Penktadienį, 2012 m. lapkričio 23 d., prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje įvyko tradicinė Vilniaus ukrainiečių bendrijos, Ukrainos ambasados bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rengiama akcija „Uždek žvakę“, kurios metu buvo pagerbtas 1932–1933 m. badmečio Ukrainoje (holodomoro) aukų atminimas.

Renginį vedė Genocido aukų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis. Į susirinkusiuosius kreipėsi Lietuvos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, Ukrainos ambasadorius Valerijus Žovtenka, Seimo narė Dalia Kuodytė, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys. Holodomoro aukos pagerbtos tylos minute bei maldomis, prie paminklo padėtos gėlės ir degančios žvakutės.

********************************************************************

Dr. Arūno Bubnio kalba, minint Ukrainos badmečio (holodomoro) aukų atminimą

Pasaulinėje istorijoje sunku rasti analogų badmečiui arba marinimui badu (holodomorui) – juk badas buvo pasirinktas masinio žmonių naikinimo metodu. Tų laikų įvykiai sunkiai suvokiami žmogaus protui. Sovietinio režimo metais Ukraina patyrė tris sunkius badmečius: 1921-1923 m., 1932-1933 m., ir 1946-1947 m. Pats didžiausias ir baisiausias buvo 1932-1933 m. badmetis. Istorikų paskaičiavimais, kasdien nuo bado Ukrainoje mirdavo beveik 25 tūkstančiai, kas valandą – 1000, kas minutę – 17 žmonių. Daugiausiai dėl bado mirė vaikų – 1933 m. rugsėjo mėnesį į mokyklos suolą neatsisėdo beveik du trečdaliai mokinių. Istorikų ir demografų vertinimais minimalus tiesioginių ir netiesioginių Ukrainos gyventojų netekčių skaičius yra 8 milijonai žmonių. Kiek tiksliai buvo aukų, iki šiol nežinoma, nes po kelerių metų vykusio Sovietų Sąjungos gyventojų surašymo duomenys Ukrainoje buvo suklastoti. Vienas to tragiškų įvykių liudininkų – Charkovo universiteto Technologijos fakulteto studentas Viktoras Kravčenka šitaip aprašė kaimuose matytus vaizdus: „Tai, ką aš pamačiau… buvo neapsakomai siaubinga. Mūšio lauke žmonės žūsta staiga, jie gali priešintis, šalia jų yra jų draugai, juos jungia pareigos jausmas. Čia aš pamačiau žmones, kurie mirė lėtai, vieni, niekieno nematomi, be jokio atsiprašymo. Jie buvo įkalinti ir palikti mirti kas sau, savo namuose, dėl to tolimoje sostinėje, konferencijoje, prie banketinio stalo priimto politinio sprendimo.“ Žmonės valgė, kas papuola – kai šunys ir katės buvo suvalgyti, imta valgyti žolę, lapus, giles, sraiges, skruzdėles ir sliekus. Paplito savižudybės, žmogžudystės ir kanibalizmas. Valstiečiai bandė bėgrti į miestus, tačiau keliuose ir geležinkelio sotyse, Stalinui įsakius blokuoti Ukrainą ir Kubanę, jų laukė patikros postai. Tie, kuriems pavykdavo prasmukti, mirdavo miestų gatvėse. Oficialiuose dokumentuose mirties priežastimi buvo nurodoma „mirtis nuo išsekimo“. Badas apėmė visą dabartinės Ukrainos teritoriją, išskyrus tuomet Lenkijos valstybės sudėtyje buvusią Vakarų Ukrainą. Labiausiai nuo bado nukentėjo tankiausiai gyvenamos Charkovo ir Kijevo sritys. Šiuose regionuose žmonių mirtingumas įprastinį vidurkį viršijo 9-10 kartų. Holodomorą lydėjo masinės politinės represijos, nutaikytos į Ukrainos inteligentiją.

Žiauriausia yra tai, kad badas nebuvo stichinės nelaimės, sausros arba nederliaus pasekmė, jis buvo kryptingos politikos rezultatas. Maisto produktų prievartinio konfiskavimo, kaimų ir ištisų regionų blokavimo, kaimiškos prekybos nutraukimo keliu totalitarinė sistema sukūrė ukrainiečiams sąlygas, neleidusias milijonams žmonių išgyventi. Kai nerealūs paruošų planai buvo neįvykdomi, ištisi regionai buvo blokuojami kariuomenės. Tūkstančiai kaimų ir miestelių buvo paversti izoliuotais badaujančiais getais. Visą tą laiką SSRS toliau eksportavo grūdus į užsienį ir net gamino iš jų alkoholį.

Šiandien yra daug istorinių dokumentų, atskleidžiančių konkrečias stalininio teroro badu, nukreipto prieš Ukrainą, detales. Tai buvo dalis kampanijos, kuria siekta nuslopinti ukrainiečių nacionalinę savimonę ir tautos apsisprendimo siekį. Keleri metai prieš tai Stalinas pareiškė, kad „galingo nacionalinio judėjimo negali būti be valstiečių armijos…, iš esmės nacionalinis klausimas – tai valstiečių klausimas“. Ir Stalinas nutarė smogti valstietijai, kuri sudarė 80 proc. ukrainiečių tautos. Nacionalinis klausimas Ukrainoje buvo išspręstas numarinant badu. Masinis Ukrainos valstiečių naikinimas buvo sąmoningas politinės sistemos teroro prieš taikius gyventojus aktas, po jo išnyko ištisos ukrainiečių žemdirbių kartos, buvo suardyta per šimtmečius susiformavusi visuomeninė sankloda. Badas buvo suorganizuotas derlingomis žemėmis garsėjančioje Ukrainoje, kuri buvo vadinama Europos aruodu. Tai buvo nusikaltimas prieš žmoniją ir atitinka JTO Konvencijos nuostatas dėl genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmių už jį.

Sovietų Sąjungoje ši ukrainiečių tautos tragedija buvo slepiama ir neigiama. Dabartinės Rusijos vadovai taip pat nepripažįsta holodomoro nei genocido nusikaltimu, nei nusikaltimu žmoniškumui. Tačiau pasaulis ir Lietuva pastarąjį dešimtmetį vis daugiau sužino apie ukrainiečių tautos tragediją ir ją užjaučia. 2006 m. lapkričio mėnesį Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą dėl Badmečio pripažinimo ukrainiečių tautos genocidu. Kasmet, lapkričio ketvirtąjį šeštadienį minima Nacionalinė badmečio ir politinių represijų atminimo diena. Visi ukrainiečiai, kad ir kur jie būtų, stengiasi uždegti žvakelę badmečio aukoms atminti.

Vis daugiau viso pasaulio valstybių pripažįsta 1932–1933 m. Ukrainos holodomorą genocidu. Atitinkamus aktus jau priėmė Australijos, Argentinos, Gruzijos, Ekvadoro, Estijos, Kanados, Lietuvos, Paragvajaus, Peru, Lenkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vengrijos parlamentai.

2007 m. lapkričio 1 d. 34-oji UNESCO Generalinė konferencija vienbalsiai pritarė rezoliucijai „1932–1933 metų badmečio Ukrainoje aukų paminėjimas“. Dokumente pažymima, kad badmetis, kurį sukėlė stalininio režimo žiaurūs veiksmai ir politika, turi tapti įspėjimu dabartinėms ir ateities kartoms laikytis demokratinių vertybių, žmogaus teisių ir įstatymų viršenybės. UNESCO Generalinė konferencija pagerbė žuvusių dėl 1932–1933 m. badmečio Ukrainoje atmintį ir išreiškė užuojautą šios tragedijos aukoms. Konferencija taip pat palaikė Ukrainos iniciatyvą organizuoti renginius, skirtus 1932–1933 m. badmečio Ukrainoje 75 metinėms, ir pakvietė valstybes nares apsvarstyti savo dalyvavimo atminimo renginiuose klausimus. 2008 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria holodomoras buvo pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.

2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Seimas Pareiškimu „Dėl politinių represijų ir badmečio aukų Ukrainoje 1932–1933 m. paminėjimo“ pripažino, kad „1932–1933 m. Stalino totalitarinio komunizmo režimas vykdė sąmoningą, kruopščiai suplanuotą ukrainiečių tautos genocidą“. Šis Lietuvos parlamentarų politinis žingsnis pademonstravo bendrą ukrainiečių ir lietuvių, nukentėjusių nuo XX amžiaus totalitarinių režimų, skausmą. 2007 m. rugsėjo 26 d. tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kalbėdamas bendrųjų debatų metu per JTO Generalinės Asamblėjos 62-osios sesijos atidarymą, paragino tarptautinę bendriją pripažinti faktą, kad „Ukrainoje vyko badas, nusinešęs milijonų žmonių gyvybes“. 2008 m. Genocido aukų muziejuje buvo atidaryta tarptautinio labdaros fondo „Ukraina 3000“ parengta paroda „Naikinimas badu: nežinomas ukrainiečių genocidas 1932–1933 m.“ Renginys įgavo platų atgarsį, nes į parodos atidarymą atvyko su oficialiu vizitu Lietuvoje lankęsis Ukrainos Prezidentas Viktoras Juščenka su ponia Kateryna Juščenko, daug kitų garbių svečių iš Ukrainos. Kartu su jais į parodos atidarymą atvyko ir baigęs kadenciją LR prezidentas V. Adamkus. Iš muziejaus lankytojų atsiliepimų svečių knygoje taip pat buvo matyti, jog ši paroda daugeliui paliko neišdildomą įspūdį.

Lietuvos piliečiai, solidarizuodamiesi su panašaus istorinio likimo ukrainiečių tauta, irgi ėmė minėti badmečio aukų atminimą. 2005 m. lapkričio 24 d. Vilniuje prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti pirmą kartą įvyko akcija „Uždek žvakę”, skirtą Ukrainos holodomoro aukoms paminėti. Nuo tų metų šios akcijos tapo tradicinėmis ir rengiamos kasmet. Genocido aukų muziejuje buvo eksponuojamos parodos, demonstruojami filmai, rengiamos diskusijos apie badmetį Ukrainoje. Šiemetinė akcija jau aštuntoji, septyniose akcijose aktyviai dalyvavo LGGRTC ir Genocido aukų muziejaus darbuotojai.

Tinkamai neįvertinus politinio teroro buvusioje SSRS, šiandien neįmanoma įsivaizduoti XX amžiaus Europos istorijos. Mes visi kartu buvome komunistinio blogio įkaitais ir aukomis ir turime kartu nuo jo apsivalyti. Pasaulis turi padaryti viską, kad be kaltės pražudytų atminimas būtų išsaugotas amžiams. Nulenkime galvas prieš Ukrainos kankinius.

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 10.