛ. Рязань, 2000. Т. 8. С. 371.

^[2] Пшеничникков А. Краткое историческое описание первоклассного Вознессенского девичьего монастыря в Москве. М., 1894. С. 33.

^[3] Панова Т. Д. Кремлевские усыпальницы. М., 2003. С. 192, 195.

^[4] Музеи Московского Кремля, инв. № A–797.

^[5] Панова Т. Д. Кремлевские усыпальницы. С. 192. Сосуд – Музеи Московского Кремля, инв. № APX–384.

^[6] Ibid.

^[7] Музеи Московского Кремля, инв. № APX–384.

^[8] Клюев В., Панова Т. Стефан Пермский, епископ Пермский и история некрополя Спасо-Преображенского собора Московского Кремля. М., 2006. С. 74–45.

^[9] Московский летописный свод, op. cit., c. 287.

^[10] Ibid., p. 289.

^[11] Ibid., p. 292.

^[12] Ibid.

^[13] Гудавичюс Э. История Литвы. М., 2005. Т. 1. С. 175.

^[14] Устюжский летописец // ПСРЛ. Т. 37. С. 37.

^[15] Московский летописный свод, c. 298.

^[16] Ibid.

^[17] Tверская летопись // РЛ. Рязань, 2000. Т. 6. С. 437.

^[18] Симеоновская летопись, ibid., 1997, t. 1, p. 201.

^[19]    Воскресенская летопись, ibid., 1998, t. 3, p. 94.

^[20]    Ibid., p. 107.

^[21]    Ibid., p. 102.

^[22]    Ibid., p. 125.

^[23]    Ibid., p. 122.

^[24]  Панова Т. Д. Великая княгиня Софья Палеолог. М., 2005. С.7.

^[25]  Московский летописный свод. С. 301.

^[26] Ibid., p. 308–309.

^[27]    Ibid., p. 310.

^[28]    Ibid., p. 312.

^[29]    Ibid., p. 318, 322, 323.

^[30]    Ibid., p. 328.

^[31]    Ibid., p. 334.

^[32]  См. статью А. Б. Мазурова в данном издании. (С. 88)

^[33]    Львовская летопись // РЛ. Рязань, 1999. Т. 4. С. 308.

^[34]    Духовные и договорные грамоты великих и удельных князей XIV–XVI вв. М.; Л., 1950 (ДДГ), C. 25, № 8; c. 37, № 12.

^[35] Московский летописный свод. С. 343, 361–366.

^[36]    ДДГ. C. 60. № 22.

^[37] ДДГ.

^[38] Ibid., p. 60–61.

^[39] Ibid., p. 177. Nr. 57.

^[40] Ibid., p. 196–197. Nr. 61.