Šilutės senosios evangelikų-liuteronų kapinės – vertinga Šilutės miesto architektūrinio, istorinio, kultūrinio palikimo. www.krastogidas.lt nuotr.

www.voruta.lt

Valstybinės J. Basanavičiaus premijos, Dr. Vydūno premijos, Martyno Jankaus premijos, Ievos Simonaitytės premijos, „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatai, nuo 1980 m. tiriantys Šilutės apylinkių kultūros paveldą doc. dr. Martynas Purvinas ir architektė Marija Purvinienė.

VIEŠAS LAIŠKAS

ŠILUTĖS RAJ. MERUI VYTAUTUI LAURINAIČIUI

                                                                                                  Kaunas, 2019 m. kovo mėn. 25 d.

Daug šimtmečių Šilutės apylinkės buvo žinomos kaip viena lietuviškiausių vietų Prūsijos valstybės šiaurinėje dalyje – Mažojoje Lietuvoje. Per ilgus laikus ten darbavosi tūkstančių tūkstančiai lietuvininkų, kraštą pavertusių ūkiškai išvystyta vietove. Šios apylinkės siejamos su lietuviška raštija ir spauda, gausiais lietuviškosios kultūros veikėjais. Per šimtmečius čia darbavosi ir kitų tautybių žmonės, kūrę dabartinį Šilutės miestą ir aplinkinę infrastruktūrą.

Deja, 1944 m. rudenį įsiveržę sovietiniai okupantai daugelį senųjų krašto gyventojų privertė bėgti į Vakarus, čia paliekant beveik viską – nuo tvarkingų sodybų iki artimųjų kapų. Pagal okupacinio režimo nuostatas Mažoji Lietuva turėjo būti pamiršta, o jos savitasis kultūros ir istorijos paveldas naikintinas. Tais laikais labai nukentėjo ir Šilutės paveldas – daug vertingų statinių nugriauta ar nugyventa, senosios kapinės nusiaubtos ir niekintos. Iki pat pokyčių Sovietų Sąjungoje laikų nebuvo pripažįstamos Šilutės paveldo vertybės.

Ir tais sunkiais laikais būta savų prošvaisčių. Šilutėje ilgai darbavosi žymusis kraštotyrininkas Petras Jakštas, po kruopelę rinkęs žinias apie Mažosios Lietuvos praeitį. Ten glaudėsi išlikusių senųjų gyventojų būrelis, kaupėsi vietos šviesuoliai.

Lietuvos Atgimimo laikais būtent Šilutė tapo reikšmingų kultūrinių pokyčių vieta. Ten susibūrusi jaunųjų vydūniečių grupė ir senesnių kartų žmonės ėmėsi puikių iniciatyvų. Būtent Šilutėje tada rengtasi Vydūno ir kitų Mažosios Lietuvos žymių veikėjų perlaidojimams, ten pritarta Rambyno – Bitėnų senųjų kapinaičių atkūrimui, jas paverčiant Mažosios Lietuvos panteonu, ten rūpintasi M. Jankaus spaustuvės Bitėnuose atkūrimu. Pradėti didieji krašto kultūros paveldo tyrimai, remti anuometinių rajono vadovų ir vietos šviesuolių. Visas būrys veteranų, kaip želdintojas Julius Balčiauskas, kraštotyrininkai J. Jonaitis, A. Endzinas ir kiti ėmėsi reikšmingų darbų.

Deja, po ketvirčio amžiaus Šilutėje prasidėjo visai kitokie dalykai, paniekinant ne vien Mažosios Lietuvos paveldą, bet ir Atgimimo laikų entuziastų ir Lietuvos patriotų pastangas. Vien pastaraisiais metais išgarsėta tokiais barbariškais žygiais kaip kova su esą senais medžiais ir senųjų gyventojų (evangelikų liuteronų) kapinėmis. Netenka girdėti apie kokią pozityvią paveldosauginę veiklą, visiškai ignoruojami anksčiau atlikti darbai. Iš Šilutės kultūros darbuotojų buvo brutaliai išstumta Roza Šikšnienė, tiek daug nuveikusi viso Šilutės krašto kultūros labui, sugebėjusi atkurti H. Šojaus dvaro sodybos reikšmingą dalį.

Stulbina tiesiog absurdiškas sumanymas didžiąsias Šilutės evangelikų liuteronų kapines, kur nuo XIX a. palaidota tūkstančiai vietos gyventojų, paversti esą smagių pramogų teritorija, per kapavietes nutiesiant kelius ir takus, ten statant amžinojo poilsio vietai visiškai netinkamus įrenginius ir kt. Visai tai barbariškai veiklai skiriamos didžiulės sumos pinigų iš Europos Sąjungos lėšų. Dabartiniai Šilutės vadovai turbūt vaizduoja, kad nežino, jog tai – didžiausias ir vertingiausias Lietuvos Respublikoje išlikęs Mažosios Lietuvos tradicinių kapinių paveldo kompleksas, kad tos kapinės buvo inventorizuotos, tirtos ir įvertintos. Šilutės savivaldybė savo užmačioms vykdyti pasitelkė kažkokius neatsakingus projektuotojus, įžūliai ignoravusius kultūros paveldo vertybes, jau atliktus tyrimus, ir pateikusius nemokšiškus ir neprofesionalius sprendinius. Dar daugiau – pats dabartinis Šilutės rajono meras grasina teismais visuomenininkams ir paveldosaugininkams, atseit, trukdantiems sparčiai ir be jokių skrupulų naikinti Mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybes. Už tokius akibrokštus atsakomybė tenka ir esą nepamainomai Šilutės raj. kultūros  vadovei V. Griškevičienei, daugelį metų kovojančiai prieš Mažosios Lietuvos kultūros paveldą ir jai neįtinkančią šio krašto istoriją bei kultūrą.

Tenka priminti, kad tokią barbarišką veiklą Europos žmogaus teisių teismas ir kitos institucijos gali įvertinti kaip konfesinės mažumos (nykstančios evangelikų liuteronų bendruomenės) persekiojimą, jos esminių vertybių prievartinį naikinimą, už tai iš Šilutės raj. savivaldybės priteisdamas milžiniškas kompensacijas. Šilutė pasaulyje plačiai išgarsėtų ir neteisėtu Europos Sąjungos lėšų panaudojimu tikslams, kurie visiškai prieštarauja europinėms vertybėms ir siekiams.

Ar iš tiesų p. V. Laurinaitis siekia išgarsėti kaip Mažosios Lietuvos kultūros paveldo naikintojas, kurio vadovavimo laikais vykdyta tiek tamsuoliškų dalykų? Ar bus kada nors atsitokėta? Ar Šilutė toliau grims į korupcijos, neatsakingumo ir gūdaus tamsuoliškumo liūną?