www.voruta.lt

Dienoraščio rašymas – puikus būdas šiame skubančiame pasaulyje stabtelti, nurimti, susitelkti į savo esmę, galbūt labiau pažinti save, o per tai – ir kitą. Gabrielius E. Klimenka, neseniai išleistoje knygoje „Dievo žodžio dienoraštis“ („Magnificat leidiniai“, 2021) dienoraščio rašymo praktiką siūlo kaip galimybę pažinti Dievą, Bibliją, atrasti naują maldos kokybę. Kaip tai padaryti pasakoja knygos idėjos autorius.

Kaip kilo mintis parašyti „Dievo žodžio dienoraštį“?

Išties atrodo paprasta idėja – imti lapą ir rašyti. Bet tai, kas paprasta, ne visada yra taip paprasta, kaip atrodo. Pastebėjau, kad jei žmogus neturi užsibrėžęs tikslo, neturi tam tikrų įsipareigojimų, greičiausiai jis nieko nepradės daryti. Net pagal save matau – kai pradedu kažką daryti, ilgai netrunku, kol tai atidedu į šalį. Todėl man kilo mintis sudaryti šią knygą, kad žmogus galėtų kiekvieną dieną skaityti Šventąjį Raštą ir jį apmąstyti.

Šis dienoraštis yra puikus būdas užmegzti santykį su Dievu, galbūt atrasti naują maldos kokybę. Bet turbūt dienoraštis yra ir būdas atrasti save. Tad ko gi mes ieškome šiame dienoraštyje – Dievo ar savęs?

Žinoma, gali atrasti ir save šiame dienoraštyje, nes kiekvieno galvoje tūno tam tikri tarakonai, kurie pradeda smarkiai šėlti, jei tik neišleidžiami lauk. Žmogus vis labiau susiduria su tais tarakonais ir nebepažįsta savęs. Todėl minčių užrašymas padeda bent dalelę tų tarakonų išleisti į lauką. Ir kai jie nustoja galvoje siausti, gali daug ką naujo apie save sužinoti. Jeigu žmogus užpildys šį dienoraštį nuo pradžios iki galo, praėjus tam tikram laikui galės atsiversti ir beskaitydamas matyti arba savo progresą, arba regresą.

Tenka sutikti žmonių, kurie sako, kad neturi ką rašyti, nieko įspūdingo aplink nevyksta. Tad kuo užpildyti tuos tuščius lapus?

Aš, kaip rašytojas, galiu atskleisti pora profesinių paslapčių. Retas kuris rašytojas prieš atsisėsdamas prie lapo žino, ką reikės rašyti, nes rašymas yra sunkus darbas. Dienoraščio rašymas taip pat yra darbas – darbas su Dievu ir su savimi.

Pasak arkivyskupo Liongino Virbalo SJ, ši knyga turi bent keturis autorius: pirmasis – Šventoji Dvasia, antrasis – geografas, t. y. tas, kuris užrašė Šventojo Rašto tekstus, trečiasis – Gabrielius Klimenka ir ketvirtasis – tas žmogus, kuris pildys dienoraštį. Jeigu kažkas nusprendė būti dienoraščio autoriumi, jis turi būti pasirengęs dirbti.

Pamenu, kai pradėjau rašyti tekstus,– tai daugiausia buvo apsakymai, straipsniai, studijų referatai, reikėdavo parašyti dviejų puslapių tekstą. Tai buvo sunkiai įveikiamas iššūkis, reikalaudavęs daug pastangų. Vėliau, atsiradus rašymo įgūdžiams, jau tekdavo žiūrėti, kad tik sutilpčiau į tam tikrą lapų skaičių. Tuomet pastebėjau paradoksą – kuo daugiau rašai, tuo daugiau turi ką pasakyti. Žinomiausi pasaulio rašytojai rašydavo kasdien. Pavyzdžiui, fantastas Ray Bradbury kiekvieną dieną buvo užsibrėžęs parašyti po 1000 žodžių. Jeigu jam nesisekdavo rašyti tekstų, jis kurdavo žodžių derinius, taip gimė jo romano „Pienių vynas“ pavadinimas. Tad mano patarimas – jeigu žmogus mano, kad neturi ką rašyti, tegul pradeda, tuomet atsiras ir mintis.

O jeigu atsitinka priešingas dalykas – sunku sutilpti į vieną dienoraščio lapą?

Jėzus apie tai kalbėjo ir sakė: „Netuščiažodžiaukite“. Kuo trumpiau, tuo geriau. Vietos gali pasirodyti mažoka, bet jeigu bandai sukoncentruoti savo mintį, tada jos yra pakankamai.

Mes su bendruomene turėjome projektą prieš Gavėnią – stalas su Šv. Dominyku. Buvome užsibrėžę kiekvieną Gavėnios dieną rašyti tekstukus. Vienas iš parametrų buvo rašyti ne daugiau kaip vieną puslapį word formate. Kai kuriems tai būdavo sudėtinga, jie prirašydavo pusantro lapo ir daugiau. Su redaktore gerokai trumpindavome, kol gaudavome idealų variantą. Mes linkę tuščiažodžiauti.

Dienoraštis yra pati laisviausia rašymo forma. Ir vis tik, ką galėtum patarti jį rašantiems? 

Įvade esu parašęs keletą patarimų, vienas jų – reguliarumas. Idealiausiu atveju – rašyti kiekvieną diena, o jei neišeis, nusistatyti sau ritmą, pavyzdžiui, rašyti kiekvieną sekmadienį.

Aš visą gyvenimą norėjau tapti rašytoju, tačiau man vis nesisekė. Vienoje knygoje radau labai gerą patarimą – jei nori tapti rašytoju, skirk laiko rašymui. Tad ir rašantiems šį dienoraštį patarčiau  užsibrėžti ir skirti tam 10 minučių kiekvieną dieną, bet rašyti reguliariai.

O gal būtų koks patarimas, ko geriau nedaryti?

Nemeluoti ir būti atviru. Dažniausiai, kai rašome tekstą, kurį kas nors gali perskaityti, mes pradedame pataikauti tam menamam skaitytojui, o jeigu jis yra pats žmogus – pataikauji pats sau. Prisimenu, anksčiau buvo tokia būrimo forma – bibliomantija. Žmonės atsiversdavo bet kurią Šventojo Rašto vietą ir žiūrėdavo, ką Dievas jiems sako tą dieną. Iškart noriu  pasakyti – nors šioje knygoje Biblijos eilutės parinktos kiekvienai dienai, jos tikrai neparinktos tam, kad kažką pranašautų. Jai kam kils mintis išsiburti, žinokite, jog pasukote klaidingu keliu.

Kaip rinkai Šventojo Rašto eilutes dienoraščiui?

Kai rinkau mintis, stengiausi atrasti tokias ištaras, kur Dievas kažką sako žmogui arba žmogus –  Dievui. Taip pat turėjau tikslą parinkti eilutes iš visų Biblijos knygų, kad tokiu būdu būtų perskaitoma visa Biblija. Šis dienoraštis tarsi lydi žmogų per visą Šventąjį Raštą.

Kam skirtas šis dienoraštis?

Tam, kas norėtų tapti vienu iš bendraautorių. Taip pat kiekvienam ieškančiajam, nes kartais žmogus užsižaidžia su tuo ieškojimu. Jis tam, kuris nori ne tik ieškoti, bet ir kažką atrasti.

Ką norėtum palinkėti žmogui, rankoje laikančiam šį dienoraštį?

Palinkėsiu nebijoti atvirai kalbėti šios knygos puslapiuose. Linkiu drąsos pažvelgti į savo vidų ir būti atviru su pačiu savimi, nes jei žmogus meluoja sau, jis nebus atviru ir su Dievu. Tegul tai būna atvirumo ir nuoširdumo praktika.

Kalbino Inga Čiuberkytė