Menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė

Dalia Bagdžiuvienė, Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vedėja, www.voruta.lt

Trakų rajono viešosios bibliotekos Lentvario padalinyje, įgyvendinant projektą „Lentvario (NE)pasakojimai“,  viena iš numatytų veiklų buvo supažindinti visuomenę su dvarų bibliotekomis Lietuvoje. Paskaitą „Biblioteka – dvaro šeimininkų veidrodis: XIX a. Lietuvos kolekcininkas bibliotekos“, kurioje dalyvavo Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos 12 kl. moksleiviai su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininke Vilma Zadyrkienė ir  gimnazijos bibliotekininkė Irena  Malachova,  vedė atvykusi menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė. Jos pagrindinė tyrimų kryptis yra grafų Tiškevičių kultūrinis paveldas. Lentvario bibliotekoje tyrinėtoja lankosi jau nebe pirmą kartą. Jau yra skaičiusi paskaitą „Lentvario amazonė – Marijos Kristinos Tiškevičienės (1871–1958) biografijos bruožai“. 

Daugelis dvarų turėjo privačias bibliotekas, kuriose buvo kaupiamos vertingos knygos, dokumentai, rankraščiai ir kiti kultūriniai turtai. Paskaitos metu dr. Aistė Bimbirytė pristatė pirmuosius XIV–XV a. rinkinius, kurie buvo randami kunigaikščių ir didikų rūmuose, vienuolynuose, bažnyčiose. Renkant informaciją remtasi bibliotekų pažinimo šaltiniais: testamentais, knygos įrašais, prenumeratorių sąrašais ir kt. Pvz., yra žinoma, kad Vilniaus vyskupas Andriejus testamentu 1398 m. visas knygas paliko katedrai ir kapitulai.

Žymiausi XVI a. knygų rinkiniai buvo saugomi Lietuvos valdovo ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto, didiko Albrechto Goštauto, kunigaikščių Radvilų bibliotekose. Tais laikais knygos buvo labai brangios. Pvz., 1529 m. knyga kainavo 240 grašių, o, palyginimui, žirgas – 300 grašių. XVIII a. dvarų bibliotekos talpino jau tūkstančius tomų. Šiuo laikotarpiu knygas pradeda skaityti ir moterys. Greta lotynų ir lenkų kalbų atsiranda prancūzų kalba. Pvz., 1868 m. Biržų dvaro bibliotekos sudėtis kalbiniu požiūriu buvo tokia: 758 prancūziški leidiniai, 714 lenkiški, 85 vokiški, 67 rusiški. Visada knygas prižiūrėdavo bibliotekininkas, kuris jas rūšiuodavo, valydavo, užsirašydavo, kam duoda paskaityti. Tuo metu knygų žymėjimas (ekslibris), nurodantis jų priklausomybę, nebuvo retas reiškinys. Tačiau dažnai buvo žymima savininko parašu, inicialais ar spaudu. Knygų gamyba buvo lėta ir brangi, todėl jos buvo prieinamos tik turtingiems žmonėms, dvarams ar bažnyčioms.

Nors daug dvarų bibliotekų buvo išgrobstytos ar sunaikintos per karus ir politinius neramumus, kai kurios kolekcijos išliko ir yra saugomos muziejuose, nacionalinėse bibliotekose arba universitetuose. Šios bibliotekos liudija apie Lietuvos aristokratijos kultūrinį ir intelektualinį palikimą.

Projektą „Lentvario (Ne) pasakojimai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Trakų rajono savivaldybė.

Dalia Bagdžiuvienė, Trakų viešosios bibliotekos Lentvario padalinio vedėja