Donatas JANUTA, www.voruta.lt

,,Mylėsime Ameriką, priimtą mūs motiną, bet labiausia mylėsime ir didesnio labo geisime dėl tikrosios motinos Lietuvos.  .  .  . Amerikoj Lietuvą budavokime tik ant tiek, ant kiek ji prisidės atbudavojimo mus tikrosios vienatinės Tėvynės,  pakraščiuose Nemuno padėtos.” (Laikraštis ,,Tėvynė”, 1896 m., Plymouth, Pa., JAV)  Šiuose žodžiuose atsispindi virš 100 metų Amerikos lietuvių viltys, norai, ir veikla.

Vasario 16-tosios šimtmečio proga, Čikagos “Draugo Fondas”, pirmininkės Marijos Remienės pastangomis, išleido istoriko Juozo Skiriaus knygą kurioje  autorius pristato savo kruopščiai surinktas žinias apie  100 metų JAV lietuvių paramą Lietuvai ir Lietuvos lietuviams.  Išeivių darbai Lietuvai per tą šimtmetį apima didelį politinį, kultūrinį, finansinį, informacinį ir ekonominį  įnašą Lietuvos gerbūviui.

Istoriko Skiriaus knyga, gausiai iliustruota, su išsamiu šaltinių sąrašu, pradeda su 1918 metų įvykiais.  Bet tų, ir vėlesnių metų, veikla stojo ant pamatų kuriuos JAV lietuviai  jau anksčiau buvo padėję.  Ta išeivijos ankstesnė veikla aprašyta Vincento  Liulevičiaus knygoje  Išeivijos vaidmuo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe (1981 Chicago, Ill  JAV, 398 psl.).

Liulevičius savo knygą pradeda maždaug nuo 1893 m. Kražių skerdynių atgarsių, ir baigia su JAV lietuvių parama besikuriančiai Lietuvai po Pirmojo pasaulinio karo.  Galima sakyti kad istorikas Skirius tęsė ir užbaigė Liulevičiaus pradėtą darbą.

Tarp savo kasdienybių, vargų ir rūpesčių, JAV lietuviai neužmiršo savo tėvynės Lietuvos, ir konkrečiais žygiais ir darbais, rėmė ir pasitarnavo Lietuvai ir Lietuvos žmonėm.

Iki Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių antplūdžio, pirmieji JAV lietuviai, Amerikon atvykę Lietuvos kaimo bernai ir mergos, su retomis išimtimis buvo mažamoksliai, visą gyvenimą fabrikuose dirbantys prastus, sunkius darbus už mažus atlyginimus.

Antros bangos lietuviai, vadinami dipukai, buvo daugiausia išsimokslinę inteligentai.   Bet ir tiems – Lietuvoje buvusiems teisininkams, rašytojams, mokytojams, profesoriams, karininkams, ekonomistams –  nemokant kalbos, neturint Amerikos diplomų nei patirties, daugumai teko dirbti sunkius darbus fabrikuose.   Pats Liulevičius, šitaip pasakojo kaip jis ruošė savo knygą:  “Nors darbas fabrike . . . šios knygos rašymo darbą pirmyn labai pamažu stūmė, bet vis tik eita pirmyn, kad ir vėžio žingsniu.”   

Bet ir pirmos ir antros bangos JAV lietuviai,  sunkiai užsidirbdami duoną, dar dirbo ir lietuvybės darbą, daugiausia kaip savanoriai, be jokio atlyginimo. Vėliau, antros bangos sūnūs ir dukterys, tokie kaip Algirdas Avižienis, Valdas Adamkus, Amerikoje išsimokslinę ir įgiję profesijas, irgi įsijungė.  Istorikas Juozas Skirius visų jų darbą ir įnašą Lietuvai aprašo savo knygoje.

JAV išeivijos tema nėra autoriui svetima, nes autorius ir anksčiau yra paruošęs ir išleidęs knygų ir studijų apie JAV lietuvių politinę, ekonominę ir diplomatinę veiklą, apie įvairių JAV politinių srovių tarpusavio santykius, apie paramą Lietuvai.

Dabartinė istoriko Skiriaus knyga suskirstyta į tris dalis:  (1)  1918-1940 m. Nepriklausoma Lietuva;  (2)  1940-1990 m. okupuota Lietuva;  ir  (3)  1990-2018 m. vėl atstatyta Nepriklausoma Lietuva.  Kiekvieno laikotarpio JAV lietuvių  parama Lietuvai atskirai ir išsamiai aprašyta.

Techniniu atžvilgiu knyga ir jos turinys gerai organizuoti, iliustracijos puikiai parinktos.  Korektūros ir kitų klaidų pastebėtina tik minimaliai. Tačiau, prieš žvelgiant į knygos turinį, keli knygos reiškiniai krinta į akį.

Pirma, sekant kažkurią nevykusią Lietuvos rašybos taisyklę iškraipomi organizacijų vardai ir tuo klaidinami skaitytojai.  Pvz., Susivienijimas Lietuvių Amerikoje, rašomas su mažaja „l“, Susivienijimas lietuvių Amerikoje, nors tokios organizcijos nėra nei oficialiuose dokumentuose, nei vartosenoje. Jeigu aš rašyčiau Vincas kudirka, arba Jonas basanavičius, pavardes su mažosiom, būtų ne tik neteisinga, bet ir nepagarba.

 Antra, politinė ir informacinė išeivijos veikla knygoje vadinama “propagandinė” veikla.  Žodis “propaganda“  Vakarų pasaulyje yra gavęs neigiamą reikšmę.  Dažniausia vartojamas reiškiant skleidimą iškraipytos, neteisingos informacijos.  Trečia, pasigedau vietovių ir organizacijų vardyno.  Vien asmenų vardynas šitokiai knygai nepakanka, ypač kad knygoje rašoma apie daugybę organizacijų ir jų veiklą.

Grįžtant prie knygos turinio, Pirmojo pasaulinio karo įvykiai, ypač Rusijos pasitraukimas iš Lietuvos, įkvėpė JAV lietuviams naujos vilties, ir dar daugiau energijos dirbti savo valstybės atkūrimui.  Po 1918 metų, pirmosios bangos lietuviai, steigė fondus Lietuvai remti suaukodami tūkstantines sumas, kurios šiandieniniais doleriais būtų milijoninės.  Prašant Lietuvos Nepriklausomybei pripažinimo, ėjo delegacijomis pas JAV senatorius ir kitus pareigūnus. Surinko  milijoną parašų kuriuos pristatė JAV prezidentui Warren G. Harding.

Po Antrojo pasaulinio karo, lietuvišką darbą toliau tesė dipukai.  Per sovietinę okupaciją išeivijos veikla daugiausia buvo politinė, siekiant kad Lietuvos  Nepriklausomybės byla pasaulyje ir Jungtinėse Tautose nebūtų užmiršta.  Laikui bėgant prasidėjo ir kultūriniai ryšiai, apsilankymai tarp išeivijos ir Lietuvos mokslininkų ir menininkų, JAV lietuvių krepšininkų gastrolės  Lietuvon 1967 metais, ir kiti žygiai tarp išeivijos ir okupuotos Lietuvos.

Kaip autorius pastebi, išeivijos parama Lietuvai nesiribojo dabartinėmis Lietuvos politinėms sienoms.  Išeiviai šelpė lietuvius visose lietuvių etnografinėse žemėse:  Baltarusijoje, Lenkijos Seinų krašte, Kaliningrade ir Latvijoje.

Netikėtai, knygoje net penki puslapiai skirti “pažangiesiems”, arba komunistuojantiems JAV lietuviams, kurių pagrindinė “parama” Lietuvai buvo rėmimas Sovietų Sąjungos politikos.  Nors, gal būt JAV lietuviai komunistai šiek tiek irgi pasitarnavo lietuvių ir lietuvybės išlaikymui Tarybų Lietuvoje.  Sakoma, kad todėl kad lietuvių komunistų buvo Amerikoje, Vilniui buvo nemaža atrama prieš Maskvą, ir Maskvai reikėjo skaitytis su lietuviais daugiau negu su kitom Sovietijoje mažom tautom.

Ne visada JAV lietuvių parama Lietuvai buvo sėkminga ar tinkamai vertinta.  JAV lietuvių norai padėti Lietuvai išgyveno ir nusivylimų.  Pvz.,  kaip autorius nurodo, išeivija po Pirmojo pasaulinio karo, norinti Lietuvoje prisidėti su savo patirtimi ir finansais, susidūrė su biurokratizmu ir kitomis kliūtimis, patyrė daug finansinių nuostolių, taip kad dauguma iš apie 20,000 Lietuvon grįžusių JAV lietuvių, beveik visi, išskyrus gal kelis šimtus, nusivylę išvyko atgal į JAV.

70 metu vėliau,  1994 metais, Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) pirmininkas Eugenijus Bartkus,  rašė:  “Ne paslaptis, kad prašvitus laisvės spinduliams Lietuvoje, Amerikos ir kitų laisvų kraštų lietuviai bandė atiduoti jėgas, patirtį ir neišbaigtus gyvenimo metus Lietuvai.  Deja, teko skaudžiai nusivilti.  Eilinis žmogus Lietuvoje mus sutiko su atvira širdimi, bet valdantys sluoksniai į mus žiūrėjo su nepasitikėjimu ir net su pagieža.”

Knygos trečias skyrius, ypač smulkmeniškai pristato 1990-2018 metų išeivijos talką ir įnašą Lietuvai.   Aprašytos visos išeivijos organizacijos – nuo garsiųjų JAV LB, BALF, Lietuvių Fondo,  ir kitų – iki mažesniųjų kaip Chicagos Mamų Fondas.  Paminėti ir veikėjai ir jų darbai.  Aprašymas tokios gausybės organizacijų – didelių ir mažų, ir tiek darbščių žmonių – turtingų ir kuklesnių,  parodo kokia plati ir gili išeivijos veikla buvo padedant dar kartą atsikeliančiai Lietuvai.

Žvelgiant tik į dalį autoriaus pateiktų finansinių skaičių, per 1990 – 2010 m. Lithuanian Mercy Lift  išsiuntė Lietuvon 612 konteinerius su $126 milijonų vaistų, gydymo  priemonių, ir kitų reikmenų, aprūpindama 150 ligoninių, vaikų ir senelių globos namų.  Lietuvos Vyčių parama siekė $71  milijoną,  Lietuvių Vaikų Viltis apie $20-$30 milijonų.  O kur dar JAV lietuvių fondai,  BALF’as ir kitos organizacijos, kurios rėmė Lietuvą.

JAV lietuviai padėjo Lietuvai atsikelti ir jungtis į Vakarų pasaulį.  Savo daug metų įgytom pažintimis ir patyrimais, padėjo Nepriklausomos Lietuvos naujiems politikams ir diplomatams susipažinti su Vakarine tvarka, su JAV valdžios ir Jungtinių Tautų pareigūnais ir jų biurokratijų ydoms.  Mokslininkai vyko Lietuvon ir  darbavosi Lietuvos universitetuose.  Kiti išeiviai  persikėlė gyventi Lietuvon, dalyvavo politinėje veikloje, tapo valdžios pareigūnais ir patarėjais.  Tie kurie buvo tarnavę JAV karinėse pajėgose padėjo Lietuvos kariuomenei pasiekti NATO ir Vakarų Europos  lygį.

                                    *          *          *

Istoriko Skiriaus knyga yra svarbus ir didelis darbas.  Autorius aprašo JAV išeivijos gyvenime ir Lietuvos istorijoje išskirtiną 100 metų  laikotarpį.

Galima sakyti kad tas šimtmetis buvo JAV išeivijos veiklos „auksinis amžius„.    JAV lietuviai, ir pirma ir antra banga, ne tik pajėgė sau sukurti Lietuvos dalį Amerikoje – su savo laikraščiais, bažnyčiomis, organizacijomis, Dainų ir Šokių Šventėmis, ir kitais festivaliais ir renginiais – bet konkrečiais žingsniais parodė kad, kaip laikraštis Tėvynė rašė 1896 metais, jie tikrai labiausia mylėjo ir didesnio labo geidė savo „tikrajai motinai Lietuvai  .  .  . pakraščiuose Nemuno padėtai „

Pirma banga seniai iškeliavusi amžinybėm, o antros bangos, dipukų vaikai, kurie šiandien tęsia JAV lietuvių veiklą, jau patys apie 80 metų amžiaus.  Dabar JAV lietuviuose skaičiais vyrauja vadinami „trečiabangiai“, tie kurie po sovietijos žlugimo, po Nepriklausomos Lietuvos  atstatymo, išvyko gyventi svetur.  Neaišku kiek jie ilgisi tėvynės, neaišku kokia lietuviška veikla išliks jų rankose.   Bet istoriko Skiriaus knygoje JAV išeivijos auksinis amžius tapo tinkamai aprašytas, pristatytas ir istorijoje įamžintas.  Knyga vertinga mokslininkui ir naudinga eiliniam skaitytojui kuris domisi Lietuva, lietuviais, ir išeivija.

JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918-2018 metais, Juozas Skirius (2018 Vilnius, 560 psl.)