Laisvė. Asosiatyvi causingfreedom.com nuotr.

Dr. Algirdas KAVALIAUSKAS, LŽS narys, istorikas, rašytojas, www.voruta.lt

Sudėtingas paprastumas

Laisvė. Tas saldus žodis laisvė! Žmoguje įsišaknijęs iki kaulo smegenų – visų amžinas laisvės troškimas. Jau trisdešimt metų šildomės atkurtos valstybės laisvės spinduliuose. Bet pasitaiko ir apniukusių, šešėliuotų dienų. Ką padarysi – gyvenimas. Nors ir nemalonu, bet negalime to nematyti. Atrodo lyg ir  paprasta. Atrodo… Tik laisvę reikia suprasti: vienų laisvė gali virsti nelaisve kitiems.

 Dar paauglius tėvai mokė, kad laisvė tai nereiškia, kad gali daryti ką nori. Mano tėvai laisvę prilygino peiliui – su juo reikia mokėti elgtis: juo gali nužudyti, bet gali atriekti duonos ir alkstantį pavalgydinti. Svarbus duoną raikantis – gali plonytę riekutę atriekti, bet gali storiausią, jog vos bepajėgsi apžioti.

Gali tas, kas turi peilį, turi teisę, ir turi ką raikyti, dalyti. Jeigu nori dalinti. Apskritai, dalijimas-dalinimas ne išeitis, bet…

Nepriklausomų-priklausomų laisvų-nelaisvų žmonių visuomenėje labai didžiulis socialinis-turtinis susiskaldymas, ryškėja įtakos sferos ir dalies visuomenės negalavimas užsikrėtus, ne, ne koronavirusu, o žymiai baisesnėmis bacilomis – korupcija, paperkamumu, parsidavėliškumu, gobšumu, nesąžiningumu, neatsakingumu,  begėdiškumu ir kitomis panašiomis, bet ne mažiau baisiomis bacilomis. Pilna aplink mus, gal net mumyse – pradedant šalies premjerais, ministrais ir baigiant degradavusiais asmenimis ir kitokiais, pavyzdžiui, benamiais, susiburiančiais į savo organizmo galimybių konteinerinius eksperimentatorius, konvertuojančius šiukšles ir joms prilyginamą savo sveikatą į kokį nors laikiną menamą malonumėlį.

Dažnas mūsų šalies pilietis matomam yra neabejingas: vienų gaila, kitų labai gaila, bet tie, nuo kurių daug kas priklauso, atrodo, yra abejingi, nors kartu su visais deklaruoja: svetimo skausmo nebūna. Rašinyje susipina praeitis ir dabartis, rašinio autoriaus nuomone – praeities dabartis.

Ir dar šiame kontekste: kad jau visi laisvai pasidarėme labai protingi, tai senjorų grupelė priėjo išvados, jog laisvė viską leido, kol pati pasileido… Gal todėl ir pasitaiko tai, apie kalbama rašinyje.

Mes, keturi Vilniaus universiteto absolventai istorikai, docentai mokslų daktarai Lidija Šabajevaitė, Romualdas Povilaitis, Kazimieras Monkevičius ir Algirdas Kavaliauskas, remdamiesi savo patyrimu, studentų, su kuriais dirbome ar dar dirbame bei kitų žmonių nuomone, pabandėme laisvai pažvelgti į laisvės problemą tarp mūsų žmonių, garsinamų ir besigarsinančių laisvais piliečiais.

Neturėtų

Dabartinėmis laisvos rinkos sąlygomis, kol žmonija nesugalvojo teisingesnės politinės, ekonominės tvarkos, nelabai kas nori turimu dalintis. Su mažomis išimtimis turtingųjų valdoma žiniasklaida, skaitytoją stengiasi pripratinti prie supratimo, jog toks žmonių žeminimas, engimas yra priimtinas. Nesuprantam, kaip gali būti priimtinas žmogaus žeminimas?! Matote, taip, yra kitur susiklosčiusių įvairių tradicijų. O kodėl mes jomis turime sekti? Kaip nesektiną pavyzdį etiketo žinovai įvardija skambant valstybiniam himnui dešinę ranką pridėti prie krūtinės, prie širdies. Atseit, ne mūsų tradicija. Geriau rankas laikyti už nugaros ar kišenėse, o gal dar kur… Gražus ir prasmingas poelgis, veiksmas – ranka prie krūtinės skambant šalies himnui.

 Mūsų restoranuose, kavinėse atsirado arbatpinigiai. Tikiuosi jų atsiradimo istoriją žinote. Tačiau, pavadinkime, ši ydinga praktika tarpsta ir tarp mūsų. Daug kas numoja ranka – taip jau yra. Ir taip rasime beveik visur, jeigu tai susiję su pinigais. Anot reklamos – atsitiko gyvenimas. O gyvenime svarbu supratimas.

Apie daugumai žmonių neprieinamą laisvę saviraiškai, neseniai rašė ponia Inga Ruginienė: Laisvosios rinkos propaguotojai, su oligarchinių struktūrų išlaikomu Lietuvos laisvosios rinkos institutu priešakyje, štai jau 30 metų mums plauna smegenis apie nevaržomą laisvę (…) Suprantama, ši laisvė tik verslui, ypač stambiam, o žmogui geriausiu atveju telieka laisvė dirbti. Tačiau ir šia laisve ne visi pajėgia, ne visi gali pasinaudoti.

Pasak laisvūnų išeitų, kad dėl susidariusios padėties kalta valstybė! Išeitų, kad valstybė ir eilinis žmogus kalti visur: ir aptarnavimo sferoje, ir prekyboje, ir kt. Apibendrintai sakant, paslaugų sfera tapo mūšio lauku. Kainos keliamos į kosmoso aukštybes, o dirbančiųjų atlyginimai auga po trumputėliuką. Matote, kalti ne verslininkai, darbdaviai, visuomenėje jau vadinami lupikautojais, o vartotojai, priverčiantys verslininkus kelti kainas. Įdomu: vargšai, kitus verčiantys vargšais? Apie nesąžiningumą, gobšumą, kurį patiriame, jei nepriklausome turtingiausiems, jau net gėda rašyti, ten, kur karaliauja pinigai, nebesinori kalbėti. Bet gyvenimas imperatyvus, reikia nepamiršti. Plintant neteisybei. svarbu suprasti visuomenei skleidžiamus iš pirmo žvilgsnio nekaltus paaiškinimus ir viliojančius pažadus.

Žadamas socialinis gerėjimas. Taip! Ir ne kitaip! Gal… Gal pagaliau pensininkams pradės dažniau nei per metus indeksuoti pensijų dydį (vis dėlto mūsų  senjorų pensijos vienos mažiausių Europoje!), nes, turint galvoje  pensininkų skaičių Lietuvoje, valdantieji negali nesuprasti, kad tai politikams labai svarbu ir su pensininkais negalima nesiskaityti – tai, pavadinkime, uždelsto veikimo bomba, gali juos nušluoti nuo valdžios-galimybių reguliuotojos pjedestalo.

Padidinti dirbančiųjų atlyginimus, matote, negalima, nes verslininkų pelnas labai sumažėtų, darbdavys gal net bankrutuotų! Prisimename, kaip buvo aiškinamas teisėjų atlyginimų pakėlimas: jų buvę maži atlyginimai, jiems sunku dirbti! Pakėlus atlyginimus teisėjai nebeims kyšių. Nebeima? Gyvenimo realijos rodo ką kita – pakėlus atlyginimus teisėjams, reikia jiems duoti ir didesnius kyšius! Nesakau, kad visiems, užtenka to, ką skelbia žiniasklaida. Tikra komedija su aiškinimais, interpretavimais, gobšuolių pateisinimais. Nėra kas įjungtų stabdžius neteisybei plisti ir ne tik šiuo atveju.

Matydami šalyje kylančią elektros kainą, prisimename vieno įtakingo politiko su kolegomis už milijonus paruoštą studiją, kad uždarius vienintelę atominę elektrinę Lietuvoje, šalyje atpigs elektros energija! Atpigs!!! Tada spaudoje replikavau: sumokėkime dar daugiau milijonų išradingiesiems ir sulauksime studijos, jog uždarius Kauno ir Elektrėnų elektrines Lietuva turės nemokamą elektros energiją! Tai bent! Ir panašių paradoksų-akibrokštų, žinoma, ne veltui, o už mūsų pačių milijonus, ne vienas ir ne du. Atsakingi už apgaulę, dezinformaciją, o gal ir neišmanymą  asmenys, lyg ir nerasti, kas paneigs, kad tai ne milijonų įtaka?  O gal niekas ir nebuvo atsakingas, todėl ir nerasta.

Švariais ir ne visai švariais keliais į valdžią atėjusių turtingųjų savanaudiško gyvenimo skurdinami, paprasti žmonės turi patys susirasti išeitį, o verslininkas negali – bankrutuos! Valstybės bandymą paveikti susidariusią situacija neturtingųjų naudai, vadina valstybės kėsinimusi į laisvę. Dieve tu mano – į šventąją savivalės laisvę! O Švedijos ir dar kai kurių kraštų vyriausybės sugebėjo gobšuolių apetitą sumažinti. Tų šalių vyriausybės sugeba, mūsų – ne. Dabar Skandinavijos šalyse vienas aukščiausių pasaulyje pragyvenimo lygis. Tai gal pas mus, daugelio manymu, galimi vyriausybės veiksmai būtų pasikėsinimu į turtingųjų  savivalės, nebaudžiamumo laisvę.

Kodėl bijoma, kad nevykėliai (o kaip kitaip juos vadinti?) verslininkai bankrutuos? Jeigu jiems verslumas neįmanomas legislatyvinės valdžios  nubrėžtose ribose – tebankrutuoja, dar neaišku kam nuo to bus blogiau ar geriau.

Keliose šalies aukštosiose mokyklose su studentais diskutavome laisvės klausimu. Dabar žmonių laisvės sferą iš esmės reglamentuoja referendumu priimta Konstitucija ir, suprantama, turtingieji, galingieji jei ne tiesiogiai, tai per kitus asmenis. Jų elgesį matome –  nebaudžiamumas, savivalė: nuo medžioklės plotų, kuriuose bet kada ir bet kas šaudoma (žmonės, tarnybiniai šunys, stirnos ir t. t, kaip rašė spauda, o mes juk žinome, kad dėl tam tikrų priežasčių, ne apie viską rašoma), iki kas  gyvas nuodijimo žinomuose atsitikimuose Alytaus,  Klaipėdos ir kituose vietose. Tiesa, yra ir kitaip manančių politikų (pavyzdžiui, vienas jų neseniai linksmino Lietuvą savo neišmanymu, kas yra viešas asmuo), visuomenės veikėjų ir pan., bet, kaip rodo skelbiama medžiaga, tai tikriausias bandymas pridengti savus, visuomenės smerkiamus, veiksmus.

Taip jau atsitinka gyvenime, kad blogi dalykai pastebimi ir, manoma, gali būti sektini. Vilniaus universiteto doc. dr. Lidija Šabajevaitė rašo, kad jaunimas laisvę supranta – ką noriu, tą ir darau. Svarbu pinigai. Nors patys supranta, kad gyvenime taip neturėtų būti. Neatsitiktų taip ir su mūsų identiteto dalimi – kalba. Mokslininkė su sarkazmu rašo: Lietuvių kalba – dabar nereikia jokios prievartos ar gynybos, jaunimas, tyliai pritariant visiems kitiems, baigia suanglėti. Čia, mano manymu, didžiausia bėda. Viskas daroma subtiliai – kuo daugiau kalbų mokėsite, tuo geriau. Tai tiesa, bet nebeakcentuojama, kad kiekvienas privalo gerbti gimtąją kalbą. Prisidengiama globalizacija.

Mąstantys yra pastebėję, kad maža garbė kalbėti kitomis kalbomis, kai savoji nėra išmokta.

Be stabdžių

Panašiai laisvę supranta ir kitų šalies aukštųjų mokyklų studentai, pavyzdžiui, būsimi architektai,  inžinieriai, mechanikai. Tik jie pabrėžia, kad šitaip elgtis su savimi kitiems neleistų. Ir jie patys taip nesielgtų, bet taip jau yra gyvenime. Yra…

Mūsų motorizuotame amžiuje mašinos tapo net buityje įprastu dalyku. Įsivaizduokite, kad važiuojate į nuokalnę mašina, kurios sugenda stabdžiai. Baisu? Dar baisiau kai stabdžiai sugenda žmogui, sakysime, nuo narkotikų, alkoholio, nuo arogancijos, praradus atsakingumą, elementarų žmogiškumą. Tada tenka pergyventi šiurpą keliančius laikotarpius. Pergyvenome kriminalinių autoritetų ir parsidavusių policininkų bei teisėsaugininkų epochą, pykčio, keršto lokalius protrūkius ir kitokius baisumus.

Prisimindamas pokalbį apie laisvę su studentais doc. dr. Kazimieras Monkevičius pastebi, kad jo ir jaunimo manymu, prievartos, smurto mūsų gyvenime  sumažėtų, jeigu būtų į Lietuvos BK sugrąžinta mirties bausmė. Žinoma, ją reikėtų taikyti  ne taip, kaip buvo taikoma anksčiau, o už tyčinius nužudymus. Tada žiaurumo, beprasmių aukų, ypač tarp jaunų žmonių, sumažėtų. Tikrai sumažėtų! Na, dar kartą pagalvokime: eina jaunuolis iš mokyklos, iš treniruotės, po šokių namo palydėjęs draugę, o pro šalį einantis nei iš šio, nei iš to jam į pašonę suvaro durklą, na, gal būt nepatiko jaunuolio eisena ar šukuosena, arba eina parku mergina, o sutiktajam sukyla visi norai, bet mergina to nenori, tada jis ją pritrenkia, būna ir užmuša, patenkina norą, nusispjauna ir nueina. Žinome įvairiausių atsitikimų, baisimės, smerkiame, bet to, matyt, maža, nes nusikaltimai kartojasi.

Važinėdamas po JAV, prievartą smerkiančią  mintį išgirdai ir iš lietuvių išeivių: kone pusėje JAV valstijų yra nepanaikinta mirties bausmė ir ji labiau disciplinuoja ypač jaunus žmones, kurių tėvai savo atžalų neišmokė vertinti kito gyvybės. Jeigu tėvai neišmoko, neįtikina, nepriverčia atžalas suprasti svarbiausio, įstatymas priverčia gyvybę vertinti arba konfliktas, dažniausiai pasibaigiantis tragedija.

Jaunimą mokome vertinti žmogų kaip individualybę, kaip asmenybę. To moko tėvai, mokykla, bažnyčia, atitinkamos valstybės institucijos, atsakingi visuomenės atstovai… Gyvybė yra aukščiausia vertybė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, religijos, tautybės, išsilavinimo, kitaip tariant, gyvybei nėra alternatyvos – tai pati aukščiausioji vertybė. Ir štai dvasiškai neišprusęs fiziškai nesusivaldantis, visuomenės luošys, vadinamas išsigimėlis, pašlemėkas, atmata, socialinė piktžaizdė atima kito gyvybę. Ir būna – net ne vieno žmogaus!  O grupinės žudynės?! Siaubas! Ir dabar tokiam/tokiems netaikoma mirties bausmė! Nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos. Tik vėlgi – pakeitė įstatymą ir jis/jie pratūnojęs už grotų kurį laiką ir sukaupęs pykčio, keršto, pagiežos kalnus, jau gali būti paleidžiamas į laisvę. Gali rinktis naują auką. O jeigu ta auka bus gailestingųjų atžala? Gal tada tie, kurie keičia įstatymus ir juos taiko, galvos? Reikėtų galvoti kol dar nėra aukų. Žmonės augina vaikus ne tam, kad kažkokie žmogėnai be stabdžių juos žudytų ar luošintų.

Be krantų

Teka upė… Per žmonių gyvenimus teka plati srauni laisvės upė. Jos krantai – žmogiškosios vertybės: šeimų papročiai, tautų tradicijos, valstybių ypatumai, religinės doktrinos, filosofinė išmintis… Visa, kas formuoja žmogaus savastį, nulemia jo likimą. Žmogus, atrodo, supranta ir vertina savo, savo tautos identitetą, vertina nacionalines vertybes. Juk tai atitinka amžių patikrintas bendražmogiškas vertybes. Taip sakant, individas nenutolsta nuo šeimos šaknų, laikosi giminės tradicijų. Asmeninis identitetas nesikerta su visuomeniniu – susiformavusiu laiko tėkmėje. Kaip didžiausią tautos vertybę suprantame lietuviškumą ir jo kertinį akmenį – lietuvių kalbą. Žinoma, tai neprieštarauja lyčių lygybei.

Vyrai ir moterys: amžinai kartu ir amžinai vieni kitiems nestokojantys dėmesio. Žvilgsnį kreipkime į mūsų žaviąją pusę. Kai kurioms jų pasirodė, kad susiformavusi lietuvių moterų, merginų pavardžių rašybos tradicija jas diskriminuoja. Ne tik joms, bet ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kai kuriems nariams taip pasirodė. Jiems palaiminus, paplito lietuviškų pavardžių darkymo manija, atsirado net besididžiuojančių: jos esančios pirmosios! Žinoma, svarbu būti pirmosiomis!  Tačiau žiūrint kur ir kada. Sakysime, šiuo atveju, mėgstančioms pamėgdžioti, panašu,  beždžionėmis. Jau praėjusio amžiaus viduryje lietuvių užsienio periodinėje spaudoje skaitėme Juodvalkės kūrybą.  Atsirado pavardžių, jog nebeatskirsi ne tik moteris nuo mergaičių, bet ir kas tos pavardės turėtojas – moteris ar vyras. Senjorai girdėjo, kad daugėja senmergių, bet tai esą nereikėtų viešai minėti, nes įžeidžia netradicinių pavardžių turėtojas/turėtojus. Jeigu jūs girdėjote kaip jauni vyrai jas pavadina, tai nekartosime, susilaikysime nuo įžeidinėjimų. Žinoma, įsižeisti visi turi teisę. Tik ar neatsitinka taip, kad bėgant nuo vilko pataikoma ant meškos.

Kadangi daugėja  gimtąja kalba nepatenkintų lietuvių ir randasi daugiau praktikuojančių dar negirdėtą hibridinę kalbą, ypač tarp šalies sporto komentatorių vyrų, galėtume persiorientuoti į kurią nors finougrų kalbų grupės kalbą, pagal kaitybą priskiriamai agliutinacinėms kalboms. Ir giminės problema būtų išspręsta. Tiesa, kai kurie mūsų  piliečiai jau dabar pasiklysta septyniuose lietuvių gramatikos linksniuose, tai ką jie tada darys patekę į dvigubai daugiau linksnių turinčią angliutinacinę kalbą.

Kol dar galutinai nenuspręsta, paieškos tęsiasi. Gražuolės apsižiūrėjo ir surado, jog vis tiek nėra lygybės: žvilgsniai nukrypo į dangų  –  ar tik ne iš ten diskriminacija plaukia! Tik pagalvokime: kodėl Dievas, o ne Dievė? Va! O gal vyrai žemėje per savo neregėtą egoizmą, žinomą bene visoms moteris, tiek suįžūlėjo, jog savinasi Viešpaties vaiką: kodėl Kristus, o ne Kristė?! Va! Ką, gal šių dienų alkoholikai ir pasileidėliai matė Viešpaties vaiką nuogą? Tai kodėl jie sako  –  Dievo sūnus. Dievo sūnus jiems atleisiąs! Nebent haliucinacijose matė Nukryžiuotąjį kitokį, negu visi matome. Genialiojo Gaudi suprojektuotoje ir statomoje aukščiausioje pasaulyje  Šventosios šeimos bažnyčioje Barselonoje, ekskursijos vadovo tvirtinimu, numatytas nuogas Nukryžiuotasis. Ant jo klubų jokios skiautės! Bent kol kas, nuogas dar nepasirodė. Bet tai dar nieko nereiškia, greičiau pasirodytų ta šventoji kompozicija! Tad kol kas  pasiskaitykime, visai ne ateistinėje spaudoje paskelbtą eilėraštį Evangelija pagal Jonę. Taip, taip, ne pagal Joną, o pagal Jonę… Galbūt žmogui vis dėlto vertėtų  labiau susimąstyti, nes kai upė išsilieja per krantus…

Kai kurių kalbininkų, beištirpstančių globalizacijos liūne ar baigiančių nutautėti kai kurių turtingiausiųjų ir kitokių buvusių lietuvių pastangomis, žalojama, teršiama lietuvių kalba. Nebeužilgo lietuvių žemėje skambės nebe lietuvių kalba. Gal kaip pasityčiojimas iš protėvių skambės kokia nors dar nežinoma hibridinė kalba. Tikrai, siūlau nebesiginčyti, o iš karto pereiti prie kurios nors agliutinacinės kalbos, pavyzdžiui, daugelio simpatijas pelniusių suomių kalbos.  Ir moterys bus patenkintos, ir turtuoliai, kurių vaikai jau silpnai moka lietuviškai, ir kai kurie sporto komentatoriai, be perstojo darkantys, šiukšlinantys lietuvių kalbą, ir į juos panašūs, bus patenkinti: nebėra kalbos, nebėra ir problemos.

O kol kas, kol agliutinacinė kalba dar už horizonto, pasidairykime ir pamatysime, kad kai kurie kalbininkai su politikais mąstyti nesugeba ar nenori. Gyvenimas taip verčia manyti matant kaip jie net prasižioję klauso, kokius gramatinius pakeitimus mums siūlo, sakyčiau, reikalauja, artimiausi mūsų vakarų kaimynai, kuriems neabejinga  ir dalis mūsų aukštų  politikų: sakysime, moko kaip lietuviškai rašyti kai kurias užsieniečių pavardes, kad ir lenkiškas. Pataria, matote, ne savanaudiškai, o dėl abiejų tautų geresnio supratimo. Gražu. Būtų galima padėkoti už draugišką patarimą, bet pasidomėkime, kaip pas juos yra, ar  jie laikosi tų principų, nuostatų, kuriuos įdiegti, o gal primesti, taip siūlo lietuviams. Vajezau, katalikiškas kraštas, negi apgaudinėtų? Taip rimtai, įtaigiai įtikinėjo, kad kai kurios mūsų pačios aukščiausios asobos praskydo! Turime priimti, vebleno ir žadėjo, galima sakyti, europietišką geranorišką pasiūlymą gera valia priimti. Gerai, tik prieš priimdami, pasižiūrėkite, kaip jie patys rašo, pavyzdžiui, kai kurių JAV prezidentų vardus ir pavardes! Pasirodo, patys nepaiso to, ką siūlo lietuviams! Tai kaip čia dabar išeina? Patys nesilaiko savo siūlymų, o lietuviams bruka! Gal todėl, kad mes jų akyse esame chalopai ir turime lenktis lenkų ponų reikalavimams? Prisimename didžiulį šūkį, iškeltą viename Lenkijos stadione per futbolo rungtynes tarp vietinės komandos ir komandos iš Lietuvos, demonstruojamą daugiatūkstantinei miniai ir per TV rodytą ne tik Europai.

Kai kurie Lietuvos Respublikos Seimo nariai, matyt, savyje užsikonservavę chalopai, lenkiasi lenkų ponams bei įžūliems politikieriams ir nori padaryti taip, kaip privalo chalopai elgtis. Nieko nuostabaus, jei atrodo, kad yra chalopų ir valstybinėje Lietuvių kalbos komisijoje! Tik lietuviai rinkėjai nėra chalopai ir, galvoju, nei vieniems, nei kitiems kaimynams  nesilenks, ką turėtume  pamatyti per Seimo rinkimus šį rudenį. Rašinio paskirtis ne ką nors supriešinti ar pašiepti, jokiu būdu, ne! Žmonės turi žinoti ir žiniomis grįsti draugiškus santykius su kaimynais.

Mano pažįstami senjorai įsitikinę, kad artėjančiuose rinkimuose į Seimą ir vėlesniuose – į vietos savivaldą, Lietuvos gyventojai blogai auklėtų kandidatų-neišmanėlių vaikų neberinks. Prisiminkime mūsų patriarchą, ant savo žurnalo dar užpraėjusiame amžiuje užrašiusio: žmonės, nežinantys savo istorijos, yra vaikai.

Iš viešoje erdvėje girdimo, galime manyti, kad istorijos neišmano kai kurie mūsų premjerai, ministrai, partijų lyderiai ir kt., kai kurie jų net valstybinės vėliavos nekelia per Lietuvos valstybinę šventę. Ar įsivaizduojate panašų atvejį pas mūsų artimiausius vakarų kaimynus, ar toks žmogus galėtų dirbti Lenkijoje ministru?! Mūsų žiniomis, suprantama, kad negalėtų! O pas mus gali! Taip, kad vargšai chalopėliai, mano mieli tautiečiai, kada gi pradėsime galvoti? Gal per artėjančius rinkimus šį rudenį?

Galvokime

Doc. dr. Romualdas Povilaitis, apibendrindamas savo ir studentų nuomones apie laisvę, rašo, kad pritaria doc. dr. Lidijai  dėl kalbos: noriu pasakyti, kad Brexit-as šiuo atveju naudingas. ☺ Gal sustiprės kitos kalbos, o tame kontekste ir mūsų gimtoji.

 Dėl rinkimų: klausimas gali turėti kelis aspektus. „Kartelė“  –  vienas iš jų, nors gal ne svarbiausia. Šis klausimas sudėtingas. Abi pusės turi neblogų argumentų, o apskritai lemia priklausymas arba simpatijos partijoms – didelėms ar mažoms. Kažkas iš 19 a. Vakarų socialistų pasakė: „Lūšnose galvojama kitaip negu rūmuose“. Suprantu TS(LKD), socdemus, bet suprantu ir mažas  arba tik besikuriančias partijas. Nepriklausomi nevyriausybininkai (su valdžia nesusijusios  pilietinės NVO) ir atskiri visuomenininkai entuziastai  jau daug metų siūlo mažinti minėtą kartelę, nes susiklosčiusi sistema naujų, jaunų, kitokių neįsileidžia. Tai liečia ir atskirus asmenis, pvz., Paksą, Zuoką, Karbauskį etc. Nesu nei vieno iš jų gerbėjas, tačiau akivaizdu, kad labai dažnai jie puolami ne už tikras nuodėmes, bet už tai, kad reikia sumurdyti konkurentus. Dabar tai daroma ir Radžvilo, Juozaičio (gal mažiau), Puteikio ir kt. atžvilgiu. O jeigu nelabai stengiamasi, tikriausiai dėl to, kad iš jų pusės grėsmės sau dar nematoma. Politologams tai nei nauja, nei keista. Nauji išsišokėliai pasaulyje tikrai gali būti grėsmingi, gali būti nemokšos, pavojingi (ne tik Stalinas ar Hitleris, bet ir Pol Potas ar Mao pakankamai daug ką pasako), bet, kita vertus, mokslo tiesa taip pat gimsta iš naujų, keistų, mažai žinomų ir mažai kieno pripažįstamų idėjų.

 Kitas aspektas, kurį tikriausiai turėjo galvoje Algirdas, kviesdamas mintimis pasidalyti apie laisvę, yra rinkimų sistemos trūkumai: kas geriau – vienmandatės ar daugiamandatės rinkimų sistemos ar, kaip pas mus iki šiol, mišrios? Minėti visuomenininkai ir prie jų prisišlieję radikalai (neretai keistuoliai) galvą guldo už vienmandates, jie pasirengę visai panaikinti rinkimus pagal partijų sąrašus. Manau, ne tik dėl to, kad partijų sąrašai yra geras traukinys nuvažiuoti į valdžią visiems saviems tarp įtakingų draugų, juolab reitingavimas nėra patikimas, ir ne tik dėl to, kad daug žmonių nesivargina reitinguoti arba nežino ką reitinguoja (to taip pat nepaneigsi). Dalis rinkėjų įsimylėję savo partiją ar lyderį ir nors kuolą ant galvos tašyk, nekrustels (ko gero geriausias pavyzdys V. Landsbergio gerbėjai). Minėtų partijų priešininkai tikriausiai taip mąsto ir dėl to, kad pačios partijos jiems kelia alergiją, jie jas laiko bene didžiausio blogio šaltiniu. Šie žmonės mano, kad rinkėjai geriausiai supras ir įvertins atskiras asmenybes, o tos, atėjusios į valdžią, bus geros, atsakingos išmintingos ir t. t.  Bet pastaruoju metu vis garsiau prašneka ir tie, kurie, priešingai, nori panaikinti vienmandates apygardas. Paskutinis balsas – Kirkilo. Tiesa, jis lyg ir siūlo suderinti abi sistemas, bet vienmandačių, matyti, nenori. Objektyviai mąstant, tiesos čia nemažai, vienmandatėse laimėti taip pat gali bet koks demagogas, oligarchas, vienadienė žvaigždė ir t. t. Pavyzdžių daugiau negu pakanka. Kirkilo pasiūlymas, jeigu jį gerai supratau, turi silpną pusę – rinktis reikėtų asmenybę, tačiau iš partijos sąrašo, o tai daug ką sako. O ką turėtų daryti tie, kuriems patinka tiek kokia nors partija, tiek koks nors simpatiškas kitos partijos veikėjas arba veikėja? Arba nepartinis/ė? Kaip D. Teišerskytei, kuri per prezidento rinkimus vaikščiojo įsisegusi Brazausko ir Lozoraičio ženklelius, nes jai patiko abu. Nematau prasmės iš esmės keisti rinkimų sistemą šioje vietoje, nors jaunimo buvo skirtingai galvojančio, abu kraštutinumai man atrodo pavojingi. Netikiu nei natūraliu elito šaunumu, nei tik „liaudžiai“ duota  išmintimi ar sąžine. Ko gero ir čia lengviau spręsti tiems, kurie susitapatinę su vienais arba kitais. Bet gal aš klystu?“ – baigia mintį  doc. dr. Romualdas Povilaitis, VDU, ŽŪA darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, LAMPSS, LŽŪDPSF, LPSK tarybų narys. Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas. Lietuvių etninės kultūros draugijos Kauno teritorinio padalinio pirmininkas. 

 Pasirinkimas

Nėra lengva suprasti žmones, juo labiau praėjusio laikotarpio žmones. Sumaišties laikotarpio, nerimo laikais. Jaunimo manymu, tėvai nenori, kad grįžtų senoji santvarka, bet plintančioje neteisybėje, daugumas jau praradę jėgas, sveikatą, norėtų susigrąžinti prisiminimus. Jaunimas nesupranta Vyriausybės bejėgiškumo: ar ji neveiksni, ar nesupratinga, ar dėl asmeninių, grupinių ar kitokių  paskatų nenori ką nors naudinga šalies žmonėms nuveikti.

Lietuva  yra parlamentinė respublika. Suprantama, kad šalies parlamentarai gyventojų akyse tarsi po padidinamuoju stiklu. Iš žiniasklaidos žinome, kad tai spalvingų asmenybių rinkinys. Susiformavo nauja darbinių santykių nuostata – svarbu ne kuo dirbi, o su kuo dirbi.

Kitų gąsdinimai pikti: mus supa vidaus ir išorės priešai, ką daryti? Gal pasitelkime antikinius išminčius – nėra tokio priešo, kurio, turintis galvą, nepaverstų savo draugu. Na, sakykime naujausiame amžiuje – jeigu ne draugu paverstų, tai bent neutralizuotų. Bet problema su galvomis. Būna, dar daugiau priešų įgyjama. Pernai parlamentaras, nelietuvis, visai Lietuvai pareiškė, kad reikia būti mažiau lietuviu, o daugiau žmogumi! Visokių kaltinimų lietuviai girdėjo, bet kad jie ir nepilnaverčiai žmonės, ir ne kokia nors jų grupė, o visi – tai jau vis tiek neįprasta, nors į jį panašūs  visus lietuvius kaltino masiniais žudymais ir kt. Mes, senjorai, viešai pareiškiam, kad mūsų tėvai nieko nežudė, o mes mažamečiai vaikai – juo labiau, Bet tai ne motais mūsų Prezidentui, kuris nuskriaustųjų atsiprašė ir nenusikaltusiųjų vardu. O dabar kaltinimai nuo savo išrinkto parlamentaro verčia susimąstyti, nes partija parlamentarą globoja, na,  bent jau nepašalino iš savo gretų. Gal parlamentaro pažeminti Lietuvos žmonės (senjorų nuomone, ne lietuvius, o pats save parlamentaras pažemino!) bus protingesni per rinkimus į Seimą, ir ateityje nebebus panašių parlamentarų žeminami.

Dėl pasitaikančios netvarkos šalyje kas  tik netingi ką tik nori gali kritikuoti ir kaltinti. Ir kritikuoja, kaltina. Kalta policija, kad kaimyno paršelis nudvėsė, kalta kaimynė, kad parduotuvėje vėl pabrango maistas, ir taip be galo. Kalti ir nekalti. Ne taip padarytą ras, o anas net nepradėtas daryti, o darbams skirti milijonai jau  išgaravo.  Niekas neatsakingas, kaltų nėra. Niekas už nieką. Kartą senjoras visiems išdrožė, jog neatsakingas, kad Seimas priima kvailus sprendimus, nes nedalyvavau jo rinkimuose. Teiraujamės: o kas neleido dalyvauti? Girdime atsakymą: sąžinė neleido dalyvauti farse. Va kaip! Štai kada net sąžinė prisimenama. Sutikime, rinkimai dalykas rimtas ir tai ne farsas, juo labiau, rinkimai į šalies parlamentą.

Šalies Seimo rinkimų įstatymas aptartas ir aptariamas spaudoje. Kai kurių teisininkų nuomone kandidatai į Seimo narius  vienmandatėse rinkimų apygardose neturi tokių pat sąlygų, kaip kandidatai daugiamandatėse rinkimų apygardose. Rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą atveju kiekvienas rinkėjas turi du balsus, kurių vienas atiduodamas už vienmandatės apygardos kandidatą, o kitas už partijos sąrašą, kurį galima reitinguoti. Šios sistemos ydingumu nesunku įsitikinti. Imkime paskutinius Seimo rinkimus: nemažai kandidatų, tarp kurių pasitaikė net partijų lyderiai, vienmandatėse rinkimų apygardose nebuvo išrinkti. Negavo žmonių pasitikėjimo, o sėdi ten, kur praktiškai neturėtų būti, nes, matote, jie išrinkti pagal partinį sąrašą! Kolega Romualdas taikliai savo tekste apibūdino šį reikalą. Tai, kai kurių senjorų manymu, yra labai neteisinga. Dėl šios priežasties net teisės žinovai kritikuoja Rinkimų įstatymą, o parlamentas žmonių įvairiausiai, suprantama, neigiamai, pravardžiuojamas.

Kol nesugalvota kitokia, suprantama, geresnė, rinkimų sistema, siūlome teisingesnę už dabartinę, kuri nenustato jokių lubų ar kartelių partijoms ir remiasi tik kandidato dalykinėmis savybėmis. Norinčios rinkimuose dalyvauti partijos, interesų grupės, komitetai, pavieniai asmenys, sutinkamai su kandidatų įregistravimo tvarka, gauna savo numerį, pvz., A partijos visi sąraše įrašytieji gauna nuo 1 iki 92 (priklausomai nuo sąraše įrašytų žmonių skaičiaus), B partija nuo 93 iki 141, C partija nuo 142 iki 188 ir t. t. Eilės tvarka numerius gauna visi kiti kandidatai. Ir rinkėjai renkasi jiems tinkamus kandidatus, sakysime 5 kaip kad dabar buvo reitinguojama, ar kitokį, iš anksto žinomą nustatytą žmonių skaičių. Suprantama, sumažinamas finansinis įnašas ir kandidatą palaikančių rinkėjų skaičius.

Iš savo patirties žinome, kad visada kiekvienoje partijoje ir t. t. atsiras tokių kandidatų, kurie tenkins rinkėjus. Praėjusiuose rinkimuose nedalyvavę rinkėjai aiškino, kad vienoje partijoje nematė  Seimo nario mandato vertų 5 kandidatų, o pasirinkti iš kitų partijų negalėjo, todėl ir nėjo į rinkimus. Siūloma rinkimų sistema leis visiems rinkėjams pagal savo supratimą rinktis. Padidės rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų skaičius. Suskaičiavus rinkėjų balsus bus matoma ir kas išrinktas, ir kokia partija nugalėjo, ir t. t., ir pan. Rinkėjas turės realų pasirinkimą, jo balso vertė žymiai išaugs. Manykim, tada gyventojas pasijaus tikru piliečiu. Didesnis pasirinkimas leis žymiai sumažinti laisvėje laisvus klaidžiojimus.

Gal tada pas mus kas nors, kada nors, už ką nors bus atsakingas. Ir tada tikrai gyvensime geriau.