Katalikės moterys su Trispalve Šiluvoje prie Švč. Mergelės Marijos statulos. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės ir LKMS vaikų ir jaunimo paramos centro archyvų.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, www.voruta.lt

2018 m. spalio 20 d. į Šiluvoje vyko svarbi jubiliejinė  konferencija minint Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) įkūrimo 110-ąsias metines ir Lietuvos katalikų moterų sąjungos (LKMS)  įkūrimo 100-ąsias metines. Šį konferencija – padėka už Seimo paskelbtus 2018-uosius metus  Lietuvos katalikių moterų sąjungos atkūrimo šimtmečio metais.

Konferencija pradėta šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje, kurioms  vadovavo vysk. Algirdas Jurevičius, kartu koncelebravo ir LKMS dvasios tėvas kun. Vytautas Rapalis.

Homilijos metu vysk. Algirdas Jurevičius komentavo popiežiaus Pranciškaus mintis apie moters pašaukimą dovanoti pasauliui švelnumą ir padėti visuomenei transformuotis į bendruomenę. Komentuodamas Evangelijos ištrauką apie padrąsinimą išpažinti tikėjimą, vyskupas pastebėjo, jog dar ne visi katalikai išėjo iš sovietmety praktikuoto „pogrindžio“, nes nedrįsta liudyti kasdienybėje savo tikėjimo, tarsi ko bijotų. Čia ypatingą vaidmenį atlieka Katalikių moterų sąjunga, nes vienija ir padrąsina moteris bendrai katalikiškai veiklai. Maldos metu buvo prašoma, kad Šiluvos Mergelė padėtų įvykdyti galingą katalikių moterų veiklos proveržį.

Iš 15 užsiregistravusių LKMS draugijų, konferencijoje dalyvavo 10, kurias atstovavo per 100 katalikių moterų

Išklausyti sveikinimai, LKMS draugijų veiklos pristatymai, o po sveikinimų –  moksliniai pranešimai:  „110 metų katalikių moterų kelias“ (dr. Aldona Vasiliauskienė) ir „Kunigo Povilo Januševičiaus socialinės veiklos pradžia“ (dr. Vilma Žaltauskaitė).

Pranešimą „110 metų katalikių moterų kelias“  LKMS konferencijoje Šiluvoje skaito  dr. Aldona Vasiliauskienė.

Dr. A. Vasiliauskienė sudėtingos ir garbingos Katalikių moterų veiklos istorijoje išskyrusi tris laikotarpius:

Organizuotos moterų veiklos įsikūrimas;

Okupacijos metai – išeivija;

Atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje, didžiausią dėmesį skyrė Lietuvių katalikių moterų draugijos kūrimosi prieš istorijai –užuomazgoms, įsikūrimui, uždraudimui, atsigavimui, Pirmojo pasaulinio karo dvasiniams bei materialiniams nuostoliams atskleisti, atsikūrimui, veiklos išplėtimui, įsiliejimui į tarptautines erdves,  suklestėjimui ir paties pavadinimo kaitai.

XIX –XX amžiaus riba tai tautos dvasinis pakilimas tautinio mentaliteto, savimonės, laisvės troškimo laikmetis, o XX amžiaus pradžioje – atgauta lietuviška spauda ir katalikiškų organizacijų steigimasis bei jų veikla brandino asmenybes kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos „Varpas“,  į kuriuos atvedė Žemaičių Didžiojo –  vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Paminėti ir  leidiniai „Šviesa“, „Apžvalga“, „Tėvynės sargas“ –ne vieną kėlę iš tautinio miego ir kreipę į aktyvų lietuvių tautos kultūrinį, visuomeninį, socialinį ir politinį darbą.

Išskirtini ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios moterų rašytojų darbai: savo raštais ir visuomenine veikla jos žadinę tautos savimonę, skatinę moteris dalyvauti valstybės kūrimo darbe. Aktyviausios jų: Gabrielė Petkevičaitė – Bitė; Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana; Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė; Liudvika Didžiulienė-Nitaitė  – Žmona; Lazdynų Pelėda (seserys Sofija Ivanauskaitės: Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė); Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė; Ona Eližbieta Pleirytė – Puidienė (Vaidilutė).

Akcentuotina 1906 m. Petro Rimšos sukurta  skulptūra „Vargo mokykla“. Carizmo laikais ji tapo Lietuvos švietimo simboliu. Ši skulptūra liudija mūsų tautos moters esmę, ir drįsiu palyginti, taip kaip „Pieta“ liudija tikėjimo – meilės Dievui esmę.

Tos „Vargo mokyklos“ buvo vienas svarbių stimulų, atgauti raštą lotyniškais raštmenimis, o jį atgavus, kurti švietėjiškas – katalikiškas organizacijas.

Tarp pagrindinių Lietuvos atgaivai draugijų:  „Žiburio“ (1906),  „Saulės“ (1906), o vėliau – „Ryto“ (1913) labai gražiai įsikomponavo, papildė ir praplėtė jų veiklą Lietuvių katalikių moterų draugija. Tad Lietuvių katalikių moterų draugija nuo įsikūrimo pradžios, nuo 1908 m., talkindama minėtoms organizacijoms, tapo svarbia tautos gyvenime ir valstybės kūrime.

Įdomios organizuotos katalikių moterų veiklos ištakos, siekiančios dar 1905 metus.  Pagal vietoves išskyrėme tris svarbius momentus  :

1. 1905 m. – gegužinė Šiauliuose. Ją galima įvardyti pirmuoju suvažiavimu kuriame buvo perskaityti keli pranešimai aktualiais klausimais. Šiame renginyje, tarp kitų, dalyvavo L. Didžiulienė. J. Juškytė ir Sofija Bilevičiūtė –Zubovienė.
2. Susirinkimas Latvėnų dvare Panevėžio apskrityje. Jis beveik analogiškas renginiui Šiauliuose. Čia tartasi apie moterų teises ir būtinybę kurti savas organizacijas.
3. 1905 m. kelios moterų veikėjos Vilniuje paskelbė, kad bus steigiamas lietuvių moterų susivienijimas.

Šios skirtingos vietovės liudija, kad lietuvės moterys brendo organizaciniam darbui ir tiesiog laukė, kol bus įkurta „draugija“.

Nedetalizuodami XX a. pradžioje Vilniuje susikūrusio „Lietuvos moterų susivienijimo“ veiklos, paminėsime svarbiausią – jos narės kreipėsi į Rusijos Dūmą, reikalaudamos Lietuvai autonomijos teisių. Tuo laikmečiu tai buvo labai drąsus žingsnis.

Kitas svarbus momentas Katalikių moterų telkimuisi buvo katalikiškos organizacijos – draugijos bei laikraščiai– jie moterų susibūrimui tapo savotiškais skatintojais bei ragintojais. Paminėsime Kaune įsikūrusios katalikiškos organizacijas – draugijas:

1. Šv. Kazimiero draugiją, įsteigtą 1905 m. Kaune, lietuvių spaudai platinti. Jos pirmininkas nuo pat įsikūrimo buvo prel. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas
2. 1906 m. Karmelitų bažnyčios klebonas prel. Konstantinas Olšauskas, kovodamas su socialistais, veikusiais tarp darbininkų, įkūrė Šv. Juozapo darbininkų draugiją. Deja, 1908 m. ši draugija suskilo į tris grupes.
3. 1907 m. įsteigta Šv. Zitos draugiją, kurios tikslas buvo rūpintis lietuvėmis katalikėmis tarnaitėmis, atvykusiomis iš kaimo, kad jos nenutaustų, išliktų dorovingos. Draugija teikė savo narėms dvasinę globą, saugodama tarnaičių tikėjimą, dorą, lietuvybę, o esant reikalui, remdama pašalpomis.
4. Reikšmingas moterims buvo 1900 m. įsteigtas pirmasis katalikiškas laikraštis ,,Lietuvaitė“, kurio leidimo iniciatorius prel. Povilas Januševičius (šįmet minime 70-ąsias mirties metines). Oficiali redaktorė – Teresė Kobelinskaitė. Karui prasidėjus laikraštis nustojo ėjęs ir tik 1918 m. pasirodė naujas leidinys –,,Moterų balsas“.

Apžvelgta situacija buvo gana palanki moterų oficialiam susibūrimui, kurį greitino ypatinga asmenybė – prel. Povilas Januševičius.

5. Tad dar vienas svarbus momentas Katalikių moterų telkimuisi – Asmenybės. Žinotina, kad Lietuvių katalikių moterų draugijos įkūrimo iniciatorius – prel. Povilas Januševičius, savo sumanymui įgyvendinti jis ėmėsi jau minėtos leidybinės veiklos. Prel. P. Januševičius ne tik iškėlė suvažiavimo – moterų susibūrimo – mintį, bet ir prisidėjo prie jo organizavimo: pirmiausia – gavo valdžios leidimą šaukti suvažiavimą, gebėjo renginiu sudominti ne tik moteris, bet ir vyrus.

JE vyskupas  dr. Algirdas Jurevičius (kairėje) ir LKMS dvasios vadas kun. Vytautas Rapalis  (dešinėje) Šiluvoje prie Šventojo Jono Pauliaus II  skulptūros

1907 m. rugsėjo 23–24 d. (pagal senąjį stilių spalio 6-7 d.) Kaune įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kuriame dalyvavo delegatės iš Estijos ir Latvijos. Manoma, kad Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime dalyvavo apie 1 350  (be moterų buvo keletas vyrų ir dvasininkijos atstovų). Pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Be prel. P. Januškevičius suvažiavime, kuris vyko miesto teatre,  dalyvavo J. Tumas Vaižgantas, advokatas  Petras Leonas… Kaip rašo spauda, gražiausias, įspūdingiausias ir turiningiausias sveikinimas buvo poeto mokytojo Ksavero Sakalausko – Vanagėlio specialiai suvažiavimui parašytas eilėraštis, kuriame kreipiamasi: „O moters lietuvės! Jums rūpi likimas ir garbė Lietuvos!“

 Suvažiavimas daug nuveikė, kad atskirai susiburtų moterys katalikės. Jam pasibaigus, antireligiškai nusistačiusios moterys (daugiausia vilniškės) pradėjo kurti savo organizaciją, kauniškės – savo.

Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kaip 1997 m. teigė Danutė Vailionytė, dalyvių gausumu, visuomenės domėjimusi, žymių Lietuvos moterų intelektualių dalyvavimu, skaitytų temų, priimtų nutarimų aktualumu buvo vienas tų veiksnių, kurie XX a. pradžioje skatino Lietuvą siekti nepriklausomybės. Jis liudijo politinį Lietuvos moterų brandumą ir formavo moters įvaizdį, turėjusį įtakos jos asmenybės vystymuisi.

Iš priimtų suvažiavimo nutarimų pažymėsime du:

1. Steigti moterų sąjungą (joje galėtų dalyvauti ir vyrai), palaikyti ryšius su kitų kraštų moterimis, siekti moterims pilietinių teisių, lygių su vyrais;
2. Plėsti Lietuvoje švietimo darbą, steigti lietuviškas mokyklas, mokytojų seminarijas, kovoti su girtuokliavimu…

Nutarimams vykdyti buvo išrinktas 16 moterų komitetas. Be to, buvo sudarytas komitetas parengti Lietuvių katalikių moterų draugijos įstatus, kuriuos 1908 m. kovo 21 d. Kauno gubernatorius įregistravo.

Suvažiavimo įtakoje 1908 m. balandžio 26 d. įvyko Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) steigiamasis susirinkimas (organizacinio komiteto pirmininkė V. Lebkauskienė), kuriame dalyvavo apie  200 moterų iš visos Lietuvos (tada jau buvo 80 tikrųjų narių ir 16 narių patarėjų).

Steigiamojo susirinkimo metu į pirmąją tarybą išrinkta 20 moterų;  į valdybą  išrinktos 8 –nios pirmininkė Elena Vaitkevičienė.